Geometrija vs laisva forma

Geometrija – mėgstantiems tvarką

„Žmonių klausiu, kokių formų erdvių pageidauja: aiškių geometrinių ar gamtą primenančių debesėlių. Abi populiarios, tačiau kartais sunku pasirinkti, nors spren­dimas nulems visą sklypą“, – klausimo svarbą paaiškina Joana.

Griežtesnis, suvaldytas, praktiškas geometrinių formų želdynas buvo didi­kų dvarų, rūmų, reprezentacinių zonų bruožas. Tiesios linijos, simetrija sutei­kia iškilmingumo, ypač jei toks stilius papildomas pabrėžtinai geometrinėmis architektūros formomis, skulptūromis, takelio raštais, karpytomis gyvatvorėmis ar krūmais.

Šiais laikais geometrinės formos žel­dynai dažnai sodinami palei tvorą ar namo sieną, takelio pakraštyje, aplinkui ar greta terasos – stengiamasi atkartoti pastatų ir takų formą. „Retai geometri­nių formų želdynas bus labai griežtas. Gėlyno formalumą lemia ir augalai, ku­rie nedažnai būna taisyklingi. Augalai sušvelnina griežtas formas ir geometri­nis gėlyno planas atrodo gana jaukiai. Ypač gražu, kai griežtos formos želdyne siūbuoja smilgos ar kiti pievą prime­nantys, šiuo metu populiarūs augalai – lašas griežtumo įrėmina vešlų gėlyną ir neleidžia jam peraugti į chaosą, o aiškių formų kraštai palengvina vejos priežiū­rą, patogiau pjauti žolę“, – pasirinkimo ribas praplečia kraštovaizdžio dizainerė.

Ji perspėja, kad geometrinės formos želdynų dydį reikia rinktis atsižvelgiant į pastato, tvoros dydį ir stengtis neaukoti funkcionalumo: jei geometrinis želdy­nas suprojektuotas vien dėl simetrijos, gali trukdyti praeiti, ilgainiui jis pradės varginti ir teks keisti formą.

Laisva forma – beveik gamta

Tokios formos buvo mėgstamos tradici­niuose japoniškuose soduose, angliškuose parkuose. Jie mažiausiai formalūs ir tinka nelygaus reljefo vietovėje, nes sunku laikytis simetrijos. Neverta rinktis geo­metrinių formų šlaituotame ar kalvotame sklype, kur natūraliai teka upelis, verčiau išnaudoti tokios sodybos ypatumus, prie jų prisitaikyti.

„Laisvos formos želdynus galima rinktis ir ten, kur norisi natūralumo: prie moder­nios šiuolaikinės architektūros, poilsio zonoje. Tokie želdynai leidžia lengviau formuoti „kambarius“, kai sklype yra daug išmėtytų pastatų ir objektų, kuriuos reikia sujungti į visumą, o geometrinėmis for­momis padalijant teritoriją to padaryti neišeina“, – sako specialistė.

J. Bakūnė pataria, kaip nesuklysti pro­jektuojant aplinką šiuo stiliumi: „Pirma, laisvos formos gėlynai neturi būti išmėtyti po sklypą. Geriau, kai želdyno linija liejasi tarsi upelis ir turi logišką pabaigą, pavyz­džiui, remiasi į sieną, pavėsinę ar tvorą. Antra, jokiu būdu per smarkiai neišraitykite gėlyno kraštų. Jei gėlynas vingiuos kaip daug raidžių S, neatrodys natūraliai ir bus sunku nupjauti žolę.“

Naudingos įžvalgos

Sodybų savininkai, auginantys gyvūnų ar visiškai neturintys laiko gėlyno priežiūrai, dažnai atsisako želdynų sklype. „Jie paprastai pageidauja minimalizmo, tarkim, tik takelio ir vejos, kadangi per gėlynus lakstys šuo. Tačiau nediduko gėlių plotelio vis tiek norisi, – atkreipia dėmesį pašnekovė. – Galima rinktis medį ir gėlėmis apsodinti pomedį.“

Svarbu, kad po medžiu augantis gėlynas nebūtų labai mažas ir atrodytų proporcingas medžio lajai.

„Teiraujamasi, ar galima derinti geometrines ir laisvas formas viename projekte. Rekomenduojama to nedaryti, ypač jei skly­pas nedidelis. Bet geriausia spręsti individualiai. Būna situacijų, kai taisyklių laužymas labai pasiteisina“, – šypsosi J. Bakūnė.

Pasak jos, dideliame sklype gali tekti formuoti ir geometrines, ir laisvo stiliaus zonas. Siekiant išgauti stiliaus vientisumą, galima naudoti atsikartojančius augalus, bortelius ar kitus mažosios architektūros elementus, kad vaikštant gėlynai atrodytų vientisi.

„Rasų“ korespondentė Giedrė RYMEIKĖ

Joanos Bakūnės vizualizacijos ir 123rf nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.