Grūdų kelionei į uostą atsiveria Nemuno kelias

Tūkstantį tonų krovinių vienu plaukimu galinčios gabenti Nemuno baržos yra pigiausias ir ekologiškiausias būdas grūdams į Klaipėdos uostą pervežti. Taip mano Vidaus vandenų kelių direkcijos generalinis direktorius Vladimiras Vinokurovas. Antradienį Jurbarke surengtoje konferencijoje jis pareiškė, kad laukia ūkininkų ir grūdų perdirbėjų susidomėjimo, nes šis transportavimo būdas gali tapti gyvybiškai svarbus, kai per trumpą laiką reikia į uostą išvežti milijoną tonų grūdų. Susidūrę su katastrofišku geležinkelio vagonų trūkumu, jie jau atkreipė dėmesį į vandens kelią.

Pagrindinis prekybos kelias

Konferenciją „Koks mūsų Nemunas ir gyvenimas panemunėse“ surengė Lietuvos kultūros politikos institutas ir Jurbarko r. savivaldybės viešoji biblioteka. Kalbėti apie Nemuno perspektyvas pačiu aukščiausiu lygiu, dalyvaujant premjero patarėjai savivaldos, regioninės bei socialinės politikos klausimais Rugilei Andziukevičiūtei-Buzei, paskatino šiemet Nemune pagaliau pasirodžiusi gyvybė.

Praplaukusių baržų bei keleivinio laivo „Raketa“ sukeltos bangos suvirpino ir prie Nemuno gyvenančiųjų širdis: daugelio atmintyje iškilo seniai neregėtas vaizdas, kai į Kauną ir Klaipėdą viena paskui kitą plaukdavo žvyro prikrautos baržos, o keleiviniai laivai „Raketa“ ir „Zaria“ panemunių gyventojams pakeisdavo laikrodžius.

Gyvenantiems prie Nemuno ir prie jo prigludusių savivaldybių vadovams niekada nekilo klausimas, ar upė reikalinga, tačiau Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius tikina, kad dabar tokį klausimą ministerijose ir kitose valstybės institucijose išgirsta dažnai – reikalaujama pagrįsti, motyvuoti, įrodyti, nors Nemunas visais laikais maitino, rengė ir garsino panemunės kraštą. Ne atsitiktinai daugiausia kultūros paveldo objektų išsidėstę prie jo. Nuo seniausių laikų čia koncentravosi gyvenimas, o Nemunas buvo pagrindiniu Lietuvos prekybos su Vakarų Europa keliu: juo plukdydavo parduoti medieną, o grįždavo gelumbės, vaisių, prieskonių, prabangos dalykų prikrauti laivai.

„Pats užaugau prie Nemuno ir mačiau, kad nebuvo dienos, kai laivai neplauktų į abi puses. Niekam ne paslaptis, kad visas Nidos juodžemis atplukdytas iš Jurbarko, Klaipėdos ir Kauno pramonės įmonės pastatytos ant žvyro, atplukdyto iš Jurbarko. Poreikis yra ir šiandien – tą turime aiškiai pasakyti šios konferencijos rezoliucija Vyriausybei ir visų panemunės savivaldybių merams“, – sakė konferencijos dalyvius sveikindamas S. Mockevičius.

Pigiausias kelias į uostą

Konferencija buvo skirta ekologinei Nemuno būklei, panemunės pievų ir miškų išsaugojimo klausimams, žmonių gyvensenai aptarti, tačiau labiausiai visus domino Nemuno ateitis, todėl pagrindiniu pranešimu tapo Vidaus vandenų kelių direkcijos generalinio direktoriaus V. Vinokurovo pranešimas apie vidaus vandens kelių būklę ir perspektyvas.

