Hibridinės grėsmės: žemės ūkio vaidmuo

Pastarosiomis savaitėmis saugumo padėtis Vokietijoje dar labiau pablogėjo. Po bandymo susprogdinti Leipcigo/Halės oro uostą dronais Vokietijos vyriausybė dėl išpuolio oficialiai apkaltino Rusiją. Tuo pačiu metu vyriausybė atkreipia dėmesį į padažnėjusius sabotažo, kibernetinių atakų ir dronų incidentus, tokius kaip pastarųjų dienų išpuoliai prieš elektrines Brandenburge ir Šiaurės Reine-Vestfalijoje.

Šiame kontekste portalas „Agrarheute“ mėgina atsakyti į klausimą: kiek Vokietija yra pasirengusi rimtai krizei ir kokį vaidmenį čia atlieka žemės ūkis? Portalas pakalbino Vokietijos ginkluotųjų pajėgų Operacinio vadovavimo Civilinio ir karinio bendradarbiavimo departamento vadovą pulkininką Arminą Schausą, kuris sako, jog dabartinė situacija paveikė ir ūkininkus: „Esame hibridinio karo fazėje, kuri mus veikia kiekvieną dieną ir pirmiausia nukreipta prieš infrastruktūrą, nuo kurios priklauso ir žemės ūkis.“

Stabilumo pagrindas

„Žemės ūkis man labai artimas. Esu kilęs iš mažo kaimelio, kuris visiškai verčiasi žemės ūkiu. Paauglystėje dažnai padėdavau dėdės ūkyje ir man tai labai patiko. Šis ryšys su manimi išliko iki šiol. Šiandien, žvelgdamas į maisto gamybą ir išteklių valdymą, tai darau kitaip nei galbūt eilinis miesto gyventojas“, – savo ryšį su kaimu akcentuoja vokiečių pulkininkas.

Jis pažymi, jog eidamas oficialias pareigas dažnai bendrauja su ūkininkais ir žemės ūkiu. Per pastaruosius dešimt metų A. Schausas vadovavo didelio masto reagavimo į ekstremalias situacijas operacijoms – nuo ​​COVID-19 pandemijos, kurioje dalyvavo iki 25 000 darbuotojų, iki 2021 m. potvynių ir miškų gaisrų, kilusių dėl sausrų. „Man žemės ūkis visada buvo visuomenės stabilumo pagrindas“, – sako pareigūnas.

Įvardijo grėsmes

Šiuolaikines hibridines grėsmes pulkininkas skirsto į keturias pagrindines grupes:

*Dezinformacija ir melagingos naujienos: tai sąmoninga įtaka gyventojams ir nerimą keliantis veiksmas. Tikslas – pakenkti pasitikėjimui valstybės gebėjimu užtikrinti saugumą, o kraštutiniais atvejais – smurtinės demonstracijos.

*Kibernetinės atakos: jos dabar yra labai profesionalios ir dažnai palaikomos dirbtinio intelekto. Pavyzdžiui, jei įmonė paskelbia gerus ketvirčio rezultatus, kitą dieną visi darbuotojai gauna apgaulingai autentišką el. laišką iš viršininko, kuriame jie raginami užsiregistruoti netikroje svetainėje. Atakos prieš medicinos įrangą ligoninėse taip pat yra realybė, naudojama kritinės infrastruktūros pažeidžiamumams patikrinti.

*Žvalgyba: stebime vis daugiau dronų pasirodymų virš karinių objektų, taip pat virš jūrinių vėjo jėgainių, chemijos gamyklų ir oro uostų. Miunchene dronų operacija oro uoste ne tik padarė ekonominės žalos, bet ir sukėlė didelį nerimą gyventojams, nes valstybė atrodė bejėgė prieš 300 eurų vertės droną.

*Sabotažas: pagalvokite apie išpuolius prieš „Nord Stream“ dujotiekį arba tikslinį elektros energijos tiekimo sabotažą Berlyne bei „Tesla“ gamykloje. „Tesla“ atveju taip pat nukentėjo maisto tiekėjo sandėlis – per kelias dienas lentynos buvo tuščios. Tai rodo, kokios trapios yra mūsų tiekimo grandinės. Apskritai tai kelia visuomenės nerimą. Šis nerimas taip pat skirtas paskatinti kritiką vyriausybei.

Ūkininkai – dezinformacijos taikiniai

Portalas pašnekovo paklausė: ar yra kokių nors įrodymų, kad žemės ūkis taip pat yra tiesioginis dezinformacijos kampanijų taikinys?

