Gimnazijos direktoriaus gyvenimas – arti žemės

– Jūs gyvenate kaime, esate arti žemės, bet ar kaimas – jūsų prigimtis?

– Aš gimiau ir užaugau Kėdainiuose, ten baigiau vidurinę mokyklą. Abu mano tėvai buvo kilę iš Kėdainių r., Truskavos parapijos. Šeimą sukūriau studijuodamas Vilniaus universitete. Esu fizikas. Tuo metu galvojau, kad jeigu eisiu dirbti inžinieriumi, gausiu 115 rublių – tokia buvo didžiausia inžinieriaus alga, o mokytojo – 150 rublių. Su žmona, kuri taip pat buvo pedagogė, pasikalbėjome, pasitarėme ir pasirinkome Kėdainius, nors svarstėme ir dėl kitų vietų. Taip Kėdainiuose pradėjau mokytojo karjerą.

– Nors gimėte mieste, ryšys su kaimu atsirado dar vaikystėje?

– Kai tėtis mirė, man buvo aštuoneri. Augau tik su mama. Dažniausiai vasaras praleisdavau pas senelius Petkūnuose. Seneliai gyveno ūkiškai, laikydavo gyvulius. Kai diedukas susirgo astma, jis šienauti negalėdavo, imdavo dusti. Buvau septintoje klasėje, kai diedukas padavė dalgį ir pasakė: „Šienauk dabar tu.“ Tą vasarą mes su baba dalgiais prišienavome karvei šieno, kad užtektų visai žiemai. Man šienauti patiko.

Ūgtelėjęs, būdamas aštuntoje, devintoje klasėje, jau vienas šienaudavau. Baba tik ateidavo, atnešdavo vandens. Dar pusbrolis, mano bendraamžis, atvažiuodavo, bet jam sekėsi sunkiau. Mes ir vėliau abu prišienaudavome karvei šieno, baba jau nebesikišdavo. Per savaitę nupjaudavome, vėliau šieną reikėdavo grėbti, vartyti ir suvežti. Visas darbas trukdavo apie tris savaites.

– Kokių dar darbų ir įgūdžių išmokė senelis?

– Diedukas prižiūrėjo kolūkio arklius. Mes su pusbroliu jais jodinėdavome. Vienais metais kolūkyje atsivesdavo aštuonis, devynis kumeliukus. Po dvejų metų tuos kumeliukus reikėdavo mokyti. Diedukas pamokė vadelėmis prisirištą jauną arklį nusivesti į pelkėtą vietą, vienam sėsti raitam, o kitam laikyti vadelėmis, kad arklys bėgtų ratu. Jei neišsilaikydavome, nukrisdavome į minkštą pelkės žolę. Išmokome ir nušokti nuo bėgančio, nesuvaldomo jauno arklio. Taip juos prajodinėdavome.

Jis dar pindavo krepšius. Storesnį lazdyną ar karklą paima, įpjauna ir lenkia, plėšiasi tokia juostelė. To išmokė ir mane. Po dienos darbų su arkliais kartais grįždavau ir aš su krepšiu.

Diedukas buvo tikras kaimo inteligentas – skaitė knygas, visada prenumeruodavo žurnalus, laikraščius. Mėgo spręsti šachmatų ir šaškių uždavinius. Negana to, namuose, kai atvažiuodavau, jis jau būdavo paruošęs iš laikraščių neišspręstus šachmatų uždavinius ir liepdavo man kartu spręsti.

– Ne kartą esate tapęs rajono šienpjovių varžytuvių nugalėtoju. Gal čia padėjo senelio pamokos?

– Tikrai taip. Aš matau, kaip kiti šienauja. Vieni tūpčioja, kiti – susilenkę. Ne, ne, ne. Tu turi stovėti tiesiai. Tavo judesys turi būti iš dubens. Diedukas sakydavo: „Tu gaudyk, kai nueina tavo dalgis lengviausiai, kai užkabini ir net nepajunti, kaip jis nuslysta.“ Gal šiek tiek panašu į golfo žaidimą. Tiesiog reikia tai atlikti techniškai.

Jeigu dalgio ašmenis statysi statmenai žolės stiebui, sunkiau pjausis, reikia įstrižai laikyti. Jei pjausi labiau priekine ašmenų dalimi, bus lengviau šienauti, jei žolę kabinsi dalimi arčiau dalgiakočio, pjausis greičiau, bet sunkiau, o sunkiai ilgai nepadirbsi. Taip pat pamokė ir dalgio konstrukcijos subtilybių, kokiame aukštyje turi būti rankena, iš kokio medžio kotą daryti ir kt.

– Senelis išmokė ne tik šienauti...

– Diedukas buvo stalius, stalystės išmoko dar prieš karą pas tikrus stalius Jonavoje. Kai baigiau vienuolika klasių, iš apvalios malkinės medienos pasidariau supamąjį fotelį, turėdamas tik kirvuką, rankinį oblių ir porą kaltų. Ir dabar mėgstu pameistrauti, savo rankomis pagaminti paprastą suoliuką ar taburetę – tokius, kokių daugiau nėra.

– O kaip atsidūrėte šioje sodyboje?

