Grasinimai susprogdinti – irgi informacinio karo dalis

Įtariama, jog už aptariamų veiksmų gali stovėti Rusija. Kita vertus, informacinių atakų šaltinių demas­ka­vimas bei atitinkamų įrodymų rinkimas visada yra sunkus darbas. Tai atspindi dar vieną tamsią infor­ma­cinio karo pusę – agresorius­ dažniausiai turi ga­limybę veikti paslapčia ar po priedanga. Dėl to jį­ sunku įvardyti kaip ag­resorių ir imtis atitinkamų, prieš­ jį nukreiptų veiksmų.

Grasinimų poveikis

Galima konstatuoti, kad grasinimų antplūdis tapo išties di­deliu iššūkiu – tiek pačioms institucijoms, kurioms buvo grasinama, tiek ir specialiosioms tarnyboms. Nors faktiškai buvo aišku, jog šie grasinimai yra blefas, saugumo procedūros rei­kalauja, kad galimai užminuotos patalpos būtų tikrinamos, o jose dirbantys žmonės evakuojami. Klaidos kai­na, pažiūrėjus į grėsmę pro pirš­tus, gali būti pernelyg didelė.

Reaguojant į kiekvieną iš grasinimų, buvo eikvojami specialiųjų tarnybų resursai. Be to, ne iš visų įstaigų lengva evakuoti žmones. Problemų kildavo dėl ligoninių, senelių glo­bos namų bei pan.

Buvo pastebėtas ir kitas aspektas – įstaigų atstovai, pranešdami apie gautus grasinimus, užimdavo skubios pagalbos telefono linijas. Tai apsunkino galimybes prisiskambinti žmonėms, kuriems galbūt iš tikrųjų reikėjo skubios pagalbos.

Savotiškas klausimas be atsakymo yra ir tai, ar „grasinimų­ epidemija“ buvo specialiai priderinta šiam laikotarpiui. Galima sakyti, jog esminis šio informacinio išpuolio siekis buvo sėti baimę visuomenėje,­ priversti žmones panikuoti.­ Tai savotiškai padėjo daryti­ ir bend­ros įtampos pasaulyje. Iš infor­macinės erdvės niekur nedingsta žinios apie Rusijos tebetęsia­mą agresiją prieš Ukrainą. Platų dėmesį patraukė ir žiaurus „Hamas“ teroristinio ju­dė­­jimo

iš­puolis prieš Izraelį.­ Informa­ci­nė­ erd­vė yra pri­pildyta žinių apie skaus­mą, kančias bei pavojų. Tokioje situacijoje ir grasi­nimai susprogdinti mokyklą ar ligoninę rezonuoja stipriau, verčia jautriau reaguoti į potencialų pa­vojų.

Priimant versiją, jog šiuo at­veju kalba eina apie apgalvotą informacinę ataką, galima numanyti, kad jos organizato­riai specialiai laukė momento, kad jų veiksmai sukeltų didesnį rezonansą ir jautresnį atsaką.

Testuota reakcija?

Galima daryti prielaidą, jog pagrindinis masinio grasinimų siuntimo tikslas ir buvo pažiūrėti, kaip Lietuvos, Latvijos bei Estijos specialiosios tarnybos sugebės susitvarkyti­ su situacija, o kartu ir patestuoti Baltijos šalių visuomenių reakciją. Atakos organizatoriai galėjo siekti patikrinti bei įvertinti, ar nekils panika,­ kiek žmonių neleis savo vaikų­ į mokyklą, kaip toliau bus užtikrinama­ įstaigų veikla bei pan.

Buvo atkreiptas dėmesys ir­ į tai, kad prieš Rusijos karo Ukrainoje pradžią 2022-ųjų vasario 24 d. ukrainiečių­ specialiosios tarnybos irgi susidūrė su ženkliu panašių grasinimų skaičiaus padidėjimu.­ 2022-ųjų sausio pabaigoje Uk­rainos saugumo tarnyba pareiškė, jog už minėtų provokacijų stovi Rusijos specialiosios tarnybos, siekiančios tokiu būdu stiprinti spaudimą Ukrainai, sė­ti nerimą bei paniką visuomenėje. Ši analogija, beje,­ savotiškai stiprino baimės jausmą ir dabartinių grasinimų, užplūdusių­ Baltijos šalių įstaigas, atveju. Mi­nėtas palyginimas vertė nerimauti, jog gal Maskva planuoja kokį nors rimtesnį išpuolį ir prieš Lietuvą, Latviją ar Estiją.­ Tuo pat metu buvo akivaizdu, jog jeigu ko ir siekiama – tai­ būtent psichologinio efekto. Rusija vis­ dar yra įklimpusi kare Ukrainoje, o kelti tiesioginį, konvencinį karą prieš kurią nors iš NATO šalių reikštų dabartinio Rusijos režimo (o gal ir visos šalies) savižudybę. Bet yra žinoma, kad baimės akys didelės. Tai ir bandė išnaudoti informacinių atakų rengėjai.

