Finansinio tvarumo iniciatyvų naujovės ES

Visi kalba apie finansinį tvarumą, o ką šis terminas reiškia?

Finansinis tvarumas pastaruoju metu tampa vienas plačiausiai naudojamų terminų ES fiskalinėje politikoje, nacionalinėse viešųjų finansų plėtros programose, įvairiuose regionų, vietos valdžios strateginiuose dokumentuose. Tačiau, tiesą sakant, šiandien universalaus, vieningo ir veiksmingo finansinio tvarumo apibrėžimo nėra. Juo labiau, kad tvarumo terminą apskritai skirtingos organizacijos įvairiai suvokia ir vertina.

Pavyzdžiui, versle tvarumas gali būti arba tikslus CO2 emisijų matavimas visoje vertės grandinėje; arba atliekų pernaudojimas, perdirbimas; arba stiprūs ryšiai su bendruomenėmis ir aktyvus suinteresuotųjų šalių įsitraukimas, ir, žinoma, pridėtinės vertės bei finansinės gerovės kūrimas, apimantis tris sritis – aplinkosaugą, socialinę aplinką ir valdymą (angl. ESG – Environmental, Social and Governance).

Tuo tarpu valstybės bei vietos valdžios lygiu finansinis tvarumas yra labiau teorinė nuostata, kuri reiškia ilgalaikes vyriausybės užduotis nuosekliai vykdyti savo finansinę atsakomybę. Kitaip tariant, tai yra vertybinė nuostata, kuri ekonomikos srityje dažniausiai įvardijama kaip pajamų pastovumas. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad esminiai viešojo sektoriaus finansinio tvarumo bruožai yra subalansuotas finansinis ir strateginis planavimas; pajamų diversifikavimas; administracinių priemonių patikimumas; nuosavų pajamų generavimas.

Europos žaliojo kurso įgyvendinimo raktas

Vertinant ES patirtį finansinio tvarumo srityje, įgyvendinant finansinio tvarumo darbotvarkę, per pastaruosius penkerius metus padaryta didelė pažanga.

Priimti politiškai svarbūs dokumentai: Europos žaliųjų obligacijų reglamentas (2023), Įmonių informacijos apie tvarumą teikimo direktyva (2022), Taksonomijos reglamentas (2020), su tvarumu susijusios finansinės informacijos atskleidimo reglamentas (2019), ES klimato lyginamieji indeksai Lyginamųjų indeksų reglamente (2019).

Atsižvelgdama į didėjančią finansinio tvarumo svarbą, 2023 m. birželio 13 d. Europos Komisija patvirtino ES tvaraus finansavimo sistemą (žr. file:///C:/Users/Vartotojas/Documents/COM(2023)317_0.pdf). Ji apibrėžiama kaip praktiškai veikianti ir skirta Europos žaliajam kursui įgyvendinti, nukreipiant investicijas į tvarius projektus bei ekonominę veiklą ir kartu taikant ES Taksonomijos reglamento  pagrindinį principą nedaryti niekam didelės žalos (Tvarių finansų taksonomija apima šešis tikslus: klimato kaitos švelninimo; prisitaikymo prie klimato kaitos; tausaus vandens ir jūrų išteklių naudojimo ir apsaugos; perėjimo prie žiedinės ekonomikos; taršos prevencijos ir kontrolės; biologinės įvairovės ir ekosistemų apsaugos ir atkūrimo).

Taigi apibendrintai galima sakyti, kad šiandien praktikoje finansinis tvarumas yra pagrindinis Europos žaliojo kurso įgyvendinimo raktas, reiškiantis nors ir ilgą, bet nuoseklų procesą, priimant investicinius sprendimus dėl tvarios ekonominės veiklos ir projektų vykdymo bei išpildant ESG vertybines nuostatas.

Tvaraus finansavimo sistema gali padėti pritraukti reikalingus milijardus

ES tvaraus finansavimo sistemos tobulinimo pagrindas – finansų taksonomija, kuri atlieka svarbų vaidmenį siekiant tikslų: stiprinti atsparumą klimato kaitai, stabdyti biologinės įvairovės nykimą ir platesnį aplinkos blogėjimą bei nepalikti nieko nuošalyje.

Skaičiavimais yra pagrįsta, kad energijos sistemų išmetamųjų teršalų mažinimo tikslui iki 2030 m. pasiekti Europai per šį dešimtmetį prireiks papildomų 350 mlrd. EUR investicijų kasmet. Be to, dar 130 mlrd. EUR reikės kitiems aplinkosaugos tikslams pasiekti.

ES strateginėse nuostatose yra numatyta, kad tvaraus finansavimo sistema gali padėti valdžios institucijoms lengviau pritraukti tvarų kapitalą. Tačiau norint pasiekti šiuos tikslus, reikia suderinti visus finansavimo šaltinius – viešąjį ir privatų, nacionalinį ir daugiašalį. Šiuo atžvilgiu ES imasi didelių žingsnių. Pagal 2021–2027 m. daugiametę finansinę programą, planuojama išleisti iki 605 mlrd. EUR projektams, kuriais siekiama kovoti su klimato krize, ir 100 mlrd. EUR – projektams, kuriais remiama biologinė įvairovė. Iš 750 mlrd. EUR, 30 proc. bus surinkta išleidžiant žaliąsias obligacijas.

