Zacirka iš kaimo virtuvės žengia į gastronomijos sceną

Ieškojo gastronominio identiteto

Pagrindiniu fiestos akcentu tapo pirmasis Lietuvoje surengtas Zacirkų čempionatas, kuriame dalyvavo aštuonios komandos iš Molėtų, Panevėžio, Švenčionių, Ukmergės ir Šakių r. Dalyviai ne tik virė zacirką, bet ir pristatė jos istorijas, šeimos tradicijas bei savitas šio patiekalo interpretacijas.

Pasak Molėtų turizmo ir verslo informacijos centro direktorės Daivos Kulienės, fiestos idėja gimė įgyvendinant Europos Sąjungos finansuotą projektą, kurio tikslas buvo ieškoti Molėtų krašto identiteto per istoriją, kultūrą ir maistą.

Prie iniciatyvos prisidėjo Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras, Molėtų krašto muziejus, vietos bendruomenės, verslininkai, Trečiojo amžiaus universiteto senjorai ir kulinarinio paveldo puoselėtojai. Viena aktyviausių idėjos rėmėjų tapo istorikė, gidė ir edukatorė Anželika Laužikienė, beje, gyvenanti Molėtų r., kartą pabrėžusi, kad zacirka verta atskiros šventės.

Organizatoriai neslepia vilčių, kad renginys taps tradiciniu ir ateityje į Mindūnus pritrauks dar daugiau kulinarinio paveldo puoselėtojų, galbūt ir iš kaimyninės Latvijos.

Pristatė knygą

Fiestoje pristatyta nauja knyga ,,Pamiršti javai. Istorijos ir skoniai“, vyko autorių – Vilniaus universiteto (VU) mokslininkų prof. dr. Giedrės Motuzaitės ir prof. dr. Rimvydo Laužiko – pokalbis-diskusija. Juk sunku įsivaizduoti zacirką be miltų, o miltus – be javų. Todėl pokalbis apie senąsias javų rūšis tapo natūraliu įvadu į kulinarinio paveldo šventę. Knygos autorė – bioarcheologė, tyrinėjanti senovės žmonių naudotus augalus. Kaip juokavo gastronomijos istorikas R. Laužikas, ji „archeologijos nebijo“, tačiau vietoj piliakalnių ir senovinių radinių nagrinėja kur kas smulkesnius objektus – grūdelius, sėklas ir augalų liekanas.

Zacirka – makaronų protėvė?

Paskaitą intriguojančiu pavadinimu „Ar zacirką galima vadinti lietuviškais makaronais?“ skaitęs gastronomijos istorikas, VU profesorius dr. R. Laužikas sakė, kad daugeliui žmonių zacirka pirmiausia asocijuojasi su pieniška makaronų sriuba. Tačiau pažvelgus į šio patiekalo istoriją paaiškėja, kad zacirka yra gerokai senesnė už mums įprastus makaronus.

„Pirmiausia zacirka yra vienas iš tų patiekalų, kuris atkeliavo iš laikų, senesnių nei dabartinės valstybės – Lietuva, Lenkija, Baltarusija, Ukraina ar Latvija. Todėl visos šios šalys gali ją laikyti savo kulinarinio paveldo dalimi ir bus teisios“, – pasakojo profesorius. Jis siūlė į zacirką pažvelgti platesniame tarptautiniame kontekste.

„Jeigu klaustume, ar zacirką galima vadinti lietuviškais makaronais, sakyčiau, kad ji yra net senesnė už makaronus. Kalbame apie iš miltų ir skysčio pagamintus tešlos gabalėlius, kurie buvo naudojami maistui dar gerokai anksčiau, nei atsirado mums pažįstamos makaronų formos. Galima sakyti, kad tai savotiški makaronų protėviai, kurie vėliau įgijo tvarkingą, pasikartojančią formą ir tapo tuo, ką šiandien vadiname makaronais“, – aiškino gastronomijos tyrinėtojas.

Zacirkos paslaptys – edukacijoje

Skambant didžėjaus Viktoro Diawaros parinktoms melodijoms, fiestos dalyviai buvo kviečiami ne tik ragauti, bet ir patys išbandyti zacirkos gamybą. Edukacijoje „Zacirkų magija: paprasta, bet nepaprasta“ istorikė, gidė ir edukatorė A. Laužikienė pasakojo apie šio patiekalo subtilybes ir mokė, kaip iš kelių paprastų ingredientų pagaminti tradicinę zacirką.

Dirbtuvėlių dalyviai galėjo savo rankomis išbandyti visą gaminimo procesą. Į dubenį buvo beriami miltai, žiupsnelis druskos, truputis cukraus, o vanduo pilamas pamažu, po šlakelį, kad susidarytų smulkūs tešlos gumulėliai. Anot A. Laužikienės, svarbiausia neskubėti ir pajusti tinkamą tešlos konsistenciją.

„Kai vanduo apsivelia miltais ir susiformuoja smulkūs gumulėliai, juos reikia trinti tarp pirštų. Svarbu, kad neliktų didelių gabalų – kuo smulkesni dribsneliai, tuo skanesnė zacirka“, – komentavo ji. Edukatorė juokavo, kad toks darbas yra ne tik kulinarinis procesas, bet ir puikus pirštų masažas. Paruošta zacirka beriama į verdantį vandenį, o vėliau užpilama pienu. „Kad vaikai labiau pamėgtų zacirką, galima ją pagardinti šviežiomis braškėmis, avietėmis ar šilauogėmis. Tuomet senas patiekalas įgauna naujų spalvų ir skonių“, – sakė A. Laužikienė.

Molėtų krašte – ne viena zacirkos rūšis

Prieš porą metų Molėtų krašto patiekalų knygą „Nuo zacirkos iki lydekos“ išleidusi istorikė, gidė ir edukatorė A. Laužikienė įsitikinusi, kad šio patiekalo pavadinimo keisti nereikia. „Negi vadinsime ją trintais miltų kukuliukais? Pasakai „zacirka“ ir visiems iš karto aišku, apie ką kalbame“, – šypsojosi ji.

Pasak A. Laužikienės, Molėtų krašte buvo žinomos net kelios zacirkos rūšys. Viena jų – laistinė zacirka, kai skystesnė tešla pilama per kiaurasamtį į verdantį vandenį, o išvirus patiekalas balinamas pienu. Kita rūšis – graituška. Ji gaminama iš kvietinių miltų ir vandens tarp pirštų trinant tešlos gumulėlius, kurie suberiami į verdantį vandenį. Išvirusi zacirka taip pat gardinama pienu. Dar viena tradicinė rūšis – žnaibyta zacirka. Jai iš kvietinės tešlos atžnybiami maži gabalėliai, susukami į rutuliukus ir verdami vandenyje. Vėliau patiekalas užbalinamas pienu. Kai kuriose šeimose tešla būdavo tarkuojama ir per burokinę tarką. Molėtų apylinkėse buvo verdama ir zacirka su bulvėmis. Į ją pridėdavo bulvių, morkų, užpildavo pienu ir pašaudavo į krosnį. Toks patiekalas dažniausiai būdavo valgomas vakarienei, nes buvo laikomas lengvu, tačiau sočiu kasdieniu maistu.

Zacirkų pasiutpolkė

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. birželio 9 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.