Farmacija – prieš liaudies mediciną. Vaistažolių gydomosios savybės užrakinamos po devyniais užraktais.

Prilygino maisto produktams

Pagal ES teisės aktus, vaistiniai augalai priskiriami maisto produktams. Parduodant džiovintus pelynus, dilgėles, čiobrelius, kitus vaistinius augalus ar jų mišinius, ant pakuočių būtina nurodyti, kad tai – arbata. Toks yra vienas iš šių augalų žymėjimo reikalavimų. Lietuvoje vaistinių arbatų, kaip ir kitų maisto produktų, žymėjimo ir realizavimo, reklamavimo kontrolė patikėta Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT). Iš augaluose esančių vaistinių medžiagų pagaminti vaistai ar preparatai vadinami augaliniais vaistais ar preparatais. Lietuvoje jų ir kitų vaistų žymėjimo, kokybės, kitą kontrolę vykdo Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba (VVKT).

Ne vienas šalies žolininkas, parduodantis mugėse, turguje ir kitur pačių surinktus ar užaugintus vaistinius augalus, buvo atsargus, su „Ūkininko patarėju“ kalbėdamas apie juos. Sakė galįs sulaukti baudos, jei laikraštyje bus parašyta, kokias augalų gydomąsias savybes ir kokius juose esančius vitaminus, mineralines medžiagas jis vardijo, nors jos žinomos liaudies medicinoje ar aprašytos garsiosios žolininkės, mokslininkės, farmacininkės Eugenijos Šimkūnaitės, kitų specialistų.

Bijo minėti

Žolininkai ŪP teigė, kad, parduodami žmonėms vaistažoles, negali minėti jų savybių nei žodžiu, nei raštu – ant pakuočių ar lankstinukuose. Jei minės, taip pat gali sulaukti baudų. „Suprantu, kad yra šarlatanų, priskiriančių vaistažolėms savybių, kurių jos neturi. Tačiau nesuprantu, kodėl negaliu savo teiginių apie vienos ar kitos vaistažolės savybes pagrįsti, parodydama mokslininko knygos ar straipsnio vietą, kurioje jos vardijamos.

Daugybė knygų apie vaistinius augalus išleista. Neseniai pasirodė dr. Onos Ragažinskienės „Didžioji vaistinių augalų knyga“. Kodėl negaliu ja remtis, minėdama augalų savybes? Ne visi žmonės, norintys sužinoti apie vaistažoles, išgali įsigyti šią, per 100 Eur kainuojančią knygą. Žmonės, kurie, žinodami apie žolelių gydomąsias savybes, jų įsigyja iš manęs, tvirtina, kad jos padeda. Vaistinėje parduodamos žolelės neretai būna mechaniškai nupjautos ir apdorotos chemikalais, kad neėstų kandys. Mano žolynai – rankomis surinkti, natūraliai džiovinti, niekuo neapdoroti. Deja, negaliu žmonėms minėti jų savybių, – ŪP guodėsi Žemaitijos žolininkė ir prašiusi neminėti jos vardo, pavardės, esą gali atsidurti VMVT patikrinimų akiratyje.

Pasak moters, yra pinigai ir dideli pinigai. Šiuo atveju dideli pinigai esą yra susiję su farmacijos įmonėmis, gaminančiomis cheminius vaistus. Galimai ginant jų interesus, liaudies medicina su jos vaistažolėmis stumiama į paribį įvairiais ES ir, ko gera, papildomais VMVT draudimais.

Užkerta kelią žinoti

„Jei žmonės norės, ras žinių apie vaistažoles. Bet faktas, kad Lietuvos žolininkystė atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Nežinia, kuo remiasi VMVT, drausdama žolininkams ant vaistažolių pakuočių ar kitaip nurodyti jų gydomąsias savybes. Aš, žolininkė, nė neketinu gydyti vaistiniais augalais, mat neturiu fitoterapeuto licencijos. Gydymas yra, kai fitoterapeutas pasako pacientui, kaip žoleles vartoti – kokiu vandeniu užpilti ar kiek laiko virti, po kiek ir kada gerti, kaip jas išoriškai naudoti ir pan. Pažvelkite į kai kurių kaimyninių šalių, taip pat Ukrainos, kurioje gilios gydymosi vaistiniais augalais tradicijos, kaip ir Lietuvoje, internetines žolininkų, vaistininkų svetaines. Jose gausu vaistinių augalų aprašymų, net receptų. Bet čia – Lietuva su daugybe abrakadabrų. Šalyje gal yra ir didesnių blogybių už tą, kad žolininkams negalima minėti vaistažolių sveikatinimo savybių“, – bendraudama su ŪP sarkazmo neslėpė kita Lietuvos žolininkė ir taip pat prašė neminėti vardo, pavardės.

