Gamtos peizažai, paukščių koncertai ir mylinčios širdys „Laukiniuose Vakaruose“

Kad būtų lengviau įsivaizduoti, prieš užduodami klausimus dabartinei šios sodybos šeimininkei, keliais štrichais nubrėšime vietos žemėlapį. Sodyba yra Jonikaičių kaime, Veiviržėnų seniūnijos pakraštyje, maždaug už 50 km nuo Klaipėdos. Visas plotas siekia 20 ha, bet kiemui skirta apie 0,5 ha, dar šiek tiek miškui, o likusiais plotais Gudelevičiai leidžia naudotis ūkininkams. Prie miško plyti natūrali laukinė pieva, Albina teigia neprisimenanti, kad kada nors ji būtų ariama, todėl ten gausu įvairių augalų, gėlių, noksta žemuogės, auga laukinės orchidėjos. Sodyboje yra du dirbtiniai tvenkiniai, didesniojo forma, anot pašnekovės, pavasarį pakilus vandeniui, primena Lietuvos kontūrą. Netoli miško teka paparčiais apaugęs upelis Judrė. Ilsėdamasi kieme šeima mėgaujasi ir lakštingalų giesmėmis, ir gegučių kukavimu. „Kai pavasarį visi paukščiai ima giedoti, kaip reikiant triukšmo užtaiso“, – šypsosi sodybos šeimininkė. Erdvė nemaža, bet, regis, kiekviena pėda, kiekviena kalvelė, sena siena ar vandens telkinys atskleidžia vis kitokią perspektyvą, kuria savitą kraštovaizdį.

Užėjus į Jūsų sodybą, pirmas įspūdis, kad joje yra visko: nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens žydinčių gėlynų, skoningai apželdinti tvenkiniai, vaismedžių ir vaiskrūmių, puošni pavėsinė, unikalūs gėlių ornamentu išraižyti varteliai, akmeniniai laipteliai link miško... Kiek metų reikia puoselėti sodybą, kad ji taptų tokia pilna? Kiek metų kuriate savąją?

Sodybą po mano močiutės mirties paveldėjome prieš 13 metų. Iš pradžių nuomojome jaunai šeimai, nes prie Klaipėdos turėjome sklypą sodų bendrijoje. Bet jį pardavę, pradėjome tvarkyti močiutės sodybą. Žinoma, norėtųsi profesionaliai apželdinti, bet viskas remiasi į finansus, o kad būtų „kaip iš paveiksliuko“, pasak dizainerių, viename kvadratiniame metre reikia pasodinti dešimt ir daugiau augalų. Nemažai jų gaunu apsikeisdama su kitais augalų mylėtojais, draugės padovanoja, taip pas mane prieš trisdešimt metų atsirado eremūrai iš Barselonos.

Tie, kas mus gerai pažįsta ir žino, ką mėgstame, nebijo per gimtadienį padovanoti ir kokį nors medelį. Sodyboje auga ir dovanotas tulpmedis, bet vargšas vis apšąla – lapai dideli, gražūs, bet kasmet jam tenka vis iš naujo atžalas leisti. Malonių siurprizų padaro ir vyras Vytautas su sūnumis.

Šiame krašte oras šaltas, ne visi augalai lengvai žiemoja, kai kuriais tenka itin gerai pasirūpinti, kad sulauktų pavasario. Iš vienos pusės sodybą juosia dirbami laukai, iš kitos – miškelis. Jis sustabdo vėjus, bet kai pučia nuo laukų pusės, kieme labai vėsu. Net augalų žydėjimas prasideda kone dviem savaitėmis vėliau nei Klaipėdoje ar Pagėgiuose pas mamą. Todėl ir vadinu sodybą „Laukiniais Vakarais“.

Augalus žiemai tenka kaip reikiant apdangstyti, pačiūčiuoti. Bet kartais net ir pats didžiausias rūpestis baigiasi liūdnai. Šią žiemą rožės buvo apklotos agroplėvele ir drėgmei nepralaidžia, bet orui cirkuliuoti leidžiančia tekstile. Pavasarį jas nudengusi, pamačiau, kad po „apklotais“ buvo apsigyvenusios pelės ir apgraužė rožių stiebelius. Liko rudi stagariukai... Tos, kurioms vis tik pavyko atsigauti, šiemet gerokai sumenkusios.