V. Vinokurovas mano, kad Nemunas apmirė dėl nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių ir nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu vykusios „prichvatizacijos“, kai į metalo laužą buvo supjaustytos Nemunu krovinius plukdžiusios baržos. Jis įsitikinęs, kad dabar vėl atėjo laikas vandenų transportui tapti prioritetiniam. Pirmiausia dėl taršos, kuri plukdant krovinius upe yra 2,5 karto mažesnė, nei vežant automobiliais, – tai labai svarbu siekiant sumažinti CO2 emisiją. Krovininė laivyba yra gerokai pranašesnė ir už geležinkelio transportą, nes viena 1 000 t talpos barža gali pakeisti 40 vilkikų arba 14 geležinkelio vagonų.

„Vandens transportas gali tapti gyvybiškai svarbus grūdų perdirbėjams, kai per trumpą laiką į uostą reikia išvežti milijoną tonų grūdų. Susidūrę su katastrofišku geležinkelio vagonų trūkumu, jie jau atkreipė dėmesį į vandens kelią. Artimiausiu metu laukiame tokio ūkininkų pranešimo. Jurbarko vidaus vandenų uostas galėtų būti ta vieta, iš kurios grūdai būtų plukdomi į Klaipėdą. Jis dabar neveikia, bet gali greitai tapti strategiškai svarbia vieta grūdams į Klaipėdos uostą gabenti“, – įsitikinęs Vinokurovas, priminęs, kad buvo laikai, kai per metus Nemunu būdavo perplukdoma 1 mln. t žvyro.

Gaivina krovininę laivybą

Kad krovininę laivybą įmanoma atgaivinti, Vidaus vandens kelių direkcija jau įrodė. Tuoj po Velykų Kauno Marvelės uoste prisišvartavo krovininė barža, atplukdžiusi iš Klaipėdos 16 jūrinių konteinerių su įvairiomis maisto pramonei skirtomis žaliavomis. Kiekvienas jų svėrė po 30 t.

Tai pirmas toks krovinys, Nemunu atplukdytas į Kauną, nes iki šiol upe dažniausiai būdavo plukdomas tik žvyras ir kitos statybinės medžiagos. Per gegužę ir birželį krovininės baržos įvykdė dar du reisus iš Klaipėdos į Kauną ir atgal. V. Vinokurovas tvirtina, jog užsakymų netrūksta, nes verslas jau pajuto krovinių plukdymo upe naudą – tai perpus pigiau, nei vežti krovininiais vilkikais.

Susisiekimo ministerijos duomenimis, tarp Kauno ir Klaipėdos kasmet keliauja keli milijonai tonų krovinių, todėl, bent dalį jų nukreipus nuo perkrautos automagistralės, naudos būtų visiems. Plėtoti tokią krovinių gabenimo alternatyvą siūlo ir Europos institucijos, raginančios šalių vyriausybes imtis visų galimų priemonių klimato kaitai stabdyti.

Pasak V. Vinokurovo, tam, kad krovininių baržų reisai galėtų tapti reguliarūs, labai svarbu Nemuno kelyje palaikyti tinkamą gylį. Dėl tos priežasties šiemet upėje dirba dvi žemsiurbės, šalinančios upės suneštas seklumas.

Vidaus vandens kelių direkcijos vadovas atkreipė dėmesį, kad už krovininę laivybą ne mažiau svarbi keleivinė. Ir ne tik pramoginė, apie kurią visi kalba, bet ir galinti palengvinti susisiekimą tarp abiejų Nemuno krantų. Tą labai palengvina šiemet paleistas laivas „Vilkija“, plaukiantis iš Kauno į Vilkiją ir stojantis Kačerginėje bei Zapyškyje.

V. Vinokurovo nuomone, kartais pakrančių gyventojams autobuso stotelė yra toliau nei prieplauka, o tokiais atvejais, kai žmogui reikia nukeliauti iš vienos Nemuno pusės į kitą, laivas yra geriausia ir greičiausia susisiekimo priemonė. Tai ne tik patogumas, bet ir didelė ekonominė nauda, nes kelionė per Kauną trunka gerokai ilgiau ir kainuoja brangiau.