Ji žoleles augina ekologiškai, turi jų Tautinio paveldo sertifikatą, norėtų nebijoti žmonėms pasakyti, kuo jos gali padėti.

Pasak pašnekovės, pastaruoju metu vis daugiau šalies gyventojų patiria, kad antibiotikai neveikia, visi cheminiai vaistai, vienus organus gydydami, kenkia kitiems. Be to, daugėja alergiškų vaikų. Todėl žmonės, ypač jauni tėvai, atsigręžia į gydymą natūraliomis priemonėmis, taigi, ir vaistiniais augalais. Jie suvokia, kad, norint būti sveikam, būtina keisti gyvenimo būdą, įpročius, pavyzdžiui, kuo rečiau naudotis kompiuteriu ir mobiliuoju telefonu.

Supažindinti – nevalia

ŪP kreipėsi į VMVT, teiraudamasis, ar iš tiesų negalima visuomenei minėti vaistinių augalų savybių net nurodant patikimus šaltinius, iš kurių sėmėsi žinių? Juolab, kad kai kurie žolininkai, renkantys ir parduodantys vaistinius augalus, apie jų gydomąsias savybes viešai kalbėti nevengia – pasakoja televizijos laidose, kitose žiniasklaidos priemonėse. Ar už tai sulaukia baudų?

Į šiuos klausimus VMVT atsakė taip: „Informacijoje apie maistą, tiekiamą rinkai (parduodamą), neturi būti priskiriamos žmogaus ligų profilaktinės ar gydomosios savybės arba daroma nuoroda į jas. Maisto teisės aktai nenumato apribojimų bendrojo pobūdžio literatūrinei ar mokslinei informacijai apie maistą ar jos viešinimui, kai tokia informacija nėra susijusi su maisto verslu, parduodamu maisto produktu. Tik vaistai, tiekiami rinkai teisės aktų nustatyta tvarka, gali būti pristatomi kaip profilaktiniai ar gydantys ligas.“

VMVT nurodė tris 2006–2016 metų Europos Parlamento, Europos Tarybos ir Europos Komisijos (EK) reglamentus, nustatančius maisto produktų ženklinimo, reklamavimo reikalavimus. Tik juos vardydama nutylėjo Europos saugaus maisto tarnybos (EFSA) duomenų bazę. Tai paaiškėjo ŪP kalbantis su kitais žolininkais ir įmonių, gaminančių vaistines arbatas, atstovais.

Gavo baudą

„Klesti betvarkė – visi žino, kad ramunėlės ir kitos vaistažolės gydo, tačiau nieko negalima apie tai kalbėti, rašyti. Anksčiau buvo galima nurodyti daugybę vaistinių augalų gydomųjų savybių, dabar – vos kelias, kurias patvirtino EK. Lietuvai įstojus į ES, vaistinių augalų savybės juk niekur neprapuolė. Buvome nubausti, kai straipsnyje dalijomės informacija, ؘ– remdamiesi mokslininkų žiniomis, aiškinome apie dešimties vaistinių augalų: rugiagėlių, jonažolių, ciberžolių ir kitų naudą sveikatai“, – piktindamasis su ŪP kalbėjo arbatas ir kitus produktus iš augalų gaminančios įmonės „7 Ievos namai“ direktorius Valdas Jonaitis. Pasak jo, žinoma žolininkė apie šį straipsnį pranešė VMVT, o ši – Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai.

„Gavome piniginę baudą už neva klaidinamą reklamą, kurios tikslas esą – noras pasipelnyti, iš žmonių išviliojant pinigus. Tada raštu kreipėmės į VMVT, klausdami, ką galima rašyti apie vaistinius augalus, ko negalima, – prisiminė V. Jonaitis. – Sulaukėme atsakymo su keliais išvardytais ES reglamentais. Juose aiškinama, kaip ženklinti maisto produktus, minima, kokių mineralinių medžiagų ir vitaminų yra dilgėlėje, kai kuriuose kituose vaistiniuose augaluose, koks jų maistingumas, tačiau neminimos tradicinės gydomosios savybės, pavyzdžiui, kad ramunėlė gali veikti raminamai, malšinti karščiavimą. Vėliau paaiškėjo, kad informacija apie augalų savybes, kurias galima nurodyti, turi būti paslėptas dalykas.“

Konsultacijų neteikia

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje,

„Ūkininko patarėjas” Nr. 58, 2023 m. gegužės 25 d.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

Autorės nuotraukos

Algimanto SNARSKIO piešinys

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.