Prie tvenkinio „pasisvečiuoti“ atklysta bebrų, graužia didžiulius ąžuolus, drebules. Pavasarį į kiemą užsuka stirnos, čia joms tarsi švediškas stalas, ir vieno augalo paragauja, ir kito pagraužia, renkasi, kas joms skaniausia. Iš kaimynystės užsukę vaikai kartais pašmaikštauja, kad pas mane kaip pasakoje, mat daug augalų apkloti plėvele.

Visą gyvenimą dirbate konditere. Iš kur tokia stipri meilė augalams?

Tai – mamos genai. Ji gyvena Pagėgiuose, iki septyniasdešimties dirbo mokyklos bibliotekininke, labai mėgsta augalus, jais domisi, žino ne tik lietuviškus vardus, bet ir lotyniškus, nors nėra profesionali botanikė. Jos sodyba ne kartą buvo apdovanota kaip gražiausia. Daug augalų išaugino iš mažo daigelio, retesnių atveždavo mokytojai iš ekskursijų po Vokietiją. Iki šiol ten labai gražu, augalai subrendę, gražiai nuaugę. Vienas įspūdingiausių ir brangiausių augalų – ant sumedėjusio stiebo auganti hortenzija. Ją turguje prieš kokius 17 metų pirko už „kosminę kainą“, sumokėjo 150 litų, kurie tuo metu buvo tikrai dideli pinigai. Užtat augalas įspūdingas, žiedynai milžiniški!

Dabar mamai aštuoniasdešimt treji, jau treji metai kaip neteko regėjimo, augalais tenka man pasirūpinti. Todėl daugiausia likę medelių, žydinčių krūmų, dalies gėlių ir įvairių samanėlių, kurių mama buvo gausiai užveisusi, teko atsisakyti, užsėti veją. Vis tik ji prisimena kiekvieną kampelį, augalą, papasakoju jai kaip jie atrodo, kas žydi, kas žaliuoja, kaip išgyveno žiemą.

Iš mamos perėmiau ir pomėgį formuoti medžius, krūmus. Ji nuo vaikystės yra išmokinusi, kad bet kokiam augalui, kad ir laukiniam, galima suteikti išskirtinę formą. Formuoju ir klevus, ir beržus, ir ginkmedį. Aplink mus auga daug ąžuolų, vien prie tvenkinio yra keturi, mažesnių yra ir kieme, tad vieno jų lają padariau apvalią, kitą dabar karpau kaip bonsą. Yra pavykę ąžuolą suformuoti ir sraigės formos. Nesu profesionalė, darau tai mėgėjiškai, bet šis užsiėmimas patinka.

Sodyboje žiedų netrūksta nuo pat ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Kaip pavyksta sukurti nuolatinio žydėjimo įspūdį?

Pavasarį beveik visame kieme intensyviai žydi laukinės plukės. Iš pradžių buvo tik baltųjų, bet nuo upelio parsinešiau ir geltonai žydinčių. Vėliau džiugina mėlynos ir rožinės žibuoklės, paskui – pakalnutės. Skleidžiasi nors ir paprastos, bet puošnios žiemės. Esu pasodinusi jų vazonuose prie tvenkinio. Nusvirusios per kraštus žemyn, jos išsiplėtė po pievą. Taip ir palikome: pavėsyje žiemės gerai auga, o ir piktžoles nustelbia. Pavasariui kaip reikiant įsibėgėjus, aplink mažąjį tvenkinuką geltonuoja pelkinės purienos.

Negaliu nepaminėti eleborų. Jei žiema šilta, pražysta jau vasarį, o štai šiemet žydi iki šiol. Žiedeliai pablukę, bet man vis tiek labai mieli. Jie mėgsta drėgmę, tad stengiuosi vis palaistyti, o jie atsidėkoja žiedais.

Vasarą iškyla balti, rožiniai ir mėlyni pentiniai, pastelinių spalvų eremūrai, gausiai pražysta viendienių. Jų žiedus keičia serenčiai, astrai, kelių rūšių medetkos (vienų lapai su baltomis juostelėmis), ramunės, rasakilos. Žinoma, kokia gi vasara be bijūnų. Juos sodinu taip, kad stambūs krūmai nestelbtų kitų augalų, ieškau vietos arčiau dekoratyvinių krūmų, nes peržydėję nėra itin išvaizdūs.

Vasarai baigiantis pražysta jurginai, iki vėlyvo rudens žiedais puošiasi didžiuliai senovinių hortenzijų krūmai. Susodinti įvairiose sodybos vietose, jie tapo itin puošniais akcentais. Turiu ir populiariųjų šluotelinių hortenzijų, tikriausiai apie trisdešimt. Rudenį vis dar žiedus skleidžia birželį startavusios kleomės.

