Galvos skausmas – įkyriosios ilgašaknės piktžolės

Dirvinė usnis

Dirvinė usnis (Cirsium arvense) – labai gaji šakniaatžalinė piktžolė, kuri dauginasi šaknų atžalomis ir sėklomis. Vienas augalas gali subrandinti net iki 40 000 sėklų. Suaugusių dirvinių usnių pagrindinės šaknys būna net 5–6 m ilgio, nuo jų atsišakoja šoninės horizontalios šaknys ir plačiai išsiraizgo po visą dirvą.

Norint sunaikinti šias įkyrias piktžo­les, negalima leisti joms subrandinti sėklų. Pagrindinė usnių naikinimo priemonė – intensyvus pakartotinis dirvos dirbimas ir gilus arimas. Po to būtina kruopščiai išrinkti visas dirvoje esančias šaknis. Galima jas naikinti ir herbicidais.

Geriausio rezultato pasiekiama derinant intensyvų dirvos dirbimą su purškimu herbicidais. Jei dirvinės usnys labai išpli­tusios, gali tekti jas naikinti pakartotinai.

Paprastoji kiaulpienė

Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum offi­cinale) – daugiametė piktžolė su 1–2 cm skersmens liemenine šaknimi, kuri gali išaugti iki 0,5 m ilgio. Dauginasi sėklo­mis. Iš skrotelinių lapų vidurio išauga keletas apvalių, tuščiavidurių žiedy­nstiebių, kurių viršūnėse – po stambų žiedą. Žydi pavasarį, tačiau pavieniai augalai kartais pražysta net rudenį. Ši įkyri piktžolė gausiai paplitusi visoje Lietuvoje. Didžiausia bėda ta, kad kiaul­pienių sėklos, išbyrėjusios į dirvą, išlieka joje gyvybingos ne vienus metus, todėl kovoti su jomis reikės nuolat.

Paprasčiausias naikinimo būdas – kruopštus ravėjimas, stengiantis išrauti ar iškasti visą kiaulpienės šaknį, nes jei dirvoje liks didesnė jos dalis, augalas gali greitai atželti. Priklausomai nuo turimo ploto, reikia sukasti ar giliai suarti dirvą ir kruopščiai išrinkti šaknis.

LAMMC SDI mokslo darbuotoja dr. Danguolė KAVALIAUSKAITĖ

Jolantos TAMAŠAUSKIENĖS ir 123rf nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.