Gyvenimo pamatas – atsakomybė

„Manęs nepaleidžia įkvėpimas darbui, – sako šalyje žinomas veterinarijos gydytojas ir žuvininkystės ūkio vadovas, Raseinių rajono Garbės pilietis Česlovas Kenstavičius, rugpjūčio 1-ąją minėsiantis 85 metų jubiliejų, – žuvininkystei atidaviau 54 metus, Raseinių kraštui – 64. Per savaitgalį pasiilgstu darbo, laukiu pirmadienio, – ir priduria, – viską sukūriau, viską turiu, visko užtenka.“

Paveldėtos savybės

Kilęs iš gausios devynių vaikų šeimos, patyręs santvarkų išmėginimus, Č. Kenstavičius iš tėvų paveldėjo pareigingumo ir atsakomybės jausmą, gebėjimą šiandien planuoti rytojų, bendrauti su žmonėmis juos motyvuojant ir drauge iš jų mokantis. Kai 100 metų sulaukusi mama Stasė Kenstavičienė filmo apie Viduklę kūrėjams su visomis smulkmenomis pasakojo savo giminės ir kaimo istorijas, aiškėjo verslumo ir altruizmo gijos, kurias vėliau pagrindė valstybės archyvuose atrasti XVII a. Kenstavičių bajorystės dokumentai ir giminės herbas. „Mama pragyveno 103 metus, užaugino 9 vaikus, sulaukė 16 anūkų, 36 proanūkių ir 8 proproanūkių, iki pabaigos išlaikė stebinančią atmintį“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakoja Č. Kenstavičius. Laiko pervartos (dvi okupacijos, karas, pokario netektys) šeimą grūdino, ugdė tikėjimą ir pasitikėjimą, gebėjimą bendrauti su skirtingų socialinių sluoksnių ir įsitikinimų žmonėmis. Ryšiai tiesėsi per gerus darbus, savalaikius patarimus ir tiesiog nuoširdžiai atvirą bendravimą. „Tėvelis buvo geras strategas, turėjo verslininko gyslelę, mokėjo bendrauti su žmonėmis, sklandžiai ir lengvai kalbėjo, buvo kviečiamas piršliauti, sakyti kalbas per įvairias iškilmes“, – prisimena Č. Kenstavičius. Jo teigimu, tėvelis, jausdamas ateinančius neramius laikus, 1939 m. nusipirko žemės Viduklėje, pasistatė ten namą ir 1946 m. su šeima persikėlė iš Adakavo, Tauragės r.

Mokslai ir praktika

Česlovas mokėsi Aukštkelių pradinėje, paskui baigė aštuonias klases Viduklės vidurinėje, buvo spaudžiamas į komjaunimą, bet turėjo valios ir drąsos atsisakyti. Norėdamas padėti tėvams, Česlovas įstojo į Šiaulių veterinarijos technikumą, vėliau perkeltą į Gruzdžius. Dvi vasaras studentas uždarbiavo: Alytuje pirkdavo paršiukus ir juos veždavo į Kaliningradą parduoti. Turguje susidarydavo pirkėjų eilutės. Technikume Česlovas aktyviai sportavo – žaidė krepšinį, dalyvavo rutulio stūmimo varžybose Vilniuje. Atlikdamas praktiką Vadžgiryje, iš namų į darbą 30 km važiuodavo dviračiu.

Savarankiškas Č. Kenstavičiaus gyvenimas prasidėjo 1958 m., kai baigęs Gruzdžių technikumą, buvo paskirtas veterinarijos felčeriu į Raseinių r. M. Melnikaitės kolūkį. Atlyginimas siekė 40 rublių. Specialistų ūkyje trūko, tad teko būti ir zootechniku, ir veterinaru, ir agronomu. Teko sulaukti netikėtų išbandymų. „Pagydai kaimiečio maitintoją karvutę, suleidi vaistų kiaulei, tuoj žmogus kviečia prie stalo, stato butelį, – prisimena Č. Kenstavičius, – aš prašydavau įpilti lėkštę sriubos.“