Kokios spalvos Jums mieliausios?

Labiausiai patinka balta ir raudona. Mėlyną ne itin mėgstu, bet šios spalvos gėlių pas mane tikrai rastumėte. Auga daug mėlynų vilkdalgių, pentinių, žiemių.

Vis tik pirmos dvi spalvos labiausiai traukia. Ir jei baltų gėlių yra, tai raudonų, sakyčiau, trūksta. Bet nemėgstu gėlynų primarginti. Raudonų gėlių daugiausia esu pasodinusi į vazonus prie pavėsinės. Šiemet nusipirkau svyrančių fuksijų, mažąją terasą papuošiau pilnavidurėmis begonijomis. Kad mažiau matytųsi vazonai, paprašiau vyro pašlifuoti seną lentą, nudažiau terasai artima spalva ir pritvirtinom – daug gražiau!

Jeigu reikėtų išvardyti tris mėgstamiausias gėles, kokias paminėtumėte?

Levandas, rasakilas ir eleborus.

O mėgstamiausi medžiai?

Sąrašo viršuje – ąžuolas. Dar labai patinka ginkmedis. Su anūkėle Ieva rudenį pasiskinam jo lapų: ir spalva, ir forma nuostabi. Gavau jį dovanų, jau išaugo iki kokių 3 m, labai saugau, bet vis tiek kasmet apšąla, nors žiemai uždengiu agroplėvele. Žiemos šalčiai gal ir mažiau pavojingi, bet jis itin jautrus pavasarinėms šalnoms. Šiemet oras atšilo, nudengiau, bet šalnos staiga grįžo, apdengti nespėjau ir visi pumpurėliai nušalo.

Gal pasirodys keistai, bet nors ir kaip mėgstu lapuočius, negaliu pakęsti lapų vejoje. Vasarą surenku visus iki vieno. Na o rudenį, suprantama, mažai ką padarysi, bet kiek galiu, tiek sugrėbiu. Tačiau iš nukritusių lapų gaunu ir daug naudos, jie nenueina veltui: miškelyje į vieną krūvą supilu ąžuolo, į kitą – kitus lapus. Vietos netrūksta, tad kasmet galiu juos pilti į skirtingas krūvas ir palaukti, kol apipus. O kai prireikia gėlyną pamulčiuoti, jie puikiai tinka.

Dar mėgstu egles. Esu pasodinusi eglių gyvatvorę, specialiai kai kur iškarpiau šonines šakas, kad liktų tarpai, nes nesinorėjo monolitinės sienos. Be to, taip įdomiau atrodo. Viena eglė turi ir savo istoriją. Anūkėlės gimimo dieną, būtent tą, kai ji gimė, prie namo pasodinom eglę, kurią radom išdygusią sodyboje. Ją pasirinkome todėl, kad ji buvo tokio paties aukščio, kaip anūkė. Jau šešerius metus ji taip nuostabiai auga, vis sakau, kokia anūkėlė graži, tokia ir eglė. Sodindami galvojom, kad anūkėlei bus smagu per Kalėdas aplink ją pašokti, bet nenumatėm, kad laikui bėgant ir medžiui užaugus, šaknys ims gadinti namo pamatus, šulinio rentinius.

Kaip formuojate gėlynų zonas? Kokias vietas jiems parinkite?

Kai atsikraustėme į sodybą, pirmiausia gėlėmis apsodinau pagrindinį įėjimą. Paskui nusprendžiau želdyną įrengti prie buvusio tvarto sienos. Iš pradžių apdengiau ją, kad nenugriūtų, pasodinau penkialapį vinvytį, gražiai jį suformavau, jis apgaubė ir stogą. Buvo labai gražu, visi džiaugėsi, bet vieną dieną ta siena ėmė ir nugriuvo... Dabar tą vietą vadiname „Berlyno siena“. Likusioje jos dalyje įstačiau seną langą, iš lentų sukaliau tvorą, bet pažiūrėjus kažko trūko. Vieną dieną dingt mintis – reikia pakabinti nenaudojamų močiutės lėkščių. Greta pasodinau viendienių, aktinidiją.

