Grūdo kelias į miltus ir zacirką

Puoselėja senąsias tradicijas

Šios ir kitų bendruomenės edukacijų sumanytojas bei idėjų autorius – energingas ir entuziastingas Įstricos k. bendruomenės pirmininkas Zenonas Vezbergas. Nuolat ieškantis būdų, kaip sudominti žmones senosiomis tradicijomis ir perduoti jas jaunajai kartai, jis savo sukauptomis žiniomis dalijasi ne tik su edukacijų dalyviais, bet ir su „Ūkininko patarėjo“ skaitytojais.

Žaliosios girios apsupto Įstricos k. bendruomenė, puoselėdama senąsias kaimo tradicijas, stengiasi išsaugoti tai, kas pamažu grimzta į užmarštį. Taip gimė edukacinė programa „Grūdo kelionė į miltus“, pasakojanti, kaip nuo seniausių laikų žmonės smulkino grūdus, malė miltus ir iš jų gamino kasdienį maistą.

Edukacijos metu bendruomenės nariai demonstruoja akmeninius grūdų trintuvus, rankomis sukamas girnas, prieš 800 m. naudotų vėjo ir vandens malūnų girnų kopiją bei šiuolaikines Ukrainoje gaminamas rankines girnas. Lankytojai gali ne tik pamatyti, kaip keitėsi grūdų malimo būdai, bet ir sužinoti, kaip buvo gaminami razavi miltai.

Programos sumanytojas Z. Vezbergas pasakoja, kad edukacijos idėja gimė ieškant atsakymo į dažnai užduodamą klausimą apie razavus miltus. „Verdant tautinio paveldo produktą – ,,Įstricos zacirką“, žmonės nuolat klausdavo, kas tie razavi miltai. Supratau, kad nepakanka vien papasakoti – reikia parodyti visą grūdo kelią iki miltų“, – sakė jis.

Šią edukaciją Įstricos k. bendruomenė pristatė ir birželio pradžioje Mindūnuose (Molėtų r.) vykusioje „Zacirkų fiestoje“. Čia lankytojai galėjo ne tik iš arti apžiūrėti įvairių laikotarpių grūdų malimo įrankius, bet ir paragauti 2024 m. tautinio paveldo sertifikatą pelniusios „Įstricos zacirkos“, gaminamos iš razavų miltų.

Grūdo kelias prasideda ne malūne

Pasak Z. Vezbergo, grūdo kelias prasideda ne malūne, o dirvoje. Lietuvio stalui duona visada buvo šventa, todėl kiekviena grūdų rūšis turėjo savo vietą ir paskirtį.

Rugiai buvo pagrindinis duonos javas, suteikdavęs jai sodrų skonį ir tamsią spalvą. Kviečiai laikyti prabangos ženklu – iš jų malti balti miltai pyragams ir šventiniams ragaišiams. Miežiai buvo universalūs javai, naudojami ne tik kruopoms, bet ir alui gaminti.

Edukacinėje programoje pristatoma, kaip įvairios grūdinės kultūros buvo perdirbamos nuo seniausių laikų iki šių dienų. Lankytojai gali pamatyti, kaip grūdai būdavo smulkinami ir malami, o iš gautų miltų gaminami įvairūs maisto produktai, tarp jų ir „Įstricos zacirka“.

Pristatė girnas

Edukacijos metu pristatomos akmeninės grūdų trintuvės, rankomis sukamos girnos ir šiuolaikinės Ukrainoje gaminamos buitinės rankinės girnos. Pastarosios Ukrainoje išpopuliarėjo dėl dažnų elektros tiekimo sutrikimų, kuriuos sukėlė Rusijos atakos prieš energetikos infrastruktūrą.

Z. Vezbergas pasakojo, kad akmeniniai grūdų trintuvai buvo naudojami dar apie 2000 m. prieš Kristų. Kadangi nesmulkintų grūdų žmonės nevartojo, reikėjo būdo juos susmulkinti ir paruošti maistui. „Tai buvo paprasti įdubę akmenys, kuriais grūdai būdavo smulkinami į kruopas ar rupius miltus. Tačiau, kaip sakoma, tinginys yra progreso variklis – atsibodo daužyti grūdus, todėl žmonės sugalvojo sukamas girnas“, – šypsodamasis pasakojo ŪP pašnekovas.

Senąsias rankines girnas sudarė du apvalūs akmenys: apatinis buvo nejudrus, o viršutinis sukamas ranka. Per viduryje esančią angą supilti grūdai tarp akmenų susimaldavo į miltus. Reguliuojant viršutinę girnapusę, buvo galima išgauti skirtingo rupumo pilno grūdo miltus.

