Gedulinga giesmė lietuviškiems mėlynžiedžiams linams

Iš Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) pateiktų duomenų galima būtų spręsti, kad pluoštinių linų Lietuvoje vis dar auginama. Informacijoje apie 2017 m. deklaruotas žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus nurodoma, kad šalyje deklaruota 474 ha linų, iš jų 250 ha skirti sėmenims (aliejui spausti ar kitoms reikmėms). Vadinasi, likęs kiekis skirtas pluoštui?

Stebinanti statistika Apsidžiaugę tokiu radiniu suskubome ieškoti ūkininkų, nepamiršusių seno lietuviško verslo ir dar raunančių, džiovinančių, kuliančių, klojėjančių ir kitaip apdorojančių linų stiebelius, kad iš jų galėtų paruošti pluoštą. Deja, pokalbiai su rajonų specialistais ir ūkininkais nuvylė. Antai beveik pusė hektaro linų deklaruota Kretingos r., tačiau niekas apie tokį augintoją čia nėra girdėjęs. Vis dėlto Rietavo savivaldybės Žemės ūkio skyriuje šis linų augintojas gerai žinomas, tai du hektarus auginantis Stasys Petrošius. „Ūkininko patarėjo“ kalbintas ūkininkas atskleidė, kad pluoštui jis neskiria nė vieno lino. „Norint auginti pluoštui, reikia turėti daug ir įvairios technikos, pasirinkti tam skirtas veisles. Aš linus ne raunu, o pjaunu su kombainu, iškultas sėklas naudoju aliejui spausti. Tai daug paprastesnis darbas. Problemų yra, reikia tinkamai sureguliuoti kombainą, dalgiai turi būti labai gerai išgaląsti, nes linų stiebuose esantis pluoštas sunkiai pasiduoda pjaunamas“, – sakė S. Petrošius, be linų auginantis ir kitų sukultūrintų augalų. Ne pluoštui, o sėmenims veršelių pašarui savo auginamus linus naudoja ir Skuodo r. ūkininkas Adomas Statkus. Beje, ŽŪIKVC statistikoje ir Rietavo savivaldybėje, ir Skuodo rajone linų augintojai nurodyti ne kaip juos auginantys sėmenims. ŽŪIKVC Geografinių informacinių sistemų skyriaus vyr. specialistė Donata Vilutienė sakė, kad tokie neaiškumai atsiranda dėl pasėlių deklaravimo ypatybių. „Pasėlių klasifikatoriuje yra požymis LIN (linai), jis ir nurodomas deklaruojant linus. Lietuvoje pernai jų deklaruota beveik 500 ha. Pareiškėjai gali pasirinkti ir požymį būtent statistinėms reikmėms, kad tai yra linai sėmenims. Dalis deklaravusiųjų pasirenka tą požymį, taip nurodydami, kad linai bus naudojami sėmenims. Tokių plotų susidaro apie 250 ha. Bet niekur nėra pasakyta, kad likusi dalis, kurioje nenurodytas požymis sėmenims, yra pluoštiniai linai, vadinasi, gali būti bet kokie. Todėl skirtumas tarp pirmojo ir antrojo skaičiaus nenurodo, kad ta linų dalis skirta pluoštui. Iš mūsų informacijos neįmanoma sužinoti, ar pluoštinių linų Lietuvoje dar auginama“, – paaiškino D. Vilutienė.

