Į biblioteką kaimo žmonės eina kaip į sielų gydyklą

Šiaulių rajono savivaldybės Žarėnų viešosios bibliotekos bibliotekininkė Laima Steponavičienė yra plačių užmojų žmogus: laisvalaikiu ji pastele tapo paveikslus, fotografuoja ir rengia savo nuotraukų parodas, malonus pomėgis – šilko tapyba, kuria eilėraščius, dalyvauja aktyvių ir išradingų moterų klubo „XXL“ veikloje. O svarbiausia – dirba ne tik bibliotekininkės darbą, bet yra ir tikra sielų gydytoja. Juk žmogus, išsiruošęs į knygų šventovę, tikisi čia ne tik patirti skaitymo malonumą, bet ir pabendrauti.

Senjorams reikia išsikalbėti

Laumienė – toks yra šios kaimo žmonių mylimos bibliotekininkės pseudonimas – gyvena vienkiemyje, savo gimtinėje Viliočių kaime, prieš 100 metų statytoje troboje. Sode dar išlikusi senelio sodinta kriaušė ir močiutės sodintas kaštonas, o jos tėvo sodintus medžius sunaikino melioracija.

Aktyvioji bibliotekininkė L. Steponavičienė pasakojo, kad kaime žmonės į biblioteką ateina ne tik knygų pasiimti. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių čia užsuka pasikalbėti, vienatvės slegiami garbūs senjorai nori bendrauti, jiems trūksta šilto žodžio, dėmesio, atjautos. „Biblioteka yra savotiška kaimo žmonių sielų gydykla. Tokia šiandieninio senstančio kaimo specifika, – sako Laima. – Garbaus amžiaus senjorai yra labai nuoširdūs, jie žino daug įdomių krašto istorijų, atsitikimų, prisimena praėjusio šimtmečio įvykius. Aš renku kraštotyrinę medžiagą apie išnykusius ir nykstančius kaimus, domiuosi savo krašto istorija. Gaila, kad kartais laiko neužtenka ilgiau su visais žmonėmis pabendrauti“.

Anksčiau Laima daugelį metų dirbo su vaikais, buvo darželio vedėja, auklėtoja, vadovavo šokių būreliui, Šakynos kultūros namuose organizavo renginius. Šeštus metus ji dirba Šakynos seniūnijos Žarėnų viešojoje bibliotekoje. Ji pasakojo, kad sutartinai renginius organizuoja su Žarėnų bendruomene, kartu su kultūros namais rūpinasi kaimo žmonių laisvalaikiu. Įspūdingos būna Derliaus ir kitos tradicinės šventės. Jautri Motinos diena iškilmingai minima bažnyčioje.

Vienkiemio egzotika

Viliočių kaime gimusi ir užaugusi L. Steponavičienė jį vadina ramybės sala. Čia gyveno jos seneliai, tėvai, čia užaugo abu jos sūnūs. Moteris tik trumpam iš savo gimtinės buvo išbėgusi studijuoti, o paskui su šeima įsikūrė šimtametėje troboje. Laima sako, kad jos prigimtyje šaknis suleidusi vienkiemio ramuma, jai patinka suartos dirvos kvapas, senų medžių didingumas, džiaugiasi, kad gali stebėti ir grožėtis metų kaita, o kokie nuostabūs paukščių giesmių koncertai, žavus reginys, kai senas apšerkšnijęs ąžuolas pasipuošia ryškiaspalviais sniegenų ir zylių burbuliukais. Gražu, kai pavasarį kalasi želmenys, skleidžiasi gėlių žiedai. Šimtametė troba, kurią Laima vadina tylos ir ramybės kampeliu bei kelių kartų paslapčių saugotoja, mena senus laikus, kai Viliočių kaimo žmonės dar eidavo vieni pas kitus į talkas, po to putodavo salyklinis alus, skambėdavo armonikos muzika ir dainos, dar mena bendrus pirties vakarus, kai sueidavo kaimynai beržinėmis ar ąžuolinėmis vantomis šonų pavanoti, pavakaroti, atsikvėpti po visų darbų. Abi Laimos močiutės buvo žolininkės ir pribuvėjos, rinkdavo žolynus, priepirtis visada kvepėdavo gydančiomis žolelėmis.

Laimos sodyboje ir dabar verda gyvenimas, čia visada pilna žmonių. Vienkiemis išsaugojo senas tradicijas, čia kepami ir verdami to krašto tradiciniai patiekalai, per Sekmines ir Devintines namai puošiami vainikais, eglutė iš miško parnešama tik Kūčių dieną, o ne lapkričio mėnesį. Šiuose namuose visada kvepėdavo kepama ruginė duona. Sakoma, jei namai geroje vietoje pastatyti, žmones visada traukia čia atvykti pailsėti, pabendrauti, pabūti sodo tyloje. Laima senelių žemėje pernai pasodino šermukšnių, su sūnumi Simonu prieš keletą metų – ir berželių, pušų.

Įkvėpimo šaltinis – gamtos grožis

Moteris sako, kad yra gamtos žmogus, savo vienkiemyje jaučiasi laiminga, saugi ir pakylėta. Gamtos grožis jai suteikia energijos ir įkvėpimo kūrybai. L. Steponavičienė seniai daro nuotraukas. Dar vaikystėje su tėvu ir seserimi namų laboratorijoje kartu jas ryškindavo. Ji stengiasi gražias akimirkas užfiksuoti fotografijose, o paskui eksponuoja šias įvairiose parodose. Prieš trylika metų susidomėjo tapyba ant šilko. Laimai sunku ir suskaičiuoti, kiek šilko šalikų, skarelių dekoravo įvairiais gėlių ir augalų motyvais. Beveik du dešimtmečius moteris pastele piešia paveikslus, rengia savo kūrybos parodas. Paveikslai keliauja iš vienų parodų salių į kitas. Laima sako, jog ji rimuotai užrašo savo mintis, eilėmis pasakoja apie vidinę savo būseną, pojūčius, gamtos grožį. Jos kūryba buvo spausdinta įvairiuose almanachuose, posmai skamba renginiuose ir draugų vakarėliuose. L. Steponavičienės kūrybos pseudonimas yra Laumienė. Ji sako, kad įdomiai veiklai susibūrė pats smagiausias bendraminčių moterų klubas „XXL“. Laima ir dar kelios veiklios moterys nutarė praverti duris į platųjį pasaulį, nori džiaugtis gyvenimu: kartu važiuoja į ekskursijas, vyksta į didmiesčius spektaklių, kino filmų žiūrėti, išradingai švenčia gimtadienius.

L. Steponavičienė linki visoms moterims neprarasti optimizmo, mokėti džiaugtis kiekviena diena, sutiktais žmonėmis, pasinerti į kūrybinę veiklą, dažniau paimti knygą į rankas.

Aldona SIREIKIENĖ

ŪP korespondentė