Kita vertus, sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Lietuvos (taip pat Latvi­jos ir Estijos) specialiosioms tar­nybos teko priverstinai pasitreniruoti reaguoti į tokio pobūdžio išpuolius bei pavojus. Faktiškai buvo sukurtas naujas reagavimo algoritmas, kai pačių įstaigų atsakingiems asmenims pavesta vertinti grasinimo realumą, remiantis objektyviais duomenimis (ar įstaigos patalpose pastebėta įtarti­nų daiktų, ar buvo galimybė­ įtar­tiniems asmenims patekti­ į įstaigos patalpas ir ar tai užfiksa­vo stebėjimo kameros?). Pamokos yra išmoktos ir kitą kartą jau bus žinoma, kaip efektyviai reaguoti į tokio pobūdžio informacinį išpuolį.

Griaunamoji jėga

Informacinis karas turi specifinę griaunamąją jėgą. Nors jis­ gali būti vertinamas kaip „hu­maniškesnė“ karo atmaina,­ palyginus su tikruoju karu, psichologinės atakos pasekmės gali būti rimtos bei turėti ilgalaikį efektą. Šiame kontekste verta prisiminti, kaip Rusija faktiš­kai­ atvirai įgyvendino informacinę – įskaitant tiek kiberneti­nį, tiek psichologinį aspektą –­ agresiją prieš Estiją 2007 m., kai Talino savivaldybė nusprendė perkelti paminklą sovietiniams kariams iš miesto cent­ro į karių kapines. Maskvai pavyko pakurstyti dalį vietinės ru­sakalbės diasporos atstovų. Pa­minklo „gynimas“ galiausiai­ virto riaušėmis, o „gynėjai“ nio­ko­jo Talino centrą, plėšė par­duotuves.

Rusija sėkmingai įgalino propagandines priemones ir kituose konfliktuose. Artėjant vadi­namajam penkių dienų karui­ prieš Gruziją 2008-aisiais, Kremliaus propagandos priemonės demonizavo valdžią Tbi­lisyje, kurstė neapykantą gruzinams, o jau paties konflikto me­tu platino melagieną apie neva Sakartvelo kariuomenės vykdomą Pietų Osetijos gyventojų genocidą. Lygiai taip pat ir 2014 m., užgrobiant Krymą, pusiasalio gyventojai buvo aktyviai bauginami vadinamaisiais „ukrainiečių nacionalistais“ ir „banderovcais“.

Kremliaus veiksmai prieš Vakarų pasaulio valstybes yra kiek subtilesni, bet ir čia Maskva nevengia informacinių provoka­cijų bei atakų. Pavyzdžiui, yra žinoma, jog su Kremliumi siejami troliai bandė paveikti visuomenės nuomonę prieš 2016 m. prezidento rinkimus JAV. Numanoma, kad Rusija net buvo suinteresuota, jog tas taptų žinoma, nes tai galėjo sukelti JAV gyventojų nepasitikėjimą demokratija ir demokratinėmis procedūromis. Lygiai taip pat akcentuojama, kad iki šiol nėra aišku, kiek Kremliaus propagandos veiksmai galėjo paveikti balsavimo rezultatus dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos tais pačiais 2016 m.

Belieka kalbėti apie faktą, jog Rusijos (ir kitų į ją panašių šalių) neakivaizdžių ir hibridinių agresyvių veiksmų arsenale yra nemažai priemonių, kurios gali vienaip ar kitaip paveikti­ tos šalies, kuri yra matoma kaip­ priešiška, visuomenę. Ko gero,­ net ne tiek svarbu, kuris instrumentas yra naudojamas konk­rečiu atveju. Tikslas dažniausiai būna vienodas – kelti nerimą, baimę (idealiu at­veju – paniką), pasimetimą, nepasitikėjimą valdžios institucijomis ir savo valstybe.

Viktor DENISENKO, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas

ŠILALĖS ARTOJAS