Gražuolė Dora – miestelio pažiba

Valentinos ir Vytauto Miknevičių augintinė samojedų veislės Dora – ne tik šeimos, bet ir kaimynų numylėtinė. Kai tik sniego baltumo Dora išeina pasivaikščioti, pavergia visų praeivių žvilgsnius, ji – tikra Kauno rajono Akademijos miestelio pažiba.

Ryte vietoj žadintuvo „Prieš metus įsigijus Dorą, šeimoje atsirado antras „vaikas“. Jai reikia meilės ir dėmesio, kaip ir mūsų dukrelei Kamilei“, – sako V. Miknevičius. Dora nė per žingsnį nesitraukia nuo savo šeimininkų. Jai įdomūs visi užsiėmimai, svarbiausia, kad jaustųsi šeimos nare. Jei Vytautas žiūri televizorių, Dora tuoj pat įsitaiso greta. Tada ją būtinai reikia paglostyti. Jei jaučiasi užmiršta, primena apie save skardžiai amtelėdama. Dora labai mandagiai žadina rytais – apeina iš vienos lovos pusės, kur miega šeimininkė, iš kitos pusės prie šeimininko, atsargiai ant rankos uždeda leteną ir tyliai švelniai urzgia. „Mes sakome, kad ji dainuoja“, – juokiasi su­tuoktiniai. Kai nori išprašyti kokio nors skanėsto, irgi uždeda leteną ant rankos ir maldaujamai žiūri į akis. Kaip neduosi? Bet Miknevičiai stengiasi Doros nelepinti žmonių maistu, kad nesugadintų sveikatos. Geriausias pašaras – specialus šunų, tik turi būti kokybiškas, kad gyvūnas gautų visų vitaminų ir maisto medžiagų. Dora jau moka pagrindines komandas, nes yra protinga, tik turi būti nusiteikusi jų klausyti.

Netelpa savo kailyje Kai Dorą veda pasivaikščioti, kalytė netelpa savo kailyje. Džiaugsmas ir energija liejasi per kraštus. Gerai, kad prie namo didelė pieva, kur Dora gali išlieti savo emocijas. Ji kaip tikra gamtininkė patikrina visus krūmokšnius, susidomėjusi pradeda knisti šaknis, nugraužia pienę ir apsipila jos pūkais, paragauja dilgėlių. Jai įdomu viskas – net ir namuose stebėti zyziančią musę. Šios veislės šunis patariama per dieną vedžioti ne mažiau kaip dvi valandas. Jie yra labai energingi, priskiriami prie tos pačios grupės kaip haskiai. Per karščius geriau neiti į saulę, bet storas kailis yra tarsi hidroizoliacinė danga. Tačiau geriausiai Dora jaučiasi, kai vėsesnės dienos, o idealiausia – pasivolioti po sniegą. Dorai turėtų patikti ir traukti roges. Suaugusio žmogaus tikriausiai nepatemptų, bet Kamilę galėtų pavėžinti. Kitą žiemą šeima ketina išbandyti tokią pramogą. Nors Miknevičiai gyvena bute, bet vietos pabėgioti keturiuose kambariuose Dorai užtenka. Svarbiausia – nepalikti jos vienos, jauna kalytė labai to nemėgsta. Rodydama savo nepasitenkinimą ji nudreskia sienų tapetus, pakramsnoja lovos užtiesalus ir pagalvėles. Reikia saugoti ir laidus. „Nieko baisaus, tai nedideli nuostoliai. Jei įsigyji šunį, turi būti tam pasirengęs. Bus proga pasidaryti remontą“, – numoja ranka Valentina.

