Fabianas Vendenburgas. Aplinkos apsauga per rinkos ekonomiką

Aplinka kaip viešoji gėrybė

Viena iš rinkos ekonomikos ypatybių yra ta, kad ekonominiai procesai planuojami ir valdomi decentralizuotai. Šiuo koordinavimu rūpinasi pasiūla ir paklausa bei dėl to atsirandantis kainų mechanizmas. Teoriškai valstybė turėtų tik sukurti pagrindines sąlygas, sudaryti sąlygas konkurencijai ir teikti viešąsias gėrybes. Tačiau čia tampa sudėtinga: juk ar pati (sveika) aplinka nėra viešoji gėrybė ir ar ne dėl to valstybė turi pareigą nepalikti jos vien rinkai? Todėl tikriausiai būtų tikslingiau reikalauti, kad vyriausybės ir parlamentai pirmiausia nustatytų tikslus (pavyzdžiui, Paryžiaus klimato susitarime) ir užtikrintų jų laikymąsi, tačiau paliktų atvirus kelius, kaip pasiekti tikslus.

Apyvartinių taršos leidimų prekybos pagrindinė priemonė

Kalbant apie klimato politiką, CO2 kainodara ir prekyba apyvartiniais taršos leidimais yra pagrindinės rinkos priemonės siekiant klimato tikslų. Pirmajame variante išmetamų teršalų kiekis yra žymimas, o antrasis variantas apriboja išmetamųjų teršalų kiekį. Taikant abu šiuos metodus, išmetamų teršalų išvengimas pasiekiamas ekonomiškai efektyviai. Ekonomistas prof. dr. Hubertus Barth iš Vokietijos ekonomikos instituto apie tai rašo savo knygoje „Konkurencija!“, kurią verta perskaityti: „Mainai konkurencinėse rinkose – tai kuo efektyvesnis ribotų prekių panaudojimas ir naujų sprendimų joms paieška. Argi ne būtent tai yra klimato politikos uždavinys?“

Kadangi klimato kaita yra pasaulinė problema, idealiu atveju šie mechanizmai taip pat turėtų būti taikomi visame pasaulyje. Kadangi tai iki šiol nebuvo sėkminga, svarstomas ES pasienio CO2 koregavimo mechanizmas (angl. Carbon Border Adjustment Mechanism (CBAM): jei importuojamos prekės, kurių CO2 balansas yra blogas, tuomet reikėtų sumokėti tam tikrą importo į ES muitą. Taip siekiama apsaugoti Europos įmones, kurioms jau dabar taikomi aukšti klimato apsaugos įsipareigojimai, konkuruojant su „nešvariomis“ įmonėmis. Iš esmės kalbama apie rinkos įsikišimą, kuriuo siekiama sukurti palyginamas pasaulinės konkurencijos sąlygas rinkoje.

Intervencijos į rinką

Be prekybos taršos leidimais arba vietoj jų, matome daugybę klimato priemonių, kurios yra pagrįstos subsidijomis arba remiasi tam tikromis technologijomis. Šios priemonės yra aiški intervencija į laisvąją rinką. Bet ar jie reikalingi? Horstas von Buttlaras savo jaudinančioje knygoje „Žaliasis dešimtmetis“ rašo: „Elektromobilumas nepopuliarėja, nors moksliniai tyrimai buvo atviri technologijoms daugelį metų... Elektrinis automobilis populiarėja, nes buvo politiškai pageidaujamas ir remiamas.” Valstybė turi įsikišti, kad kažkas atsitiktų?

Klimato politika juda šioje įtampos tarp rinkos mechanizmų ir politinės kontrolės srityje. Daug diskusijų kyla dėl to, ar daugybė valstybinių klimato priemonių yra būtinos, veiksmingos arba atvirkščiai- veikiau duodančios priešingą efektą. Pastatų energetikos įstatymo pavyzdys: Skaičiuojama, kad šilumos siurbliu išvengiamos vienos tonos CO2 sąnaudos siekia 600–1200 eurų, o CO2 rinkos kaina – 80 eurų. Todėl išvada akivaizdi, kad CO2 išvengtume pigiau ir efektyviau nei su šilumos siurbliais. Tuo pat metu tikėtina, kad dėl mokslinių tyrimų ir masto ekonomijos artimiausiu laiku šilumos siurbliai atpigs, o CO2 kaina tuo pat metu ženkliai kils. Todėl būtų svarbu, viena vertus, klimato apsaugos priemonėse atsižvelgti į CO2 mažinimo sąnaudas ir padaryti jas skaidrias, tačiau, kita vertus, pagalvoti apie technologijų plėtrą.