Žingsnis į žuvininkystės verslą

Baigęs Lietuvos veterinarijos akademijos neakivaizdinį skyrių, Č. Kenstavičius dirbo Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio vyriausiuoju veterinarijos gydytoju, o 1968 m. buvo paskirtas Paupio žuvininkystės tarybinio ūkio direktoriumi. „Žmona Regina buvo nusiteikusi prieš direktoriavimą, bet vėliau sutiko – neparnešiu į namus tvartų kvapo“, – pasakoja Č. Kenstavičius. Tuo metu žuvininkystės ūkiai buvo pavaldūs Maskvai, iš ten ateidavo finansavimas. Ekonomika buvo planinė, tačiau investicjų kryptis ūkio vadovas galėjo rinktis, tiesa, tam reikėjo subtilios diplomatijos ir drąsos veikti. Pradžioje statyti namai darbuotojams, fermos, kasti tvenkiniai, darytos upių užtvankos. Žuvys pradėtos auginti 1973 m., kai prie Paupio žuvininkystės ūkio buvo prijungtas tuo metu atsiliekantis Raseinių žuvininkystės ūkis. Iš karto padidėjo plotai – buvo apie 5 000 ha žemės, be žuvų, auginta 3 500 ančių, 600 karvių, apie 1 000 bulių. Pagal naują projektą įrengta 400 ha tvenkinių, po 6 metų jų plotas išplėstas iki 1 300 ha. Per metus buvo užauginama ir parduodama 600 t žuvų.

Po 1990 metų politinės permainos palietė ir žuvininkystės ūkius. Valdžia nutarė žemę po tvenkiniais grąžinti savininkams. Su mokslininkais ir kolegomis Č. Kenstavičius įkūrė asociaciją, kuri rūpinosi jūrų, ežerų, upių ir tvenkinių žuvininkyste. Tuo metu šalyje buvo 18 žuvininkystės ūkių. Imta rūpintis jų išlikimu, verslo sąlygų gerinimu.

„Sudėtingiausia buvo realizuoti žuvį, paskatinti lietuvius valgyti daugiau sveiko maisto, – kalba Č. Kenstavičius. – Šalia Žemaičių plento įsigijome pelkėtą, krūmais apaugusį sklypą ir pradėjome realizuoti žuvų perdirbimo, prekybos, kaimo turizmo projektą. Laimė, kad turėjome savo žemės tvarkymo technikos, nes reikėjo numelioruoti plotą, iškasti tvenkinius, padaryti pylimus, pralaidas. Nuo 2002 metų į talką atėjo sūnus Jordanas ir marti Viktorija. 2005 m. „Raseinių žuvininkystės“ bendrovė įsigijo UAB „Kaplių žuvys“, kuri 2015 m. tapo savarankiška įmone, akcijų. Kapliuose pavyko įruošti uždarą tvenkinių sistemą. Ten dvejus metus auginome upėtakius, parduodavome po 130 t prekybos tinklams, tačiau pasirodė konkurentai – lenkų žuvininkai. Upėtakiai tapo nuostolingi, pradėjome auginti karpius.“

Pasak Č. Kenstavičiaus (jis yra bendrovės „Kaplių žuvys“ vadovas ir „Raseinių žuvininkystės“ valdybos pirmininkas), žuvininkystės ūkio šeimininkui reikia mokėti ne tik užauginti žuvis, bet ir jas realizuoti. Lietuvos įstatymai reikalauja parduoti jau išdorotą žuvį, užsieniečiai pageidauja gyvos. Užauginti žuvį iki prekinės išvaizdos (2 kg) užtrunka trejus metus. Jos šeriamos tris kartus per savaitę, rytais. Pastaruoju metu brangsta pašarai, energetika. Žuvies kaina vos padengia gamybos kaštus, ūkiuose stokojama veterinarijos specialistų, šalyje nėra laboratorijos, kurioje būtų galima ištirti susirgusias žuvis, nustatyti ligą, paskirti vaistų.

„Iki 1990-ųjų Lietuvos žuvininkystės ūkiuose buvo užauginama apie 4 500 t karpių, – pasakoja Č. Kenstavičius, – 70 proc. kiekio buvo eksportuojama, šalies vartotojai per metus suvalgydavo apie 1 800 t žuvų. Dabar situacija pasikeitusi. Pirkėjai pageidauja gyvos žuvies, bet šalies įstatymai draudžia akvariumus prekybos centruose. Kartą per savaitę vežame gyvų žuvų į Raseinius. Žmonės atvyksta net iš Klaipėdos. Didesnius žuvų kiekius perka švedai, lenkai, vokiečiai. Europoje stokojama žuvų. Pirkėjus domina ne tik kaina, bet ir žuvų paruošimo technologijos. Karpiams, plačiakakčiams, amūrams rekomenduojami skirtingi prieskoniai. Be to, žuvų pirkėjams raseiniškiai suteikia derėjimosi dėl kainos galimybę. Prekybos centrai to nepasiūlo.“

