Gerųjų verslo kaime pavyzdžių – visas glėbys

Pasak LŪD pirmininkės Algimantos Pabedinskienės, mums reikia išmokti dalintis geraisiais projektų pavyzdžiais, o kitų įgyvendinti projektai gali būti stiprus padrąsinimas patiems imtis savo sumanymų įgyvendinimo. Antai Veiveriuose (Prienų r.) veikia dvi aktyvios bendruomenės: viena užsiima uogų, vaisių liofilizavimu, kita – siuvimu; abi jos puikiai bendradarbiauja. „Tokių pavyzdžių Lietuvoje yra daug, tereikia dažniau susitikti ir pasidalinti gerąja patirtimi“, – kalbėjo A. Pabedinskienė.

Kaimo bendruomenių ir verslų bendrystė

Vištyčio miestelio seniūnas Anatolijus Lesnickas pasidžiaugė savo krašto kūrybiškais ir iniciatyviais žmonėmis. 

Visai neseniai, lapkričio 23 d,. vyko „Karklinių sveikatos ir grožio namų” atidarymo šventė. Šis centras sukūrė penkias darbo vietas. Čia dirbs kirpėjos, manikiūro meistrės, masažuotojos. Sveikatos ir grožio centre įrengtas ir druskų kambarys. Šalia Karklinių bendruomenei priklausančių pastatų įsikūrusios kelios verslo įmonės – baldų gamybos ir siuvimo studija. Taigi bendruomenei nereikia toli ieškoti, kas pagamins baldus, o siuvimo studija rūbus eksponuoja sveikatos ir grožio namų fojė.

A. Lesnickas pateikė ir Matlaukio kaimo bendruomenės pavyzdį: pasinaudojant parama įkurta „Matlaukio virtuvėlė“, sukurtos trys darbo vietos. Projektui skirta 53 tūkst. eurų, dar 11 tūkst. prisidėjo savivaldybė. Įsigytas krovininis autobusiukas, maisto gamybai reikalinga įranga, suremontuotos patalpos.

O štai Karalkrėslio kaimo bendruomenė atidarė kepyklėlę, sukūrė tris darbo vietas. Be to, bendradarbiaujant su Vilkaviškio miesto VVG, Turizmo ir verslo informacijos centru bei rajono savivaldybe sukurta koncepcija „Pagaminta Vilkaviškyje“.

„Tai yra gražus smulkių verslų bendradarbiavimo pavyzdys. Amatininkas ar kepėjas savo produkciją gali perduoti Karalkrėslio kaimo bendruomenės autobusiukui, kuris prekiauja turguose. Taip gamintojai suremdami pečius padeda vieni kitiems, o pirkėjai iš vienos vietos gali įsigyti daugiau gaminių, rasti įvairesnį asortimentą“, – gerąja savo kraštiečių patirtimi dalijosi Vištyčio seniūnas A. Lesnickas.

Daržininkystės ūkio ir kaimo bendruomenės draugystė

Bendruomeniškumo pavyzdžiu pasidalijo ir jaunoji ūkininkė Viktorija Dūdonienė iš Kazlų Rūdos krašto, Bagotosios kaimo.

Su jaunųjų ūkininkų įsikūrimo parama ji įkūrė ūkį „Daržo bitės”. Viktorija – informacinių technologijų studijų absolventė, o ūkininkauti pradėjo per pandemiją paskatinta sugrįžti į kaimą. Tiesa, tuomet, 2021 m. kovą, neplanavo ilgai užsibūti Bagotoje.

„Grįžome į tėvų sodybą praleisti karantino, tačiau viskas pakrypo kiek kita linkme. Neturėjome ir vis dar neturime didelio žemės ploto, statinių, niekas iš šeimos narių nebuvo ūkininkai. Tačiau 2021 m. apsisprendžiau dalyvauti Jaunojo ūkininko įsikūrimo programoje. Gavus paramą, dviejų hektarų plotelyje pradėjome auginti smidrus. Gavę paramą įsigijome 17 tūkst. vnt. smidrų daigų, įrengėme gręžinį ir nusipirkome traktorių“, – pasakojo V. Dūdonienė.

Nepatyrusiems ūkininkams stotis ant kojų padėjo Bagotosios kaimo bendruomenė. Jie atsiliepė į Viktorijos prašymą atvykti į smidrų sodinimo talką. Moters nuostabai, į kvietimą buvo mielai atsiliepta, į talką sugužėjo pulkas kaimo gyventojų su šeimomis. Tą dieną ūkininkė pravedė ir surengė pirmąją edukaciją kraštiečiams „Smidro kelias – nuo lauko iki stalo“.

Šeimyna ėmė organizuoti edukacijas suaugusiems ir vaikams, su savo inkubatoriuje išperintais viščiukais ir ančiukais aplankė ne vieną Kazlų Rūdos savivaldybės mokyklą. „Mano mama mokykloje dirba daugiau kaip 30 metų. Ji stebėjosi, kaip vaikams yra įdomu pamatyti išsiritusius viščiukus. Stebėtina, kad kaimo vaikai nėra matę viščiukų, atotrūkis nuo žemės ūkio juntamas ir kaime“, – patirtimi dalijosi V. Dūdonienė.

Ji viliasi, kad vis daugiau ūkių atras agroturizmą kaip papildomą veiklą, kuri ne tik prisidės prie ūkio garsinimo, vartotojų švietimo, bet ir krašto garsinimo.

