Grenlandija: priklausomybė nuo maisto importo ir gamtos išteklių

Dominuoja avininkystė

Kadangi storas ledo sluoksnis dengia beveik 80 procentų salos, vasaros būna itin trumpos ir vyrauja pakankamai ekstremalus klimatas, gali susidaryti įspūdis, jog žemės ūkiu čia niekas neužsiima. Tačiau tai klaidingas požiūris, ir ūkininkų saloje tikrai esama.

Žemės ūkis beveik visas sukoncentruotas šalies pietuose, aplink Kakortoko, Narsaako ir Nanortaliko miestus. Remiantis Grenlandijos statistikos tarnybos duomenimis, bendras dirbamos žemės plotas tesiekia apie 1 000–1 200 hektarų, o didžioji jo dalis skirta žolei ir šienui.

Svarbiausia šaka yra avininkystė. Remiantis Grenlandijos statistikos tarnybos ataskaitomis ir leidiniu „Greenland in Figures“, šiandien šioje saloje veikia nuo 30 iki 40 registruotų avių ūkių, o bendras avių skaičius pastaraisiais metais svyravo nuo 15 000 iki 20 000 galvų.

Avys sudaro apie 99 proc. visos mėsos produkcijos, tad ėriena yra bene vienintelis vietinis mėsos produktas, užimantis didžiąją dalį gyventojų raciono. Vasarą avys laisvai ganosi pietinėse ganyklose, o žiemą minta šienu, kurį užaugina ūkininkai labai atšiauriomis klimato sąlygomis.

Remiantis Grenlandijos vyriausybės (Naalakkersuisut) atlikta analize, vietinės pašarų produkcijos dažnai nepakanka visai žiemai, todėl padidėja sąnaudos, o mėsos gamyba tampa ekonomiškai sudėtinga.

Istorinės aplinkybės

Be to, saloje laikoma nedaug naminių paukščių, bičių, arklių, galvijų ir prijaukintų šiaurės elnių. ​​Auginamas žieminis pašaras gyvūnams, taip pat bulvės ir daržovės vidaus rinkai.

Ožkos auginamos tik keliuose ūkiuose ir labai mažais kiekiais. Galvijų iš viso yra tik apie 300, o paukštiena auginama mažesniuose ūkiuose, tačiau jos kiekis patenkina tik nedidelę dalį vidaus kiaušinių ir mėsos paklausos.

Istoriškai Grenlandijos žemės ūkis siekia vėlyvuosius vikingų amžius, kai skandinavų naujakuriai 982 m. kolonizavo Pietvakarių Grenlandiją ir gyveno ten iki XV a. vidurio.

1783 metai norvegas Andersas Olsenas su žmona sukūrė žemės ūkio kultūrą, pagrįstą avių auginimu ir iš dalies medžiokle, o ši iniciatyva virto ir vietinių inuitų kilmės žmonių gyvenimo būdu. Daugelis jų ilgainiui tapo gyvulių augintojais, skelbia „Trap Greenland“.

XX a. pradžioje dėl mažėjančių medžioklės galimybių žemės ūkis išgyveno atgimimą. 1906 m. Grenlandijos kunigas Jensas Chemnitzas į Frederiksdalį įvežė avių iš Farerų salų. Eksperimentas prasidėjo daug žadančiai, o Grenlandijos tuometinė administracija įžvelgė eksperimento potencialą, ir 1915 m. ūkininkas Lindemandas Walsoe atvežė dar 180 avių iš Islandijos. Tais pačiais metais Grenlandijos kolonijinė administracija Kakortoke įsteigė avių auginimo stotį, kas suteikė pradžią avininkystės plėtrai. 1924 m. pirmasis pilnavertis ūkis buvo įkurtas senojoje iš Islandijos atvykusio Eriko Rudojo gyvenvietėje Kasjarsuke, o ūkio įkūrėjas – Otto Frederiksenas – įsikūrė vos už 12 km nuo ledo dangos.

Per pastaruosius dešimtmečius avių ūkių sumažėjo, jie tapo didesni, dažnai dvi ar trys šeimos suvienija jėgas, kad galėtų išlaikyti ūkį. Nuo 1927 iki 1960 m. avių skaičius Pietų Grenlandijoje išaugo nuo 5000 iki maždaug 50 000 avių, tačiau šiuo metu siekia 15–20 000.

Augalininkystė ir maisto importas

Augalininkystės produkcija dar kuklesnė. Atviruose laukuose dėl trumpo vegetacijos sezono (birželio–rugpjūčio mėn.) auginami beveik vien tik šalčiui atsparūs augalai: bulvės, ropės, kopūstai, salotos, špinatai ir rabarbarai.

