Miško drama turi baigtis

Lems tik politinė valia

Neseniai dalyvavome miškasodyje – buvo puiki šventė. Kaip kai kurie ekologai sako, „jeigu jau taip – tai geriau tegul iškerta“, nes neva mišką sodinti yra blogai – tuomet jis per daug vienodas ir ne tiek atsparus klimato kaitai. Aišku, tai nuostabaus genialumo mintis – palaukime, kol atsikurs miškas natūraliuoju būdu per 200 metų ir tada būsime susitvarkę su klimato kaita. Kiti šventai tiki, kad miškas auginamas tik kirtimui ir šauniausias miškas yra vienodom tiesiom eilėm susodintas pušynas. Tai man asmeniškai yra vienas žingsnis toliau nuo golfo laukų, t. y. labiau vertinu mišrųjį ir mažiau tvarkytą mišką, nors kitiems toks miškas kelia siaubą.

Nuomonių įvairovė itin didelė, o subalansuoti ją, deja, reikės man. Manau, kad sprendimai, kuriuos priimsime Vyriausybėje ir vėliau Seime Miškų įstatymo pataisomis, turi būti paaiškinti. Žinoma, esu girdėjęs jau ir tokią poziciją, kad paaiškinti bet ką, kas susiję su miškais – beviltiška, nes visi turi išsikasę savo „apkasus“ ir juose liks. Tad tik politinė valia į vieną ar į kitą pusę ir nulems, kas vyksta. Gal ir taip, tačiau žinojimo apie miškus per daug negali būti ir vis dar tikiu, kad interesai gali būti suderinti.

Pradėsiu nuo to, kiek miškų yra Lietuvoje, kas juos prižiūri ir kaip miškai mūsų šalyje klasifikuojami. Lietuvoje miško žemė dengia daugiau nei trečdalį visos šalies teritorijos ir užima 2 210,4 tūkst. ha, o miškų plotas stabiliai didėja nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo.

Lietuvos miškų nuosavybė:

• Privatūs: 935 000 ha (42 proc.), iš jų 180 000 ha saugomose teritorijose;
• Valstybiniai: 1 180 000 ha (53 proc.), iš jų 400 000 ha saugomose teritorijose;
• Rezervuoti nuosavybės teisių atkūrimui: 95 000 ha (4 proc.).

Paskutinis punktas nusipelno atskiro paaiškinimo. Po to, kai Lietuvoje nekilnojamasis turtas tapo kilnojamu ir per okupaciją nusavintą žemę buvo nuspręsta grąžinti kitose vietose, negu ji buvo paimta, viena iš idėjų buvo jos grąžinimas mišku. Tai gal ir gera idėja, bet, žinia, tą mišką iš kažkur reikėjo paimti.

Miškai – ne tik valstybiniai, jie yra ir privatūs. Tačiau tiek valstybiniams, tiek privatiems miškams galioja tokios pat miško tvarkymo taisyklės pagal grupes, kuriose jie yra.

Miškų kategorijos

Miškai pagal paskirtį ir apsaugos tikslus yra skirstomi į keturias grupes:

•  I grupė – labiausiai saugomi miškai, saugomi dėl svarbios gamtinės, mokslinės ar kultūrinės reikšmės. Šiuose miškuose draudžiami kirtimai ir bet kokia kita ūkinė veikla. Dažnai šie miškai yra griežtai saugomose teritorijose, pavyzdžiui, gamtos rezervatuose. 2024 m. duomenimis, jie užėmė 27,6 tūkst. ha, arba 1,2 proc. visų miškų ploto. Dažnai galvojama, kad miškai yra tokie ir tik tokie.
•  II grupė – specialios paskirties miškai (ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai). Šiuose miškuose draudžiami plynieji kirtimai, tačiau leidžiama ribota ūkinė veikla, pvz., sanitariniai, atvejiniai ar atrankiniai kirtimai. Šių miškų plotas, 2024 m. duomenimis, buvo 252 tūkst. ha (IIA ir IIB grupės), arba 11,6 proc. visų miškų ploto.
• III grupė – apsauginiai miškai. Jie atlieka apsauginę funkciją – saugo dirvožemį nuo erozijos, reguliuoja vandens režimą, saugo miestus, kelių aplinką, upių pakrantes. Tokiuose miškuose leidžiama ūkinė veikla, tačiau irgi su tam tikrais ribojimais, kad nebūtų pažeista jų apsauginė paskirtis. Pavyzdžiui, miškai palei Nemuną, miškai aplink miestus ar šlaituose dažnai priskiriami būtent šiai grupei. Šių miškų grupė, 2024 m. duomenimis, užėmė 282,8 tūkst. ha, arba 12,8 proc. visų miškų ploto.
•  IV grupė – ūkiniai miškai. Tai plačiausia ir ūkiškai svarbiausia miškų grupė. Juose leidžiama aktyvi ūkinė veikla – medienos kirtimas, atsodinimas, miško atnaujinimas. Visos veiklos vykdomos pagal miškotvarkos planus. Dauguma valstybinių ir privačių miškų priklauso būtent šiai grupei. IV grupės miškai 2024 m. užėmė 1 647,9 tūkst. ha – apie 74,3 proc. visų miškų ploto.

Čia yra tas stabtelėjimo momentas, kur susimąstysite ir paklausite: o kodėl taip yra? Ir atsakymas gali nustebinti. Daugelis miškų Lietuvoje yra pasodinti, įskaitant Kuršių nerijos, Dzūkijos, Labanoro, Nemenčinės miškus ir daugelį kitų. Tai, kad miškas yra sodintas, nereiškia, kad jis nebus saugomas (pvz., Kuršių nerijos atveju – saugomas, o Nemenčinės – ne). Pvz., 1948 m. Lietuvą dengė 19,7 proc. miškų žemės, dabar tas plotas padidėjęs iki maždaug 33,9 proc. Ir taip – šis skaičius nėra visai tikslus, nes apima miško žemę, o ne patį mišką. Taigi, toje miško žemėje yra brandaus miško ir jaunuolyno bei ką tik buvusių kirtimų.

Kad miškas atsidurtų saugomoje grupėje, šiuo metu reikia pakeisti įstatymą. Nes net jeigu turite mišką ir norite jį padaryti labiau apsaugotą – to padaryti tiesiog negalite. Jis turi atitikti tam tikrus kriterijus. Sistema yra nelanksti ir ją reikia padaryti lankstesnę, kad galėtume pasiekti Vyriausybės programoje keliamus tikslus.

Miško įdomumas – po 100 metų

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. gegužės 9 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.