Į gimtinę grįžusi moteris stebina prancūziškais skanėstais

Penkerių metukų padėdavo gaminti žagarėlius

Po aštuonerių su puse metų į gimtąjį kraštą iš Airijos grįžusi Virginija Lielmežs netikėtai sulaukė dėmesio savo pomėgiui – konditerijai. Dukra nusprendė profesionaliai įamžinti mamos kepamus lengvus kaip pūkas pyragėlius su putėsiais, makarunsus ir kitus desertus, ir pakvietė į namus bičiulę fotografę. Jos darytos nuotraukos feisbuke sukėlė tikrą patiktukų ir komentarų audrą: daugelis stebėjosi, džiaugėsi ir sakė norintys paragauti arba užsisakyti.

„Viskas prasidėjo seniai, nuo mamos, kuri buvo puiki kepėja, gamindavo konditerinius grybukus, riešutukus. Dar dabar tebeturiu į Airiją su manimi važiavusias specialias jų keptuves. Kiekvienos Kūčios namuose kvepėdavo mieliniais pyragėliais su įvairiais įdarais, lašiniuotukais, kūčiukais. Visada nuo ryto prasidėdavo bruzdesys, ruoša, tešlos minkymas. Privirdavome ir žagarėlių, kuriuos būdama vos penkerių metukų, pasilipusi ant medinės senos skrynelės, kadaise atstojusios lagaminėlį, prie stalo pjaustydavau ir narstydavau. Anuomet gyvenome mažoje trobelėje Kyburių kaime, toje sodyboje nieko nebelikę, tik viena pušis, – prisimena pašnekovė. – Pyragėlių, grybukų, riešutukų gamybos nepamiršau ir suaugusi, vis iškepdavau, kas paprašydavo, ar ką norėdavosi pavaišinti. Airijoje bendradarbiai – latviai, lietuviai, lenkai, o taip pat nemažai juodaodžių, irgi mėgavosi mano kepamais gardėsiais.“

Dalyvavo kepimo kursuose

Tačiau visa tai atrodė jau įprasta, norėjosi išbandyti kažką naujo. Tik laiko nebuvo, nes Airijoje įsikūrusi Edgeworsthowne mieste (kaip pati sako, kažkur vidury niekur) dirbdavo po 12 valandų fabrike, gaminančiame kačių ir šunų ėdalą, eksportuojamą į daugelį pasaulio šalių. Jos pareiga buvo pagal užsakymą paruošti atitinkamus gaminius, tai yra, prižiūrėti, kaip ruošiama – verdama, kapojama – mėsa, kaip ji kyla aukštyn konvejero vamzdžiais, iš kurių išeina „mėsos makaronai“, toliau jie vėl kapojami krenta į kitus įrenginius, kur mašinos paskirsto į pakuotės maišelius. Pareigos vadinosi – produkcijos operatorė. Gaminamas asortimentas didžiulis, tad reikėjo atidžiai stebėti, kad sudėtis atitiktų užsakymą ir visus reikalavimus. Gamyba būdavo nuolat tikrinama, nes suklydus užsakovas būtų grąžinęs ne vieną dėžę, bet visą konteinerį.

„Prieš trejus metus prasidėjo problemos dėl sąnario, dylančio menisko ir kurį laiką turėjau praleisti namuose be fizinio krūvio. Tada vėl prisiminiau kepinius, bet panorau kažką naujo išmėginti. Ir štai – į akiratį pateko virtualūs kepėjų kursai pas penktos kategorijos konditeres Aną Gordijevą ir Aleksandrą Filatenko. Buvo labai įdomu pabandyti kepti makarunsus, prancūziškus musinius pyragėlius, tortus. Tiesa, su tortais kol kas tik savo malonumui eksperimentuoju“, –- pasakoja Virginija.