Pereinant prie nacionalinio lygmens: o kaip su vietos ekonomikos vystymu?

Siekiai ambicingi ES lygiu. Tačiau nacionaliniu mastu pereinant prie tvarios ekonomikos finansavimo sistemos, glaudžiai besisiejančios su vietos ekonomikos vystymu, kyla klausimas: ar mūsų centrinė valdžia pajėgs įgyvendinti ambicingus ES finansinio tvarumo tikslus? Nes centrinė valdžia į vietos valdžios finansinio savarankiškumo skatinimą ir didinimą orientuojasi epizodiškai.

Skaitytojams primenu, kad Lietuvos savivaldybių nuosavi mokesčiai sudaro tik apie 3 proc. visų pajamų. Visų savivaldybių pajamų derinyje yra tik du nuosavi mokesčiai – žemės ir juridinių asmenų nekilnojamo turto, kurie sudaro atitinkamai 1,56 proc. ir 1,15 proc., kitos savivaldybių nemokestinės pajamos sudaro 6,25 proc.

Moksliniai tyrimai rodo, kad Lietuvos vietos valdžios priklausomybė nuo centrinės valdžios yra didžiausia kitų Europos šalių atžvilgiu.

Iš visų lyginamųjų Europos šalių Lietuvoje centrinės valdžios pervedimai savivaldybių biudžetuose sudaro didžiausią dalį – 87,9 proc. Mažiausia vietos valdžios priklausomybė nuo centrinės valdžios yra šiose ES šalyse: Austrijoje (10,45 proc.), Prancūzijoje (22,02 proc.), Ispanijoje (37,91 proc.), Portugalijoje (31,01 proc.). Jose tarpvyriausybiniai pervedimai sudaro trečdalį ir mažiau viso savivaldybių biudžeto pajamų. Aukščiausias vietos valdžios decentralizacijos ir finansinio savarankiškumo lygis Europoje yra Islandijoje ir Šveicarijoje, kur savivaldybių biudžetuose pervedimai sudaro atitinkamai 8,8 proc. ir 10,5 proc.  

Kaip galima užtikrinti finansinio tvarumo iniciatyvas, ESG nuostatas, kai Lietuvoje perskirstomas ir gyventojų pajamų mokestis (GPM) – pačių savivaldybių uždirbtos pagrindinės pajamos (vidutiniškai sudaro 83 proc. visų mokestinių pajamų)?

Lietuvos savivaldybių biudžetuose dominuoja dotacijos, labai stipriai veikia centralizuotas tarpbiudžetinio perskirstymo ir paskirstymo modelis. Toks viešųjų finansų modelis savivaldybes menkai skatina pačioms savarankiškai pritraukti investicijas, kurti naujas darbo vietas, didinti vietos finansinius išteklius.

Be to,  labai problemiška yra demografinė aplinka. Gyventojų struktūros pokyčiai Lietuvos regionuose netolygūs. Visoje šalyje blogėja visuomenės senėjimo rodikliai, nors skirtingose savivaldybėse nevienodai. Kaimiškosiose savivaldybėse drastiškai senka žmogiškojo kapitalo ištekliai. Apskritai šalies populiacija per 30 pastarųjų metų susitraukė apie 24 proc. – nuo 3,7 iki 2,8 mln., o gyventojų skaičius mažėjo net 55-iose iš 60-ties Lietuvos savivaldybių. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad Lietuva iki 2050 metų praras dar 23 proc. savo gyventojų populiacijos. Dėl tokios demografinės krizės, ypač kaimiškosiose savivaldybėse, jau dabar kyla milžiniški iššūkiai toliau vykdyti ekonomines veiklas, vystyti verslus, skatinti jaunimo verslumą, pritraukti investicijas ir užtikrinti tvarų vietos ekonomikos vystymąsi.

Apibendrinant galima teigti, kad esamomis sąlygomis mūsų šalyje ES finansinio tvarumo naujovių įsisavinimas, ES tvaraus finansavimo sistemos įgyvendinimas abejotinas. Iš centrinės valdžios šiame procese reikalingas naujas požiūris, kaip skatinti, remti nutolusius nuo Lietuvos sostinės regionus, stiprinti kaimiškųjų savivaldybių aplinkosauginę, socialinę ir valdymo aplinką, vietos valdžios, mokslo, verslo, bendruomenių įsitraukimą, jų vaidmenį bei dalijimąsi žiniomis.

Dr. Laima Skauronė yra VDU Žemės ūkio akademijos administravimo grupės vadovė, VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto Taikomosios ekonomikos, finansų ir apskaitos katedros mokslo darbuotoja, lektorė