Kad būtų patogu vaikščioti, patiesiau agroplėvelę ir užpyliau pjuvenų, nuo saulės ir lietaus jos sukietėjo, gavosi puikus takelis, lengvai šluojamas ir prižiūrimas, o spalva primena smėlį. Kasmet vis užpilu naujų pjuvenų, atšviežinu. Arti augalų nėra, todėl tinka bet kokių medžių pjuvenos, tiek lapuočių, tiek spygliuočių, nesibaiminu, kad jos parūgštins žemę. Tokiu pačiu būdu suformavau ir pagrindą poilsio aikštelei su kepsnine prie didžiojo tvenkinio.

Taip žingsnis po žingsnio želdynų atsiranda vis daugiau. Iš pradžių kieme buvo ir daržiukas, bet daugėjant gėlių, jis atrodė tarsi ne vietoje, tad perkėlėm kitur, atitvėrėme jį tujomis. Dabar esu sugalvojusi naują želdyną. Anūkei nupirkom didelį baseiną, įrengėm aikštelę su staliuku ir oranžinėmis kaladėlėmis, o netoliese pusmėnulio forma pasodinau miskantų ir patagoninių verbenų – taip šioje zonoje atsirado ir ryškesnių, ir ramesnių spalvų. Nuo seno vežimo ratų atlikusius metalinius lankus įtvirtinom į žemę – Ievutei daug džiaugsmo landžioti. Man, žinoma, būtų smagu kokią gėlytę ten pakabinti, bet kol kas tegul mergaitė pasimėgauja.

Šiemet pasodinau lavandų. Labai patinka jų kvapas.

Dar mėgstu į šiaudų rulonus pasodinti jurginų, bet šiemet juose auga moliūgai. Rulonai nėra ilgalaikiai, po kelerių metų darosi negražūs, bet žemyn svyrantys moliūgai užstoja papuvusius šiaudus. Jurginus susodinau aplink, augdami į viršų, pridengs apatinę rulonų dalį. Į juos anksčiau esu sodinusi ir agurkų, augo kuo puikiausiai, nors kai kurie skundžiasi, kad išdžiūsta, nelaiko drėgmės, o man pavykdavo be didelio vargo juos auginti. Per karščius moliūgų lapus buvau pridengusi, tai saulė nenudegino, dabar labai gražūs, žali.

Papasakokite laiptų link miškelio istoriją? Kodėl jie ten atsirado?

Kalniukas iškilo kasant tvenkinį. Tai daręs žmogus nebuvo profesionalas, todėl supylė žemes į didelį kauburį. Teko pavargti ir kaimynų į pagalbą pasikviesti, kol šiek tiek žemes išsklaidėm. Tada ir kilo mintis įrengti laiptus į suformuotą kalniuką. Pasodinau melsvių, paparčių, jų pasikasiau prie upelio, tekančio netoli sodybos. Šių paparčių lapai formuojasi nuo pat žemės, o važiuodama mišku, pamačiau, kad yra ir tokių, kurių lapų vėduoklės skleidžiasi tarsi ant kotelio. Parsivežiau kelis pasodinti, jiems patiko ir prasiplėtė. Gražiai pavėsyje su šiais augalais auga ir mano numylėtinė rasakila.

Tik negalvokite, kad laiptai atlieka vien dekoratyvinę funkciją. Nuo kalniuko atsiveria gražus tvenkinio peizažas. Pastačiau stalą, kėdžių ir visiems sakau, kad čia mano balkonas.

Pakraštyje auga laukinės žemuogės, pats tas anūkei pasmaguriauti.

Kieme kaip gulbė baltuoja laiko pavėsinė. Kokios vietos jai ieškojote? Kas Jums buvo svarbiausia ją įrenginėjant? Kodėl lauko pavėsinė, o ne terasa?

Mūsų namas senovinis, žemas, erdvią terasą butų sunku įrengti. Tiesa, turime ir ją, kasmet papuošiu gėlėmis, bet ji labai mažytė. Be to, mintį, kad reikia statyti lauko pavėsinę, pakišo bebrai! Nugraužė kelis galingus medžius, tad vyras juos ir panaudojo. Nestatėme bet kur, rinkome vietą arčiau medžių, kad būtų šešėlio, ir gavosi taip, kad ji atsidūrė kiemo centre: ir namas netoli, ir tvenkinys, dvi laužavietės ir Vytauto sumeistrautas sūpynių parkas. Ant vienų iš jų susėda net dešimt žmonių!

Ruošdamiesi sūnaus vestuvėms, šonuose sumontavome pakeliamas žaliuzes, pakabinome pintų šviestuvų, viską nudažėme baltai, jaukumo suteikė užuolaidos – taip ir atsirado erdvė, kurioje susėda visa šeimyna ir svečiai.