„Dezinformacijos autorystę dažnai sunku įrodyti. Paimkime klimato diskusijas arba ginčus dėl „raudonųjų zonų“ ir gruntinio vandens. Visiškai įmanoma, kad tokias problemas sąmoningai kursto išorės veikėjai, siekdami diskredituoti žemės ūkį ir pasėti nesantaiką“, – atsako A. Schausas ir pateikia konkretų pavyzdį: „Prieš federalinius rinkimus Berlyne automobiliai buvo apgadinti besiplečiančiomis putomis ir apklijuoti padirbtais Žaliosios partijos lipdukais. Iš pradžių manyta, kad tai vidaus politinis veiksmas. Tačiau policija sulaikė nusikaltėlius, kurie buvo tiesiogiai finansuojami iš kitos valstybės. Tai buvo valstybės remiamas veiksmas, kuriuo buvo siekiama paveikti rinkimų kampaniją. Tas pats galėtų nutikti ir žemės ūkio srityje.“

Operacinis planas

Pulkininkas aptaria ir „Operacinį planą Vokietijai“, kuris tiesiogiai liečia ir ūkininkus. Tai yra karinis planas, sukurtas remiantis NATO gynybos planavimu. Vokietija įsipareigojo skirti 35 000 kareivių, kad prireikus sustiprintų savo rytinį flangą.

„Tačiau daug didesnis iššūkis yra mūsų, kaip centro, vaidmuo. Iš viso į rytinį flangą per Vokietiją turi būti dislokuota apie 800 000 kareivių iš sąjungininkų šalių. Tai kelia didžiulį krūvį mūsų infrastruktūrai – geležinkeliams, keliams, uostams ir oro transportui. Privalome remti šias pajėgas, judančias per mūsų šalį. Šiuo tikslu planuojame vadinamuosius konvojų palaikymo centrus – iš esmės karines poilsio aikšteles, kuriose kariai galėtų pasipildyti degalų, pavalgyti ir miegoti. Šie centrai turi būti gerai apsaugoti nuo hibridinių išpuolių ir sabotažo“, – komentuoja pareigūnas. – „Šiuo metu neplanuojama, kad ūkininkai tiesiogiai veiktų kaip „karinių degalų papildymo ir poilsio aikštelių operatoriai“. Logistika daugiausia bus organizuojama per civilinius paslaugų teikėjus, su kuriais jau esame sudarę sutartis. Ūkininkams taip pat nereikia jaudintis dėl tankų, stovinčių jų laukuose. Sunkiasvorės transporto priemonės vis tiek tik įstrigtų laukuose. Mes naudojame nusistovėjusius tranzito maršrutus ir esamą infrastruktūrą.“

Aprūpinimas maistu ir personalas

Pagrindinis žemės ūkio vaidmuo turi būti sukoncentruotas į visuomenės ir kariuomenės aprūpinimą maistu – tai vienas iš keturių civilinės saugos ramsčių. Pulkininkas teigia, jog veikianti maisto gamybos sistema yra būtina valstybės atsparumui: „Jei tiekimas sutrinka, kyla „nepaprastosios padėties neramumai“, kurie savo ruožtu tampa dezinformacijos vartais. Todėl žemės ūkis taip pat turi būti atsparus. Tai leidžia jam pagaminti papildomą maistą – ne tik ginkluotosioms pajėgoms, bet ir pirmiausia mūsų gyventojams. Net nenoriu įsivaizduoti, kas nutiktų, jei maisto gamyba sustotų arba visiškai nutrūktų. Net ir dezinformacija apie tai, nesąžiningos bei melagingos naujienos paveiktų gyventojus.“

Pulkininkas atkreipia dėmesį ir į personalo problematiką: „Daugelis Vokietijos logistikos ir žemės ūkio darbuotojų neturi vokiškų pasų – pagalvokite apie daugybę sunkvežimių vairuotojų iš Lenkijos, Lietuvos ar Rumunijos. Jei šios šalys mobilizuojasi krizės metu, šie vyrai grįžtų į savo šalis. Žemės ūkyje turime apie 300 000 derliaus nuėmimo darbuotojų, dažnai iš Rytų Europos. Mėsos perdirbimo pramonė taip pat daugiausia priklauso nuo užsienio darbuotojų. Jei ši darbo jėga staiga tampa nepasiekiama, visa tiekimo grandinė – nuo ​​derliaus nuėmimo iki platinimo – žlunga. Šiandien įmonės turi savęs paklausti: kaip tai kompensuoti? Ar turiu atsarginį personalo planą?“

Parengė Ričardas Čekutis