Gegužį gamta atsiskleidžia visu savo grožiu

Aš nežinau kito tokio gražaus mėnesio kaip gegužis. Kai gamtoje viskas tikra, tikros spalvos, tikri jausmai, tikri kvapai, tikri garsai.

Nužydėjus ievoms ir žibuoklėms, žmogaus širdį ir jausmus pavergia varpelių garsu nuvilnijantis pakalnučių kvapas, širdį užburia alyvų žiedų jūra, sodai žemę nukloja žiedlapių skraiste, žmogų nuo žemės pakelia ir tolyn nuneša nakties karalienė lakštingala. Jos treliavimus išdrįsta nutraukti tik kaimo šunų lojimas, prie vandens telkinių perinčių kirų barniai ar didžiojo baublio žemas solidus ūkavimas. Sudėjus viską į savo širdį, nepriklausomai nuo amžiaus, norisi džiaugtis Dievo kūrinija, daryti gerus darbus ir skristi... Ir gyventi, gyventi...

Gamtoje tai dar stebuklų ir paslapties mėnuo, viskas gimsta, ritasi, kalasi, visi nori išbandyti savo jėgas šiame gyvenime tarp pienių žiedų, kurie savyje sugaudė ir paslėpė saulės spindulius.

Gegužės pirmąją savaitę pradėjo ristis varnėniukai, bebriukai jau gimę, tačiau dar nemoka plaukti, vilkiukai, lapiukai ar barsukiukai jau šmėžinėja apie urvus ir irštvas, šveičia tėvų atneštą maistą ir, aišku, žaidžia, tačiau stirniukai pradėjo gimti tik gegužės viduryje, pabaigoje gimsta briedžiukai, elniukai. Žodžiu, gamta tampa vaikų darželiu, visi tėvai, kaip ir žmonės, stengiasi užauginti savo jaunąją kartą, perteikti savo žinias, jei nepavyks, kai kas bandys dar kartą, taip iš kanopinių elgiasi tik šernai. Gegužės pabaigoje jau būna išsiritę visų rūšių paukščių jaunikliai, nors stebėtose kielių lizduose kieliukai pasaulį sveikino tik gegužės 27 ir 31 dieną.

Vieną puikų gegužio mėn. vakarą prisėdau apleistoje sodyb­vietėje šalia Rakatanskų ežerėlio, tikėdamasis gamtoje pamatyti ką nors neįprasto, juolab kad tolumoje įrengta šernų viliojimo vieta. Anksti, apie pusę dešimtos vakaro, atėjo vieniša kokių keturių metų šernė ir atsivedė penkis dryžuotus burbuliukus, tai maža vada, kuri iš karto puolė maitintis ir žaisti. Mama visada buvo įsitempusi, pakėlusi šnipą gaudė kvapus, ausys stačios – gaudė garsus. Primenu, kad šernai turi unikalią uoslę ir klausą, tačiau yra trumparegiai, dėl to iki jų prieš vėją galima lengvai prisėlinti.

Suprantu ir užjaučiu ją, vienai užauginti šiuos mažylius, esant dideliam plėšrūnų skaičiui, ji beveik neturi galimybių – reikia keleto mamų. Po pusvalandžio ji sušnirpštė ir su šerniukais nubėgo į mišką. Tada iš kitos pusės atėjo kita šernų šeima, vedlė kokių penkerių metų, šeši dryžuoti kriuksiukai ir trys antramečiai, iš kurių dvi patelės, sprendžiant pagal jų išvaizdą, turėtų gimdyti po kokių dviejų savaičių. Primenu, šernai gyvena būriais, kuriuos ne rujos metu sudaro moteriškos rūšies individai, susieti kraujo ryšiu, liaudiškai sakant, giminė – sesės, mamos, močiutės, promočiutės ir berniukai iki brandos. Tokiam būriui vadovauja vyriausia, gudriausia ir jauniklių turinti patelė. Šernai vieninteliai iš kanopinių, kurie augina svetimus vaikus. Tai reiškia, kad jei kas nors atsitinka vienai mamai, kitos pradeda rūpintis jos mažyliais.

Akies krašteliu stebėjau, kaip stirna po pievą gainioja lapę, aišku, kažkur čia yra jos mažylis. Lapės yra pagrindinės stirniukų ir kiškučių valgytojos. Lapė kaip gyvūnas man labai patinka, visada tokia moteriškai koketiška, graži, linksma ir laiminga. Tačiau norint turėti stirnų, pilkųjų kiškių ar ant žemės perinčių paukščių populiacijas, šių gražuolių skaičių reikia reguliuoti.