Vis tik kava dažniausiai mėgaujamės prie didžiojo tvenkinio. Jame plaukioja spalvotos žuvytės, žydi lelijos, gegutės užkukuoja, voveraitės medžių šakomis liuoksi, riešutų joms vis paliekam...

Negalima nepastebėti ir išskirtinių, tulpių ornamentu išpjaustytų vartų. Kaip kilo ši idėja?

Pernai turėdama laisvo laiko, pamaniau, kad reikia kaip nors panaudoti trejas langines, kurias atsivežėme iš prie Klaipėdos turėto sodo. Vienas jų ir tvorelę pastatėme einant nuo didžiojo tvenkinio link upelio. Kitas langines pavadinau „Rojaus vartais“, nes įrengėme prie įėjimo į sodą, o trečioms atradau vietą kieme. Iš gluosnio vytelių, kurių radau netoli sodybos, išpyniau tvorą, prie jos vyras pritvirtino langines. Tik negaliu čia pasodinti žydinčių augalų, nes senos obelys ir didelis gluosnis meta šešėlį.

O gėlynams labai tiko mediniai tulpės formos verpstukai. Iš pradžių jie buvo natūralios medžio spalvos, vėliau nudažiau baltai, kad derėtų prie sodybos statinių, lauko pavėsinės.

Turite dvi aistras – gėles ir konditeriją. Jeigu reikėtų pasirinkti vieną jų, kurią rinktumėtės?

Jeigu būčiau jauna, tikrai rinkčiausi želdinių dizainerio specialybę. Anais laikais tokios specialybės nebuvo. Bandžiau stoti į dailės studijas, bet pavėlavau nuvežti dokumentus, tad mama pasiūlė mokytis konditerijos. Taip ir padariau, nors neturėjau jokio supratimo apie tortus, tešlos maišymą ir kitus dalykus. Bet šis darbas puikiai sekasi. Turiu polinkį menui, todėl nesunku ir dekoruoti kepinius. Esu gaminusi tortą ir a. a. Almai Adamkienei, kai ji buvo atvykusi į labdaros renginį vaikams, ir kitoms didelėms progoms. Kartais mane pavadina Tortų Karaliene.

Bet tikroji aistra vis tik yra gėlės. Matyt, mamos genai manyje stipresni.

Pravėrus namų duris, lieka tas pats jausmas, kilęs kieme – visur rankų darbo daiktai. Spintelės, šviestuvai, kėdės, žvakidės... Viskas iš medienos, šakų, susidaro įspūdis, kad baldai sumeistraujami iš to, kas atlieka sodininkaujant, meistriškai pritaikant jau esamas formas, linijas, stengiantis kiek įmanoma mažiau jas keisti. Kas daugiausia darbuojasi namų viduje?

Esu išsaugojusi senų močiutės lovatiesių, pririnkusi nemažai senovinių daiktų, norisi vieną kambarį skirti jiems. Na o medines spinteles, komodas, šviestuvus, žvakides gamina vyras. Jis nėra stalius, dirbo traukinių mašinistu, bet polinkis menui labai ryškus. Viskas padaryta iš senų lentų, daug medžiagos prisirinko po audros, išvertusios ir suaugusių medžių.

Gražiausi daiktai gaunasi iš ąžuolo ir obels šakų, nes jos įdomiai raitytos, ypač iš pažeistų vėžio. Jau pjaudami malkas žiūrime, kokią šaką sukūrenti, o kokią atsidėti, kad vėliau ką nors padarytume. Iš obels šakų Vytautas yra padaręs rankenėlių, jas taip kruopščiai nugludino, kad atrodo pagamintos iš molio.

Jis auksinių rankų žmogus. Labai gražiai, kantriai nušlifuoja, nušveičia medieną. Man kartais norisi greičiau, bet jis, nors užtrunka ilgiau, padaro nepriekaištingai. Daug darbų galiu padaryti ir pati, bet jeigu ne jis, sodyboje tiek daug gražybių nebūtų, jis mano idėjas padeda paversti realybe.

Kartais Vytautas sako: „Gyvenu tik dėl tavęs“, aš jam atsakau: „Tu – dėl manęs, o aš – dėl tavęs“. Kartu susėdam ir po kavos puodelį išgerti, ir vienas kitam padedam kokį darbą nuveikti. Kaip ką tik vedę. Labai man pasisekė.

Albinos GUDELEVIČIENĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.