– Kai gyvenome bute Kėdainiuose, labai norėjome išsikelti gyventi į nuosavą namą. Bet sakėme, kad tai bus, kai vaikai baigs mokslus Kėdainiuose, nes vežioti juos į muzikos ir sporto mokyklas būtų labai sunku. Kai atėjo toks metas, tada ir sugalvojome apsigyventi kaime.

Jau pas dieduką Vidulaukių k. laikiau bičių. Dieduko kaimynas mane pamokė, kaip su jomis elgtis. Kadangi skolintis medsukį nebūdavo patogu, pradėjau ieškoti, kur jį nusipirkti. Rajono laikraštyje perskaičiau skelbimą, kad parduoda medsukį, todėl atvažiavau į šią sodybą jo pirkti. Tuo metu čia buvo gyventa akademiko Antano Keršulio, dirbusio tuometiniame Žemdirbystės institute. Jis buvo neseniai miręs. Jo žmona Zita, kai atvažiavau, sako: „Parduodu medsukį, bet parduodu ir šią sodybą.“ Grįžęs papasakojau žmonai, ir abu atvažiavome apžiūrėti sodybos. Mums labai patiko čia buvęs gražus miškas, palei kelią augę seni ąžuolai, kuriems po 260 metų. Tada ir susidomėjome galimybe įsigyti sodybą. Iš tų senųjų ąžuolų bei kitų senų medžių dabar beliko vienas ąžuolas su beržu, nes tai buvo privatus miškas, juos iškirto.

Tie ąžuolai, tas miškas įspūdingai atrodė. Tada buvo sausa, žvyrkelis taip nedulkėjo. Žmona pasakė, kad jai čia patinka. Man – vidutiniškai, jaučiau, kad su tuo žvyru bus problemų – tada dar buvo duobėtas kelias. 2007-aisiais metais nusipirkome šią sodybą ir persikėlėme gyventi iš Kėdainių.

– Daug darbo pareikalavo sodybos prikėlimas ir tvarkymas?

– Tvarkymo buvo daug. Aš namą pakėliau 54 cm į viršų – aplink dėjau medinius ramsčius, aukštinau pamatus, nes namas buvo žemas. Pats, be jokios technikos pakėliau – naudojau kėliklius. Sienas „surišau“, kad nesutrūktų. Jokių komunalinių patogumų nebuvo, teko viską įsivesti patiems. Man širdžiai brangu tai, kad namo langų mediniai rėmai, kuriuos darė meistras, yra iš mano senelio miško uosinės medienos, durys visos irgi uosinės. O parketas – nepatikėsite, iš kur. Iš Vilniaus „Palangos“ restorano. Kai jį griovė, mano sesers vyras dalyvavo tame procese. Paklausė, ar man nereikia parketo. Jis buvo nunešiotas, nutryptas, bet tikro medžio – buko. Dabar naujai nušlifuotas atrodo puikiai. Kas gali pasigirti, kad savo namuose turi parketą iš Vilniaus „Palangos“ restorano, kuriame kadaise šoko Vilniaus ponai?

Lubų balkius, kurie nekaip atrodė, „aprengiau“ lentomis, išpjautomis iš dviejų eglių, augusių kaimyno miške. Už jas kaimynui atsilyginau savo bičių medumi. Man smagu žinoti savo aplinkos daiktų istorijas – iš ko ir kaip jie padaryti, kas juos pagamino.

– Esate žmogus, kuriam svarbus natūralumas. Kaip tai atsispindi jūsų kasdienybėje?

– Iš išvaizdos gal aš esu menkas, bet buvau pakankamai stiprus. Nuo ketvirtos klasės lankiau Kėdainių sporto mokyklą. Vyresnėse klasėse iš respublikinių varžybų dažniausiai grįždavau tapęs prizininku. Geriausiai sekėsi šuolio į aukštį rungtyje.

Su draugais daug laiko praleisdavome prie Smilgos upelio, žinojome visus upelio vingius, giliausias vietas nuo miesto tilto iki senojo tilto kelyje į Dotnuvą, buvome pasidarę net medinę valtį. Jeigu tu valgai sveiką ir gerą maistą, tai ir pats būsi sveikas.

Aš auginu 12 vištų ir gaidį, kiaušinių neperku. Žinau, ką joms sušėriau, todėl kiaušinis yra „ledinis“. Netgi grūdus – turiu 1 ha žemės – užsiauginu pats. Kviečius, miežius. Kas likdavo, parduodavau. Į Ramygalą nuvažiuoju, malūne suvalcuoju grūdus ir valgau sveikus, mažiausiai trijų rūšių miltus, sėlenas ir t. t. Per sezoną javus purškiu vieną kartą – nuo žolių. Su kaimyne skaičiuojame, kiek kartų purškia laukus ūkininkai. Žinot, kiek suskaičiavome? Ogi 12 kartų. Klausiau draugo, dirbusio vienoje grūdų perdirbimo įmonėje inžinieriumi, ar ne per daug purkšta. Jis sako: „Kai suserga, būna ir po 18–20 kartų purkšta.“ Aš tai vadinu chemizavimu.

– Ko, jūsų nuomone, žmogų išmoko gyvenimas kaime?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. rugsėjo 1 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.