Tolesnė rinkos ekonomikos principų plėtra

Nors klimato apsaugos srityje CO2 kaina ir sertifikatai jau yra, situacija su kitomis aplinkosaugos problemomis yra sudėtingesnė: dar nėra panašios biologinės įvairovės (kitos pagrindinės probleminės srities šalia klimato kaitos) apsaugos užtikrinimo sistemos. Tikroji sąnaudų apskaita siūlo įdomų požiūrį į ekologijos įvertinimą: be tiesioginių gamybos sąnaudų, į produkto kainą taip pat įtraukiamos ekologinės ir socialinės priežiūros ilgalaikiai kaštai. Ekonomiškai kalbant: patiriami išoriniai kaštai yra internacionalizuojmi. Tolesnė rinkos ekonomikos principų plėtra – tai prasminga tik tuo atveju, jei tolesnės išlaidos nustatomos objektyviai, o ne politiškai. ES taksonomijos reglamentas rodo, kad bandymas sukurti tvarumo ir ekologijos rinką gali greitai baigtis planine ekonomika: jei iš pradžių taip buvo siekiama sukurti finansų rinkų skaidrumą, dabar beveik kiekviena ekonominė veikla klasifikuojama pagal tvarumo kriterijus ir traktuojama kaip „gėris“ ir „blogis“. Politiniai interesai čia dažnai vaidina svarbų vaidmenį, kaip matyti iš diskusijų apie gamtinių dujų ir branduolinės energijos traktavimą kaip „tvarią“.

Pasauliniai ir regioniniai tikslai

Kitas skirtumas tarp klimato kaitos ir kitų aplinkos problemų: nors klimato kaita, kaip aprašyta, yra pasaulinis reiškinys, pavyzdžiui, biologinė įvairovė dažnai turi būti vertinama regioniniu mastu. Labai paprastai: nors pagrindiniai klimato apsaugos svertai gali slypėti Kinijoje ar Amazonėje, mes turime spręsti žemės ūkio paukščių skaičiaus mažėjimo problemas vietiniu lygmeniu. Tas pats pasakytina ir apie požeminio vandens taršą nitratais. Šiuo atveju „aplinkos apsauga pasitelkiant rinkos ekonomiką“ reiškia, kad pirmenybė teikiama skatinamiesiems mechanizmams arba sutartimis grįstai gamtos apsaugai, o ne labai bendriems teisiniams tikslams, kuriuos reikia įgyvendinti negalint adaptuoti prie vietinių sąlygų specifikos, ir kad bendradarbiavimu grįsti, decentralizuoti sprendimai yra veiksmingesni nei nacionalinės ar Europos gairės.

Aišku viena: valstybei tenka pagrindinis vaidmuo aplinkos apsaugos srityje. Tačiau be rinka pagrįstų priemonių viešosios lėšos nebus naudojamos efektyviai, nebus pasiekti aplinkosaugos tikslai, lėtės ekonomika ir inovacijos, kils pavojus visuomenės pritarimui. Todėl būtų pageidautina, kad aplinkos apsaugos srityje (taip pat) labiau pasitikėtume rinka, nepamirštant rinkos ekonomikos ribų.

---

Autorius Fabian Wendenburg yra „Mittelstand und Wirtschaftsunion“ (MIT) generalinis direktorius (iki 2023 m. gegužės 1 d. „Familienbetriebe Land und Forst“ asociacijos, kurioje dirbo nuo 2018 m., generalinis direktorius).

Straipsnis publikuotas žurnale LAND 2023 m. 1 numeryje. Lietuvių kalba pirmą kartą paskelbtas Lietuvos miško ir žemės asociacijos (LMSA) interneto svetainėje forest.lt.