Gyvenimo prasmės beieškant: kaip apie ją mąstyti ir ko tikėtis atradus?

Ar prasmė = laimė?

Paklaustas, ar gyvenimo prasmė yra susijusi su laime, profesorius teigia nenorintis šių dalykų tapatinti. Anot jo, laimė – laikina būsena, o gyvenimo prasmė – ilgalaikė.

„Ji kalba apie pagrindines mano vertybes, tai, kas man svarbu ir kaip aš galvoju, kas išliks po manęs“, – sako pašnekovas.

Psichoterapeutas priduria, kad dažnai žmonės prasmę painioja su tikslais: „Žmonės dažnai galvoja, kad jeigu gyvenime turi tikslą, tai gyvenimas jau yra prasmingas – tai klaida. Tikslą galime susigalvoti visi. Pavyzdžiui, noriu uždirbti 100 milijonų ir darau viską, kad tuos 100 milijonų uždirbčiau. Tačiau 100 milijonų su savimi neišsineši. Yra senas, toks ne visai simpatiškas juokas – įkapėse kišenių nėra. Tai reiškia, kad iš tikrųjų tie tikslai gali net atrodyti labai dideli, svarbūs, reikšmingi, sunkiai pasiekiami, bet jie nėra prasmė.“

Anot jo, prasmė – už žmogaus egzistencijos ribų esantys dalykai, nepriklausantys nuo jo.

„Aš galiu sekti šitomis prasmingomis vertybėmis, bet jų neišsinešiu išeidamas – jos liks ir be manęs, ir po manęs. Mokėjimas suvokti, kad tikslus mes galime išsikelti, o prasmę turime surasti jos ieškodami, labai daugeliui žmonių nėra paprastas dalykas“, – teigia profesorius.

Atvirumas nežinojimui

Pasak specialisto, vieno visiems žmonėms tinkamo recepto, kaip ir kur ieškoti gyvenimo prasmės, nėra: „Vienas įsivaizduoja, kad prasmė gali būti surasta miške, kitas mano, kad ji gali būti surasta pas šamaną, o trečias įsivaizduoja, kad ją galima rasti bekalbant su filosofu.“

Paklaustas, kaip reikėtų ieškoti gyvenimo prasmės, prof. E. Laurinaitis atsako, kad visų pirma svarbu išsiaiškinti, ar tokie klausimai apskritai kyla. Jei šis klausimas iškilo, tai reiškia, kad toks žmogus prasmės paieškų laiptuose jau užlipo ant pirmojo laiptelio.

„Kitas klausimas, kurį verta iškelti – o ką aš ligšiol laikiau savo gyvenimo prasme? Jeigu žmogus pradeda galvoti apie šituos klausimus, vienas liūdniausių dalykų turbūt yra suvokimas, kad galbūt mano gyvenimas buvo beprasmis. Tada ateina trečias dalykas – jeigu tai, ką aš laikiau prasme, ne visai atitinka mano paties vertybes ir norus, jeigu tai, kur aš ieškau prasmės, neduoda man atsakymo, tai reikia ieškoti kitur. Mokėjimas būti atviram nežinojimui apie save patį yra nepaprastai svarbi mūsų gyvenimo dalis, nes tik nežinodamas aš norėsiu sužinoti, o jeigu galvoju, kad žinau, tai nėra ko ir galvos sukti. Lipimas prasmės paieškų laipteliais turi atvesti iki nusivylimo – aš nežinau, kas yra mano gyvenimo prasmė“, – aiškina prof. E. Laurinaitis.

Profesorius pabrėžia, kad gyvenimo prasmę kiekvienas žmogus randa individualiai. Be to, į tokius klausimus bando atsakyti religija.

„Vienas pagrindinių atsakymų įvairiose religijose yra paprastas – gyvenimas duotas tam, kad įvykdytum Dievo planą, kad padarytum žemę ir žmones geresnius. Į tai verta investuoti savo jėgas, laiką ir pastangas. Kai žmogus suvokia, kad gali kažką pakeisti, net ir labai mažais žingsniais, ir jeigu tai, jo supratimu, atitinka Dievo planą, tokiu atveju jo gyvenimo prasmės jausmas tikrai padidėja“, – sako prof. E. Laurinaitis.

Prasmė atneša ramybę

Nors gyvenimo prasmę atranda ne kiekvienas, tuos, kuriems paaiškėja atsakymas į šį klausimą, apima ramybė: „Daugybė žmonių ateina pas mane kaip psichoterapeutą ieškodami ramybės. Tačiau jei įsivaizduojate, kad ramybė – kai visi kiti nekonfliktuos, gerbs jūsų nuomonę, klausys jūsų nurodymų, tai yra absurdas. Ramybė ateina tada, kada ji ateina man su manimi pačiu. Ramybės suradimas per gyvenimo prasmės suradimą yra, ko gero, pats efektyviausias ir pats stipriausias dalykas, kuris nušviečia gyvenimą visai netikėtomis spalvomis“, – tvirtina psichoterapeutas.

Vis dėlto jis sakosi pastebėjęs, kad gyvenimo prasmės ieško nedaug žmonių: „Manau, kad šiuo klausimu rūpinasi mažuma. Didžioji dalis mūsų piliečių gyvena taip, tarsi ta kasdienybė ir būtų prasmė, o ji nėra.“

Profesoriaus teigimu, jei apmąstymai apie gyvenimo prasmę didelės įtakos žmogaus gyvenimui ir jo kokybei nedaro, pagalbos kreiptis nebūtina. Tačiau tiems, kurie dėl šių klausimų nebegali sau padėti, užmigti, sutelkti dėmesio, būti produktyvūs darbe, kenčia nuo apetito pokyčių, pašnekovas siūlo ieškoti pagalbos ir kreiptis į psichoterapeutus.

Galiausiai prof. E. Laurinaitis linki prisiminti, kad nors daug tikimės iš kitų, galime pakeisti vienintelį žmogų – save.

„Kai jums pradeda atrodyti, kad kažkas negerai su kitais, nueikite prie veidrodžio, atsistokite ir pažiūrėkite – kas gi mano akyse, ko gi aš noriu iš kitų? Pabandykite suprasti, ką jūs galite pakeisti savyje, kad jūsų gyvenimas būtų prasmingesnis“, – pataria jis.

VU informacija