Patarinės savivaldybėms

Kalbėdamas Jurbarke, V. Vinokurovas apgailestavo, kad visomis brangiai kainavusiomis Nemuno prieplaukomis neįmanoma naudotis, nes jos blogai suprojektuotos. Taip atsitiko dėl patirties stokos – projektuotojai niekada nebuvo darę tokio darbo ir neturėjo būtinų hidrologinių žinių, todėl Vidaus vandens kelių direkcija imasi konsultuoti savivaldybes, kaip teisingai įsirengti prieplaukas.

Kaip tik šiuo metu Centrinei projektų valdymo agentūrai pristatomas Nemuno kelio sutvarkymo projektas. V. Vinokurovas įsitikinęs, kad jam būtina gauti Europos Sąjungos finansavimą, nes Nemunas yra pripažintas tarptautiniu vandens keliu – jam suteiktas kodas E–41.

Didžiausia upės problema – apleistos, daug metų neprižiūrėtos bunos, nuo vokiečių laikų supiltos Nemuno vandens srovei nukreipti. Dėl apgailėtinos jų padėties upė formuoja seklumas. Žemsiurbės sąnašas nutraukia tik laikinai, todėl, neturint hidrologinių statinių, kova su upe prilygsta kovai su vėjo malūnais.

„Prašome skirti finansavimą bunų sistemai nuo Kauno iki Kuršių marių sutvarkyti. Jei pritarimą gausime, Nemuno laivyboje įvyks istorinis lūžis“, – įsitikinęs V. Vinokuras. Jis neslepia, kad europinį finansavimą valdančias institucijas sunku įtikinti Nemuno kelio nauda, nes per daugelį metų, kai upė buvo nenaudojama, susidarė uždaras ratas: dėl per mažo finansavimo kelio priežiūrai negalima palaikyti garantinio gylio, dėl to nevyksta laivyba ir nėra keleivių srautų – institucijoms atrodo, jog nėra ir paklausos.

Rems ambicingus planus

Konferencijoje dalyvavusi premjero Sauliaus Skvernelio patarėja savivaldos, regioninės bei socialinės politikos klausimais R. Andziukevičiūtė-Buzė sutiko, kad problema susijusi su nemaža Lietuvos gyventojų dalimi, o diskusija gali paskatinti pereiti prie konkrečių projektų, galinčių tapti Tauragės regiono strategijos dalimi. Jai įgyvendinti numatytas, pasak premjero patarėjos, tikrai nemenkas finansavimas.

„Kad vandens turizmas ir vidaus vandens kelių panaudojimas kroviniams pervežti yra perspektyvus dalykas, tvirtina ir šiam kelių tinklui pagyvinti galimybių ieškantys užsienio ekspertai. Tikimės, kad prie to prisidės ir Susisiekimo ministerija, siekianti supaprastinti pramoginės laivybos reikalavimus. Džiaugiamės, kad balandžio mėnesį Nemunu pagaliau pradėti plukdyti komerciniai kroviniai, o tokių užsakymų tik daugėja.

Ministrų kabinete diskutavome, kiek Lietuva gali prisidėti mažinant šiltnamio efektą. Vakarų valstybės jau pareiškė sieksiančios minimaliausios emisijos, todėl ir mes turėsime greitinti tempus. Transportas sukuria 28 proc. šalies šiltnamio efekto, todėl krovinių gabenimas Nemunu galėtų tapti puikiausia alternatyva“, – tvirtino R. Andziukevičiūtė-Buzė. Premjero patarėja Jurbarke pasidžiaugė, kad Vyriausybė jau parengė naują regionų plėtrą skatinantį įstatymą ir artimiausiu metu prasidės diskusijos su savivaldybėmis. Įstatymo projekte numatyta daugiau galimybių savivaldybėms gauti finansavimą ambicingiems savo planams plėtoti. Nemuno kelio atkūrimas ir yra ambicingiausias, tačiau sunkiausiai įgyvendinamas abipus upės esančių Kauno rajono, Šakių, Jurbarko, Pagėgių savivaldybių planas.