Pasitraukė paskutinis ūkis? Prieš keletą metų spaudoje buvo rašyta apie vienintelį pluoštui skirtų linų augintoją Lietuvoje – Jurbarko r. ūkininkę Vilmą Venslauskienę. Tikėdamiesi pasikalbėti su paskutine šios srities mohikane, paskambinome į Jurbarką. Tačiau ūkininkės atsakymas nuvylė. „Jau dvejus metus linų nebeauginu. Pastaraisiais metais jų sėdavau po keletą hektarų, tačiau viskas baigėsi. Už tokį lino likimą turime būti dėkingi Lietuvos euroderybininkams, kurie kažkada nesugebėjo išsireikalauti linų augintojams tinkamos paramos. Nepasistengė, skirtingai nei Lietuvos kaimynių, ir mūsų Vyriausybė, galėjusi ūkininkus remti iš biudžeto. Nemanau, kad tas verslas Lietuvoje dar atsigaus. Sunaikinti ne tik linininkystės ūkiai, turėję tam skirtos technikos. Nebeveikia ir pluošto perdirbimo įmonės. Vieną tokią buvome įsigiję bendrai su kitais asmenimis. Pavasario pradžioje išgirdome kalbų, kad kažkas šioje srityje bus daroma. Parašėme laišką Seimo Kaimo reikalų komitetui. Neseniai gavome atsakymą, kad jokio linininkystės gaivinimo nebus. Po tokio atsakymo tenka pjaustyti įmonės gamybos liniją ir parduoti į metalo laužą. Nors įmonė likviduojama, už Registrų centre įregistruotus šios įmonės griūvančius statinius valstybė iki šiol tebesiurbia mokesčius. Valdžia nesiklauso, negirdi ir nesupranta“, – dėstė ūkininkė V. Venslauskienė. Taigi gali būti, kad, pasitraukus šiai ūkininkei, Lietuvoje nebeliko nė vieno linus pluoštui auginančio ūkio. Tokiai minčiai pritarė ir buvusios Upytės bandymų stoties, tyrusios pluoštinių linų veisles, direktorius Audrius Zalatoris, patikinęs, jog „apie pluoštinius linus Lietuvoje galime pamiršti“. Kretingos r. Žemės ūkio skyriaus vedėja Ženeta Seniūnienė pripažįsta, kad apie linus ūkininkai kalba su tam tikra nostalgija. „Linai buvo mėgstami, nors ir sunkiai auginami. Juos ūkininkai ir dabar prisimena su tam tikra nostalgija. Nelikus paramos augintojams, darbo rankoms imlius linus auginti tapo nuostolinga ir ūkininkai jų atsisakė. Vien sentimentų jau nepakaktų linininkystei atgaivinti. Reikia ir pasiryžusių ūkininkų, ir tam skirtos infrastruktūros. Mūsų rajone buvo Kūlupėnų linų pluošto perdirbimo įmonė, tačiau daug metų ji nebeveikia, nemanau, kad būtų kokia galimybė ją atgaivinti. Tai kainuotų labai brangiai, apsimokėtų tik matant labai didelę naudą. Tačiau aš tuo netikiu, ūkininkams paprasčiau rinktis lengvesnį, grūdų auginimo kelią“, – linų renesansu netikėjo valdininkė.

Renginių karalius Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio išvakarėse labai populiaru buvo siūlyti idėjas Lietuvai, esą išvesiančias mūsų šalį iš nesibaigiančios krizės. Tarp tų idėjų buvo ir vieno kultūros centro Žemaitijoje sumanymas linais apsėti miestelį, gal net rajoną, tikintis, kad prie iniciatyvos prisijungs visa Lietuva. Aišku, tai buvo viso labo sumanymas pasėti linų kaip gėlių į darželį, nesiekiant jokių ekonominių tikslų, tik estetinių, dvasinių, nes „lietuviai juk visada vertino liną ir jo gaminius, jaunamartės gyrėsi drobelių pilnomis skryniomis...“ Panašių idėjų Lietuvoje gimsta dešimtys. Jas įgyvendina ne tik kultūros centrai, bet ir muziejai, kaimo turizmo sodybos, kaimo bendruomenės, mokyklos, net vaikų darželiai. Rengiamos edukacinės programos, lankytojai vaikšto lino keliu, susipažįsta su jo auginimu ir apdirbimu senovėje, pasiklauso liaudies dainelių, papročių. Vieno muziejaus renginyje linus rankomis sėti mokė to rajono garbaus amžiaus ūkininkas. Tai neturi nieko bendro su žemės ūkio ekonomika. Tačiau organizatoriai mąsto ekonomiškai, nes daugelyje tokių renginių dalyviai turi susimokėti už lankytojo bilietą ir taip papildyti organizatorių biudžetą. Galbūt visa tai ir yra linui skirta gedulinga giesmė? Giesmė iš Lietuvos išėjusiam augalui, visai veiklos sričiai, kaime ir mieste dirbusių žmonių sluoksniui, užtikrinusiam tam tikrą nepriklausomumą nuo atvežtinės produkcijos ir galimybę sukurti patrauklius bei užsienyje paklausius gaminius.

Juozas SKRIPKAUSKAS ŪP korespondentas