Iš daugiau nei 1000 ha dirbamos žemės 99 proc. naudojama daugiamečių žolių ir vienmečių žaliųjų pašarinių augalų, skirtų žiemos pašarams, auginimui. Likęs 1 proc. dirbamos žemės daugiausia naudojama bulvėms. Daugiau nei 242 000 ha vasarą naudojama kaip natūralios kalnų ganyklos.

Pastaraisiais metais šiltnamiai vaidina vis svarbesnį vaidmenį auginant pomidorus, agurkus ir įvairias prieskonines žoleles. Tačiau ši produkcija tik papildo vietinę pasiūlą, bet negali reikšmingai sumažinti priklausomybės nuo importo.

Grenlandija labai priklauso nuo maisto produktų importo. Dauguma mėsos, pieno produktų, vaisių ir daržovių importuojama, daugiausia iš Danijos, bet taip pat ir iš kelių kitų Europos Sąjungos šalių. Vietinė produkcija, daugiausia ėriena ir kai kurios daržovės, patenkina tik nedidelę dalį gyventojų poreikių.

Nepaisant to, žemės ūkis atlieka svarbų socialinį ir kultūrinį vaidmenį. Kaip Grenlandijos vyriausybė akcentuoja savo strateginiuose kaimo plėtros dokumentuose, jis leidžia išlikti mažoms bendruomenėms salos pietuose ir išsaugo tradicijas, siekiančias gilius viduramžius.

Beje, žemė Grenlandijoje yra bendra nuosavybė. Privati nuosavybė šioje srityje neegzistuoja, tačiau individualūs ūkiai turi teisę naudoti bendrą žemės ūkio paskirties žemę. Tai reiškia, kad individualūs ūkiai ir Grenlandijos vyriausybės sektoriaus valdymas yra labai glaudžiai susiję. Per pastaruosius 20 metų dirbamos žemės plotas padidėjo beveik 30 proc., o ūkių skaičius sumažėjo 20 proc. Ši tendencija pastebima daugelyje vietų: pelningi ūkiai auga ir gauna įvairias papildomas pajamas, pvz., iš turizmo, statybų, žvejybos ir medžioklės, kurias jie derina su ūkininkavimu.

Žvejyba

Remiantis Grenlandijos statistikos duomenimis, žvejybos pramonė sudaro daugiau nei 90 proc. viso salos prekių eksporto.

Jūros gėrybių eksporto vertė 2023 m. buvo įvertinta apie 5,5 mlrd. Danijos kronų (apie 736 mln. eurų), tai atitinka maždaug ketvirtadalį Grenlandijos bendrojo vidaus produkto. Šiame sektoriuje tiesiogiai dirba apie 12–18 proc. darbo jėgos, todėl jis yra didžiausias darbdavys šalyje.

Grenlandijos vandenyse gausu šaltųjų vandenų žuvų rūšių, tačiau žuvininkystė daugiausia priklauso nuo trijų pagrindinių išteklių.

Svarbiausia rūšis dešimtmečius buvo šiaurinė krevetė (Pandalus borealis), tačiau pastaraisiais metais jų sugavimo kvotos buvo sumažintos dėl populiacijos mažėjimo: nuo maždaug 110 000 tonų 2023 m. iki maždaug 80 000 tonų 2025 m.

Tuo pačiu metu auga Atlanto menkių svarba. Kaip praneša Grenlandijos statistikos tarnyba, menkių sugavimai pastaraisiais metais didėja ir vis labiau kompensuoja krevečių pajamų sumažėjimą. Vien 2025 m. lapkritį buvo užregistruota apie 28 763 tonų menkių sugavimai, o tai rodo šios tendencijos mastą.

Trečia pagrindinė žuvų rūšis yra juodasis otas. Remiantis Grenlandijos žuvininkystės statistikos duomenimis, metinis laimikis siekia dešimtis tūkstančių tonų. 2025 m. lapkritį laimikis siekė apie 25 052 tonas, nors pakrantės žvejyba, palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo.

Be šių rūšių, taip pat sugaunami snieginiai krabai ir kitos žuvys, tačiau jų dalis bendroje eksporto vertėje yra gerokai mažesnė.

Padėtį komplikuoja klimato kaita. Remiantis Arkties instituto analizėmis, ji vienu metu ilgina vegetacijos sezoną pietų Grenlandijoje ir keičia žuvų migracijos modelius šiaurėje. Tai atveria naujų galimybių, bet kartu ir kelia naujų pavojų šaliai, kuri beveik visiškai priklauso nuo gamtos išteklių.

Parengė Ričardas Čekutis