Visą vakarą virš galvos kaip išprotėję skraidė slankų patinėliai vis k-v-o-r, k-v-o-r. Nusprendžiau paišdykauti, kai vienas iš triukšmautojų jau nutoldinėjo, iš visų jėgų mečiau kepurę į viršų, tai senas slankų priviliojimo būdas, patinėlis tik šast ir sėdi prie nukritusios kepurės. Kad matytumėt koks buvo nepatenkintas, o aš širdyje juokiausi balsu, prigavau berneli...

Visą vakaro ir nakties grožį vainikuoja uodų zyzimas, visi tokie įkyrūs, šiemet kaip niekad dideli. Tačiau ir čia yra pliusų: jeigu jūsų gyslomis teka pasiutęs kraujas, pabūkite pamiškėje pusvalanduką tik su marškinėliais, uodai visą pasiutusį kraują iščiulps, gyvenime būsite ramesni... Juokauju, žinoma.

O gegužę medžiotojų gyvenime nieko naujo. Politikai bei Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija kovoja dėl privalomojo medžiotojų draudimo įteisinimo. Keista, net nepaklausė eilinių medžiotojų nuomonės, matyt, kažkam labai labai to reikia, gal net pažadėta. Smagu. Klausimas nėra blogas, tačiau jis neparuoštas, su niekuo neišdiskutuotas, nesavalaikis, ekonomiškai nepagrįstas.

Jeigu jau kažkam prispyrė toks reikaliukas, turėtų būti paruoštas atskiras įstatymas, kuris vadintųsi „Ginklų savininkų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas“. Taigi pirmyn draudimo kūrėjai...

Medžioklės kultūra ir etika sustingo. Visada su pasibjaurėjimu stebiu neigiamus įvykius, tokius kaip žandikaulių, trofėjų apžiūros po medžioklės, atliekų išvertimas grioviuose, bokštelių deginimus arba kaip tūlas politikas, turintis pinigėlių, kokiame nors viešame susirinkime nesupranta gamtos kaip visuomenės turto, jam turtas – valiuta kišenėje, už kurią visa kita galima nupirkti. Šiuo metu galima medžioti stirninus, šernus, lapes, mangutus, meškėnus, audines, nutrijas ir ondatras. Galima, tačiau visada prašau pasverti ir paklausti savęs, ar šiuo metu būtina, sumedžiojus mamą – jauniklius pasmerksime lėtai mirčiai. Medžiotojai intensyviai pradeda medžiotis stirninus. Tačiau garšvos, kviečiai ir kitos grūdinės kultūros jau suaugę, taigi jose geriausiu atveju matosi tik stirninų ausys ir ragai. Ruja prasidės po kokio mėnesio, tada šie gražuoliai bus drąsesni, juos bus galima prisivilioti švilpuku ar pamėgdžiojant jų lojimą, patys vaikysis pateles po nušienautas pievas ar iškirstas biržes.

Augantys tauriųjų elnių ragai atrodo įspūdingai dideli, juos patinai labai saugo, tačiau brandūs danieliai ragus numetė tik prieš mėnesį, o gegužės 28 d. Vačios miške pastebėjau danielių, kuris dar buvo nenumetęs pirmųjų ragų.

Medžiotojų klubus ir būrelius vienijančios visuomeninės organizacijos šiuo metu atlieka medžioklės trofėjų apžiūras – sudarytoms komisijoms medžiotojas privalo pateikti medžioklės sezono eigoje sumedžiotus elninių žvėrių patinų ragus su kaukolėmis ir vilkų kaukoles. Tai savotiškas medžiotojo profesionalumo įvertimas, neatsiejama medžioklės kultūros dalis. Tačiau nustatyta apžiūrų tvarka yra daugiau panaši į anarchiją. Jeigu manęs kas nors paklaustų, ar reikia medžioklės trofėjų apžiūros, atsakyčiau, kad taip. Tačiau pabrėžiu, kad tokių apžiūrų, kurių negalima kontroliuoti, kur reikia pildyti šimtus bereikalingų dokumentų – nereikia. Jeigu jau kas nors svarsto apie elektroninį medžioklės lapą, tai reikėtų lygiagrečiai svarstyti apie trofėjų registravimą ir vertinimą elektroninėje erdvėje.

Gamta pilna stebuklų, grožio ir galimybių. Džiaukimės ja ir branginkime.

Nei plauko, nei tauko!

Susijusios temos - skaitykite: medžioklė; Lietuvos medžiotojų sąjunga „Gamta“; lapės; vilkai; stirnos; šernai;