Uodega – kaip voverės Anksčiau šeima augino pekinų veislės šuniuką, dabar norėjo didesnio. „Kai pamatėme internete samojedų nuotraukas, iš karto susižavėjome. Jie tokie gražūs, balti. Apsisprendėme per kelias valandas ir iš karto nusipirkome. Svarbiausia, kad samojedai yra labai draugiški, niekada nenuskriaus vaiko. Lengva ir jų kailio priežiūra – nešvarumai nubyra savaime, maudyti reikia du kartus per metus“, – pasakoja Vytautas. Iš kitų veislių šunų samojedai išsiskiria tuo, kad jų kailis neturi nemalonaus specifinio kvapo. Žinoma, ilgaplaukį kailį reikia šukuoti kelis kartus per savaitę. „Jau pririnkome visą maišą vilnos. Reikės suverpti ir megzti kojines. Turėtų būti labai švelnios“, – sako Valentina. Iš tiesų Doros kailis nepaprastai švelnus, tarsi ką tik ištrintas balzamu. Lyg norėdama pasipuikuoti Dora visą laiką stengiasi laikyti užriestą uodegą, tada ji išsipučia kaip didelė vėduoklė ir tampa panaši į voverės. Tik kartais, kai Dora visiškai atsipalaiduoja iš laimės, įspūdinga uodega nusvyra žemyn.

Su visais gerai sutaria Samojedai – namų šunys, jų negalima laikyti voljere. „Sargas iš jos prastas“, – prisipažįsta Vytautas, bet tokios prigimties šuns ir ieškojo. Jauniems tėvams buvo svarbiausia, kad šuo gražiai elgtųsi su vaiku. Kamilė buvo dvejų metukų, kai namuose atsirado Dora. Kelias dienas mergaitė jos bijojo, bet greitai abi susidraugavo. Jei Kamilė skaudžiau Dorai papeša, ši niekada nepyksta. Ir stengiasi mergaitei neįkyrėti – jei Kamilė nenusiteikusi žaisti, tuoj pat išeina iš jos kambario. Namuose Dora kartais skardžiai amsi, tačiau kaimynai dėl to nesiskundžia. „Mūsų name beveik visi laiko šunis, myli gyvūnus“, – sako Vytautas. Tuo labiau kad su visais kaimynais Dora gerai sutaria, visus juos pažįsta, džiaugsmingai sveikinasi. Kartą prasmuko pro praviras duris pas kaimynus, nubėgo tiesiai į virtuvę, kur sėdėjo svečiai. Ji puolė visiems meiliai laižyti kojas ir iš karto pelnė simpatiją. Dorą pažįsta ne tik namo kaimynai, bet ir aplinkiniai gyventojai. Pamatę ją lauke, būtinai apiberia komplimentais dėl puošnaus balto kailio ir meilaus charakterio. Iš tiesų Dora pradeda vizginti uodegą iš tolo pamačiusi žmogų ir su didžiausiu džiaugsmu priima visas glamones. Dora kol kas nesterilizuota, šeimininkai ketina leisti jai atsivesti šuniukų, nes nori auginti dar vieną samojedą. „Įsitikinome, kokie tai nuostabūs šunys. Be to, jie mėgsta kitų šunų kompaniją, gerai sutaria su kaimynų augintiniais“, – sako Valentina.

Apie samojedus

• Spėjama, kad samojedai (angl. Samoyed) yra seniausia šiaurinių kinkomųjų šunų veislė. Ištvermingi ir prisitaikantys šunys beveik 3000 metų lydėjo to paties pavadinimo klajoklių gentis po šiauriausius Azijos regionus. Jie buvo veisiami šiaurinių elnių bandoms ganyti, meškų ir ruonių medžioklei.
• 1889 metais zoologas ir poliarinių regionų tyrinėtojas Ernestas Kilburnas Scottas atvežė samojedų į Europą, Didžiąją Britaniją. 1909 metais buvo sudarytas pirmas šios veislės standartas, o 1932 metais samojedai užregistruoti Prancūzijoje.
• Šie protingi, švelnūs ir inteligentiški šunys dažnai vadinami sėkmės talismanu ir angelais sergėtojais. Samojedai su žmonėmis būna laimėje ir nelaimėje, prisitaiko prie bet kokio jų charakterio.
• Samojedai – ne tik ypač gražūs, bet ir labai draugingi, gyvybingi ir linksmi šunys, atsidavę šeimininkui, sutariantys su vaikais.
• Gali būti švarios baltos, kreminės arba gelsvai rausvos spalvos.
• Geriausiai samojedą laikyti didelėje patalpoje, kadangi jis labai judrus ir jam reikia nemažai erdvės.
• Amerikoje bendravimas su samojedais – terapijos būdas žmonėms, sergantiems depresija ir slegiamiems vienatvės.

Ritos Šemelytės tekstas, Laimučio Brundzos nuotraukos