Savo kolegoms žuvininkams Č. Kenstavičius pataria įsiklausyti į rinkos pulsą, pasverti gamybos kaštų ir kainos santykį. Pavyzdžiui, daugelis laikosi nustatytos kainos, nors vienu atveju ji parduodama ūkyje, kitu – atokaus miesto turguje. Logistikos sąnaudos, atlyginimai vairuotojui ir pardavėjui – retas tai paskaičiuoja. „Kai atvažiuodavo tikrintojai iš ministerijos ar kitų žinybų, aš galėdavau pasakyti, koks tvenkinyje esančių žuvų svoris, ar jos sočios, gauna pakankamai deguonies, – prisimena Č. Kenstavičius, – metų pradžioje aš apsirūpindavau ūkiui reikalingais pašarais, degalus pirkdavau, kai jie pigiausi, visada turėdavau rezervą.“

Pastaruoju metu Č. Kenstavičiaus šeimos žuvininkystės ūkiai didžiąją dalį pašarų užsiaugina patys, žuvis perdirba, patiekia vartotojams kaimo turizmo sodyboje „Karpynė“, kurią žino beveik visi šalies gyventojai, vykstantieji pro Gapšių kaimą (Raseinių r.) į Palangą. Grįžtantieji nuo jūros taip pat užsuka į „Karpynę“ – žuvies kepsnio ar lauktuvių – rūkyto karpio. Kitiems patinka prie tvenkinių pasėdėti su meškere.

Gyvenimas visuomenei

Raseinių žuvininkystės kompleksas žinomas ir savo edukacijomis, konferencijomis, įspūdingais koncertais ir šventėmis. Čia vyko net du „Ūkininko patarėjo“ organizuoto konkurso „Mis ūkininkaitė“ finalai – koncertai.

Žuvininkystės klausimais organizuojamose tarptautinio ir nacionalinio lygio konferencijose Č. Kenstavičius su verslo atstovais dalijasi karpių auginimo patirtimi ir kitais akvakultūros bei tvaraus ūkininkavimo klausimais.

„Verslas negali vystytis be kultūros ir švietimo“, – kalba Č. Kenstavičius, tuo tarsi pagrįsdamas bendruomenių renginių mecenavimo veiklą. Kelias kadencijas būdamas Raseinių r. Tarybos nariu, jis skatino bendruomenių kūrimąsi, rėmė iniciatyvas. Pastaruoju metu rajone sėkmingai gyvuoja ir veikia 46 kaimo bendruomenės.

Č. Kenstavičius savo darbo kabinete saugo apdovanojimus, prizus ir padėkas už paramą mokykloms, vaikų namams, ligoninėms, bažnyčiai, labdaros organizacijoms, draugijoms, bendruomenių renginiams, atskiroms šeimoms. Už nuopelnus versle Č. Kenstavičius apdovanotas auksiniu šv. Mikalojaus, pirklių ir amatininkų globėjo, ženklu, Žemės ūkio ministerija 2006 m. jį pripažino konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ nugalėtoju, 2008 m. už sėkmingą vadovavimą ekonomiškai stipriausiai žuvininkystės bendrovei šalyje ir nuopelnus Raseinių krašto kultūrai jam suteiktas Raseinių rajono Garbės piliečio vardas.

„Turimiems apdovanojimams eksponuoti jau reikėtų atskiro muziejaus“, – šypsosi Č. Kenstavičius. Artimųjų ir kolegų paskatintas, Č. Kenstavičius parengė ir išleido gausiai nuotraukomis iliustruotą knygą „Gyvenimo keliai ir kryžkelės“, kurioje užrašyti šimtametės mamos atsiminimai, brolių, seserų, bendramokslių, bendradarbių pastebėjimai ir atsiliepimai, nupieštas beveik 400 metų aristokratišką gilybę siekiantis Kenstavičių giminės genealoginis medis.

„Žmogus turi galvoti apie ateitį, motyvuoti jaunąją kartą imtis gerų darbų ir nesustoti ties pasiektu tikslu, – teigia Č. Kenstavičius. – Istorija mus grūdina ir moko pasirinkti vertybinę trasą. Džiaugiuosi, kad einu ne vienas.“

Žmogus gimė kurti ir auginti, o augindamas – turtinti savo būtį. Patirtys, kuriose telpa šimtai tūkstančių iššūkių, pasirinkimų, abejonių, pergalių, džiaugsmo ir yra tai, dėl ko augame dideli ir tvirti sulig medžiais.

Tik turtingiems vidumi gyvenimas suteikia ypatingą dalijimosi dovaną ir tik tie, kuriems rūpi šalia esantys, šia dovana pasinaudoja. Ačiū, kad dalijatės savo išmintimi, patirtimi, mokote mus kaip augti ir auginti. Su 85-uoju, mielas Česlovai! Tegul šie ir visi ateinantys metai būna visada šviesūs!

UAB „Raseinių žuvininkystė“ kolektyvas

Susijusios temos - skaitykite: Česlovas Kenstavičius, Raseinių žuvininkystė, Kaplių žuvys