Auga greitai, bet gyvena neilgai
Paprastieji uosiai (Fraxinus excelsior) auga visoje Europoje, išskyrus pietų Iberijos pusiasalį bei Šiaurės Europą. Rytuose jų arealas siekia Volgos upę, pietryčiuose Mažąją Aziją ir Kaukazą. O Lietuvoje tai – vienintelis natūraliai augantis alyvmedinių šeimos, uosių genties medis.
Senovės lietuviai tikėjo, kad uosis padeda suprasti mūsų paskirtį pasaulyje, kartais jo energija net pažadina aiškiaregystės gebėjimus ir leidžia sužinoti ateitį. Bet šis medis padeda tik tiems, kurie nuoširdžiai trokšta žinių. Senoliai uosių uosio lapais ir žieve gydė įvairias ligas.
Nors uosiai tegyvena iki 250–300 metų, tačiau auga greitai ir pasiekia vidutiniškai 20–35 metrų aukštį. Aukščiausias paprastasis uosis auga Vokietijoje. Jis yra net 48 metrų aukščio. O šalia Lietuvos, Lenkijoje, Belovežo girioje tarpsta antrasis pagal aukštį Europoje – 44,4 m uosis. Per 175 metus jo kamieno skersmuo pasiekė 4 metrus. Lietuvoje aukščiausias yra 32 metrų Raganos uosis. Jis auga Žemaitijos nacionaliniame parke, Plateliuose.
Naikina džiūties epidemija
Augti uosiai renkasi šviesias vietas, derlingą dirvožemį. Gal todėl jų mediena yra tvirta ir mėgstama baldžių bei slidžių gamintojų. Uosių malkas dėl tankumo renkasi ir tie, kas mediena šildosi namus, nes jos išskiria daug šilumos ir netgi dega šlapios, neteršia kaminų.
Šalia uosių pamatysite eglių, liepų, klevų, ąžuolais, beržų ir net juodalksnių – uosiai retai kada auga vieni. Beje, uosynai skirstomi į garšvinius, įvairiažolius, dilgėlinius, vingiorykštinius, t. y. pagal tai, kokių žolinių augalų daugiausiai auga pomedžiuose.
XXI a. pirmajame dešimtmetyje uosynai Lietuvoje sudarė 2,5 proc. bendro Lietuvos miškų ploto, bet per ketvirtį amžiaus uosių medynų drastiškai sumažėjo.
1996 metais Lietuvoje buvo registruota 50,6 tūkstančiai hektarų uosynų, tuo tarpu 2023 metais, uosio medynų plotai jau siekė tik 11,4 tūkstančio hektarų ir nuolat mažėja.
Kas gi atsitiko?
Uosynus ėmė pulti grybelis, kurį mokslininkai pavadino Hymenoscyphus fraxineus. Jis sukelia uosių džiūtį – lėtinę grybelinę uosių ligą. Dėl šios ligos iš pradžių sunyksta medžių lapai, paskui ir laja – medis žūsta.
Mokslininkai pirmą kartą šią uosių ligą pastebėjo Lenkijoje 1992 metais. Deja, tuo metu ten jau daugelis medžių buvo užkrėsti šiuo patogenu. Per keletą metų grybelis pastebėtas ir Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje. Iki 2008 m. liga buvo aptikta Skandinavijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje. Iki 2012 m. ji išplito Belgijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, o dar po ketverių metų aptikta Norvegijoje, šiauriausioje uosių paplitimo vietovėje. Dabar H. fraxineus užsikrėtę beveik 85 procentai Europos uosių.
„2005 metais, siekiant išsaugoti natūralias uosių bendrijas, Sirvėtos regioniame parke esantis Neversčių uosynas buvo paskelbtas botaninis draustiniu. Nors uosių bendrijos arealas atsiskyręs nuo kitų medžių grupių, tačiau tai jų nuo džiūties ligos neapsaugojo“, – sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyr. specialistė Eglė Čėsnė. – Šiuo metu uosynas yra chroniškos ligos stadijos. Nesustabdomi aplinkos procesai veikia visą uosių draustinį. Tikėtina, kad jame liks tik uosių išvartos.“
Specialistė sako, kad toks drastiškas uosių medynų ploto sumažėjimas per vos 30 metų gali lemti, kad išnyks itin vertingos ekosistemos ir rūšys, o tai lems ir drastiškus kraštovaizdžio pokyčius. Neabejotinai prarasime išskirtinės vertės ir grožio vietovę kurioje galima pasigrožėti įspūdingu medžių didingumu. Tokių vietovių Lietuvoje išlikę labai mažai.
Vis dėlto, gamtoje tuštumos nebūna, čia įsikurs kitos buveinės.
„Išdžiūvus uosiams, jų vietą miške dažniausiai užima mažiau vertingos medžių rūšys – drebulės ir baltalksniai“, – sako Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėjas Tomas Vilkas.
Pagydyti negalima
Europos mokslininkai teigia, kad dėl H. fraxineus sukeltos uosių džiūties visame uosių areale medžių sumažėjo daugiau kaip 90 procentų.
Deja, šiuo metu nei gydymo, nei veiksmingų ligos valdymo strategijų nėra. Daugumai šalių, kurios bandė kontroliuoti grybelio plitimą, to padaryti nepavyko. Nepadeda net medžių kirtimas užkrėstose vietovėse, nes grybelis gyvena ant lapų pakratų miško paklotėje. Dar daugiau – Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto tyrimai parodė, kad užkrėstoje teritorijoje iškirtus medžius gali pasidaryti dar blogiau, nes kartu su mirštančiais sunaikinami ir atsparūs medžiai.
Vis dėlto, vienas būdas valdyti ligą yra – iš atsparių medžių paimti šakas ir jas įskiepyti į neatsparius medžius, kad jie išaugintų atsparių medžių sėklas.
2011 metais Lietuvoje mokslininkai nustatė ir atrinko atsparius ligai medžius, kad iš jų būtų sukurtos tokių medžių populiacijos. Mokslininkai mano, kad toks atsparių medžių veisimas yra perspektyvus, tačiau atkurti uosių populiacijas gali užtrukti dešimtmečius.
Šaltinis: Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija
Mariaus Semaškos ir Eglės Čėsnės nuotr.