„Visiems kartoju – mes tik nedidelis ūkelis, nesame niekuo išskirtiniai, tačiau dalinamės viskuo, ką turime. Mums svarbu ne tik tvarus ūkininkavimas, bet ir bendravimas su aplinkiniais. Norisi ne tik gauti, bet ir duoti. Norime, kad mūsų vaikai žinotų, ką reiškia gyventi taikoje su gamta, suprastų apie tvarų ūkininkavimą, o kiekvienas mus aplankęs bus pavaišintas moliūgų pyragų ar šeivamedžių žiedų gėrimu“, – kvietė aplankyti jos įkurtą „Daržo bitės“ ūkį V. Dūdonienė.

Sunkiausia buvo patikėti savo jėgomis

Apie tai, kad užsidarius vienoms durims nereikėtų nuleisti rankų, papasakojo iš Kupiškio atvykusi konditerė Dalia Paslauskienė.

Prieš penkerius metus bankrutavus įmonei, kurioje Dalia dirbo daugiau kaip dešimtmetį, teko spręsti – eiti dirbti kitiems ar ryžtis pradėti nuosavą verslą. Prieš 3 metus ji dalyvavo Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai programoje. Moteriai ne kartą teko taisyti projektą, tačiau galiausiai ją pasiekė parama. Dalia rekonstravo ūkinį pastatą, įrengė konditerio darbo vietą. 2020 m. gruodį naujai įrengtoje kepyklėlėje ji iškepė pirmąjį tortą.

„Pirmiausia buvo sunkiausia susitarti su savimi, patikėti, kad aš galiu. Vėliau beliko tik eiti link savo tikslo. Visiems, kurie dvejoja rašyti projektus ar ne, teikti juos Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA) ar ne, galiu pasakyti, kad būkite drąsūs. NMA man tikrai geranoriškai padėjo, atsakė, patarė, specialistai nusiteikę geranoriškai parodė klaidas, kad jas galėčiau pataisyti“, – drąsino kitus D. Paslauskienė.

Šiandien ji gyvena Salamiesčio miestelyje ir dirba konditere pagal individualios veiklos pažymą. Kalėdinis laikotarpis jai labiausiai įtemptas. Kepyklėlė gyvuoja iš kraštiečių užsakymų.

Prikėlė gydymo būdą iš praeities

Apie tai, kad žolininkystė gali būti įdomi, įtraukianti ir sudominanti šimtus žmonių iš visos Lietuvos – pasakojo Panevėžio rajono, Miežiškių kultūros centro kolektyvas „Trakiškio žolininkės“.

Prieš dvidešimt metų susibūrusios moterys įgyvendino gausybę idėjų ir projektų. Pasak „Trakiškio žolininkių“ vadovės Vilijos Šaparnienės-Kišonienės, kolektyvas renka, augina ir džiovina vaistines žoleles, rengia edukacines programas, subūrė folkloro ansamblį „Margutis“.

Moterys įvairiausiuose renginiuose moko pinti žolių vainikus, organizuoja mokomąjį sveikatingumo ritualą – aprūkymą. Svarbi „Laimės arbata“, kurioje yra juodųjų serbentų lapų, ir šaltmėčių, ir ežiuolių, kraujažolių. Pasakojama, kad aprūkymas ypač padėdavęs vaikams – nuo išgąsčio, įvairių pūlinių, kitų blogybių. Tėvai, ištikus bėdai, kviesdavo kaimo žolininkę, kad ši vaiką žolių dūmais apsmilkytų. Esą ritualas daugeliui padėdavo. Žolelėmis aprūkydavo ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius.

„Trakiškio žolininkės“ ritualui naudoja specialų katiliuką, stovą, pasirūpina anglių, lininių drobulių ir, žinoma, reikalingų žolelių. Į katiliuką subertos žolelės smilksta, o aprūkomas žmogus, apgobtas drobule, privalo kvėpuoti taip, kad dūmas pasiektų kiekvieną kūno ląstelę.

„Taip pat dalyvaujame ir privačiuose renginiuose. Mums teko dalyvauti lietuvaitės ir prancūzo vestuvėse ir užimti net 200 svečių iš 12 pasaulio šalių“, – savo veiklą nuo žolelių rinkimo iki edukacinių programų rengimo pristatė V. Šaparnienė-Kišonienė.

Patirčių gausa

Verslininkė iš Radviliškio r. Valdeikių k. Elžbieta Karaliūtė pristatė savo šeimos ūkio verslo „Molinė saulėgrąža“ sėkmę – jos ūkyje šį pavasarį pasėta net 120 saulėgražų veislių, tik 5 iš jų – valgomos. Daugiausia turistų sodyba sulaukia rugpjūtį, per saulėgrąžų masinį žydėjimą. Sodybos šeimininkai visus norinčiuosius kviečia fotografuotis saulėgrąžų lauke, aplankyti keramikinių ąsočių muziejų, įsigyti rankų darbo suvenyrų. Čia taip pat galima Piligrimų nakvynė.

„Mes – ne ūkininkai. Savo kaimo sodybą pritaikėme turizmui“, – kalbėjo E. Karaliūtė, savo nedidukėje sodyboje sukūrusi sėkmingą verslą.

Partnerio turinys

Titulinėje nuotr. – Vištyčio seniūnas Anatolijus Lesnickas ir LŪD vadovė Algimanta Pabedinskienė