Prancūziška konditerija nepigi

Prancūziškoji konditerija nėra paprasta. Nors, pavyzdžiui, makarunsų gamybai naudojama nedaug ingredientų – smulkūs migdolų miltai, cukraus pudra, cukrus, kiaušinių baltymai, vanilės ankštis (ją galima pakeisti vanilės ekstraktu), dažoma maistiniais dažais, tačiau reikia tinkamai sumaišyti, išplakti. Masė turi būti vienalytė, lipni, tąsi, išlaikanti formą, tačiau elastinga. Ypač svarbu sausainėlius, kurių vienam makarunsui reikia dviejų, deramai iškepti, kad jie sutvirtėtų, bet nepradėtų tamsėti. Prieš kepant suformuotus sausainėlius skardoje dera palikti pusvalandžiui šiltoje, gerai vėdinamoje patalpoje, kad apdžiūtų paviršius, tuomet iškeps lygesni, nesutrūkinėję.

„Jie turi išlaikyti formą, pakilti „sijonėliai“ ir nesukristi, o viduje jokiu būdu negali būti tušti, su oro tarpais“, – aiškina kepėja.

Makarunsai nepigūs, juk vien migdolų miltų kilogramas kainuoja nuo 9 iki 11 eurų, o kaip skaičiuoja Virginija, 24–26 sausainių puselėms tų miltų reikia 364 gramų. Šokolado kilogramas kainuoja 19–22 eurus, o jo pakanka 4–5 užmaišymams (iš vieno užmaišymo išeis minėti maždaug 26 sausainukai, tai yra – 13 makarunsų).

Įdomu, kad naminiai kiaušiniai, bent jau švieži, kad ir kokių puikių, laisvai augintų vištų, nelabai tinka šiems skanėstams, nes juose daug drėgmės ir makarunsai skilinėja. Norint, kad tešlos konsistencija būtų standi, nevandeninga, geriau naudoti kiaušinius iš parduotuvės arba naminius kiaušinius palaikyti šaldytuve bent dešimt dienų.

Makarunsų pertepimo kremas skanesnis, kai jam naudojamos šviežios uogos. V. Lielmežs kepa net 13 skonių makarunsus: mangų, šaltalankių, vanilinius, šokoladinius, pistacijų ir kt. Visa eilė ir lengvų musinių pyragėlių, į kuriuos vien pažvelgus raibsta akys: avietiniai, mangų–pasiflorų (gaivūs), mochito (su daug mėtos), vyšniniai–šokoladiniai, Rocher (šokoladiniai riešutiniai, kaip saldainiai). Taip pat ji gamina zefyrus iš kiaušinio baltymo, agaro miltelių (agaras išgaunamas iš jūros dumblių) vaisių ir uogų piurė, su sumažintu kiekiu cukraus, kurie labai mėgiami vaikų. Mažiau cukraus deda ir makarunsams.

Jau planavo grįžti į Lietuvą

„Pavaišinau bendradarbius. Jie klausė, kur gavau, iš kur pirkau. Paskui tai vieni, tai kiti užsisakydavo progoms, tad savaitgaliais kepdavau, – pasakoja pašnekovė. – O dabar, kai dukra suorganizavo fotosesiją, daug žinučių, užklausų sulaukiau, daug kas iš draugų, pažįstamų Lietuvoje nori paragauti.“

Nuo lapkričio mėnesio Virginija grįžo į Lietuvą operacijai. Po to prireikė priežiūros sunegalavusiai mamai. Pašnekovė sako, kad su vyru jau ir planavo gegužę parvažiuoti, bet pats gyvenimas viską pagreitino.

Kol kas vyras Jurgis tebedirba Airijoje, vėliau grįžus reikės ieškotis darbo, gal Lietuvoje, gal kaimyninėje Latvijoje, iš kurios jis kilęs.

Su būsimu vyru Virginija irgi susipažino Airijoje. Abu dirbo tame pačiame fabrike, tik Jurgio kitos pareigos. Abu dalyvavo kolegos 40-metyje, kur krito vienas kitam į akį, po to ėmė dažniau bendrauti. 2019-aisiais Airijoje susituokė. Jurgis per tuos kelerius metus jau gerokai pramoko lietuviškai, Virginija – latviškai.

Loreta RIPSKYTĖ

Skrastas