„Su tokiomis girnomis teko malti ir man. Manau, kad nemažai vyresnės kartos žmonių dar prisimena šį darbą“, – demonstravo Z. Vezbergas. Pasak jo, užpernai amerikiečiai padėjo ukrainiečiams sukurti rankines girnas, kurioms nereikia elektros energijos. Šiuo metu jos gaminamos Žytomyre, o vienas tokių įrenginių neseniai papildė ir Įstricos k. bendruomenės edukacinę programą.

„Veikimo principas labai panašus į senųjų lietuviškų girnų. Skirtumas tas, kad mūsų girnose grūdai malami horizontaliai, o ukrainietiškose – vertikaliai. Iš jų gaunami pilno grūdo, razavi miltai. Juos galima persijoti arba naudoti visus – tai jau skonio reikalas“, – aiškino bendruomenės pirmininkas.

Įstricos k. bendruomenė turi ir dar vieną unikalų eksponatą – prieš maždaug 800 m. Klaipėdos krašte naudotų vėjo ir vandens malūnų girnų kopiją.

Išskirtinė ,,Įstricos zacirka“

Kol Z. Vezbergas demonstravo atgabentas girnas, jo vadovaujamos bendruomenės narės – žmona Nijolė ir dukra Ieva – virė „Įstricos zacirką“. „Zacirkos receptas toks, kokį valgiau vaikystėje, tokį užrašiau ir tokį gaminame iki šiol“, – sakė ŪP pašnekovas.

N. Vezbergienė pasakojo, kad receptas paprastas: kiaušiniai suplakami su trupučiu vandens ir druskos, tuomet įmaišomi razavi miltai. Tešla tarp pirštų trinama tol, kol susidaro smulkūs, sausi tešlos dribsniai. Juos subėrus į verdantį vandenį, zacirka išverdama, o vėliau užpilama pienu.

„Seniau pieną dar užvirindavo, nes jis būdavo ką tik pamelžtas iš savo karvių. Dabar naudojame pasterizuotą, todėl to daryti nebereikia“, – aiškino ŪP pašnekovė.

Zacirką srėbė ir basas, ir apsiavęs

„Mums jau per septyniasdešimt metų, todėl puikiai prisimename vaikystėje tėvų virtą zacirką iš savo ūkyje sumaltų miltų. Vėliau savo vaikams dažniau virdavome iš baltų miltų. Džiaugiamės, kad pavyko išsaugoti šią tradiciją ir kad 2024 m. „Įstricos zacirka“ gavo Lietuvos tautinio paveldo sertifikatą“, – pasakojo N. Vezbergienė.

Pasak Z. Vezbergo, zacirka kadaise buvo vienas paprasčiausių ir labiausiai paplitusių valgių Lietuvoje. Ją valgė ir vargingi, ir pasiturintys žmonės, nes šiam patiekalui nereikėjo nei brangių, nei sunkiai gaunamų produktų. Pakakdavo razavų miltų, kiaušinių ir pieno – visko, ką kaimo žmogus paprastai turėdavo savo ūkyje.

„Zacirką srėbė ir ubagas, ir basas, ir apsiavęs, ir ratuotas. Tai buvo paprastas kasdienis maistas, gaminamas iš to, ką žmonės užsiaugindavo patys“, – sakė bendruomenės pirmininkas.

Edukacijos, jungiančios kartas

Įstricos k. bendruomenė siūlo ir daugiau edukacijų: „Siūlo kelias“ – nuo lino kamuoliuko iki rankšluostuko, „Bitininkavimas“ – ne tik saldūs vaisiai, bet ir karčios nusivylimo šaknys, bei „Vilnos kelias“ – nuo avelės iki suknelės. Vis dėlto, pasak Z. Vezbergo, didžiausio susidomėjimo sulaukia edukacija „Grūdo kelionė į miltus“. „Daugelis žmonių nėra matę nei akmeninių trintuvų, nei rankinių girnų, todėl jiems įdomu ne tik išgirsti, bet ir patiems pabandyti sumalti grūdus. Su šia edukacine programa vykstame visur, kur esame kviečiami. Surinktos lėšos padeda praturtinti bendruomenės kultūrinį gyvenimą ir bent iš dalies padengti edukacijų išlaidas“, – redakcijai pasakojo bendruomenės pirmininkas.

Anot jo, labiausiai džiugina tai, kad edukacija sujungia skirtingas kartas. Senjorai čia atpažįsta savo vaikystės patirtis, o kartu atsiveda vaikus, anūkus ir net proanūkius parodyti, kaip kadaise buvo malami grūdai ir gaminamas kasdienis maistas.

Autorės nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja