Įjunk, prašau, upelį...

Ne veltui sakoma, kad nusiraminti ir patirti teigiamų emocijų gali žvelgdamas į žaidžiantį vaiką, degančią ugnį ir tekantį vandenį. Vandens čiurlenimas turi magišką galią, todėl jei tik yra galimybė, kraštovaizdžio dizaineriai pataria įsirengti kad ir mažą baseinėlį, dažnai vadinamą vandens akele. Jis sklype yra tarsi traukos centras žmonėms ir visai gyvūnijai: paukščiai, varlės, vabzdžiai, žuvys tampa viena smagia bendrija, kurią visada malonu stebėti. Tokią galimybę turi logistikos įmonės „Transekspedicija“ darbuotojai. Jos įkūrėjas ir vadovas Vidmantas Pelėda sako, kad gyvenimas nesustoja ir sunkiausiais laikais.

Joris Ramonas

Verslininkas V. Pelėda viliasi, kad karas Ukrainoje baigsis ir gyvenimas grįš į įprastas vėžes. Sėsti prie vilkikų vairo galės ir po mūšių su okupantais gyvi likę ukrainiečiai. Radę laisvą valandėlę, ieškoti nusiraminimo ateis prie tekančio vandens. Jis neslėpė, kad kalbėti apie pavyzdingai tvarkomą įmonės teritoriją neturi ūpo. Tačiau kai atėjome prie darbuotojų pamėgtos poilsinės zonos ir pradėjome žiūrėti, kaip po žiemos atrodo dekoratyvinis upelis, fontanas ir baseinėlis, V. Pelėdos nuotaika pakilo.

„Pasitinkame jau šeštą pavasarį. Smagu matyti, kaip bunda gamta, tačiau reikia padirbėti, – sakė pašnekovas. – Prieš prasidedant sezonui, išvalyti pernykščius lapus, spyglius, šakeles, nuplauti akmenis, užpilti smėlio, smulkių akmenėlių, kur ima matytis danga.“

Pasak idėjos autoriaus, įgyvendinti sumanymą, kai žinai norus, nesunku, tačiau būtina atsiminti, kad įsirengus tokią poilsio zoną, ja reiks nuolat rūpintis. Verta pagalvoti, ar užteks laiko, noro ir lėšų.

Siurblys – tarsi širdis

Kraštovaizdžio architektas iš pašaukimo V. Pelėda pasakojo, kad įmonei kuriantis naujoje vietoje prie magistralės Vilnius–Panevėžys, aplinką teko formuoti – taip atsirado kalvelės. „Kuriant lygumoje – vienos galimybės, o nelygiame reljefe – kitos, – sakė pašnekovas. – Baseinas, upelis ir iš didelio riedulio trykštantis fontanas turėjo būti arčiau pavėsinės, tad lygioje vietoje pradėjus formuoti reljefą buvo pranašumų. Ne mes taikėmės prie to, kas yra, o įgyvendinome tai, kas sumanyta.“

Iššūkis, kad visur buvo molis. Teko vežti daug juodžemio. Kur jo mažiau, augalai jaučiasi prasčiau, kai daugiau drėgmės, užmirksta veja, tačiau upeliui tvirtas šlaitas išėjo į naudą. Pašnekovas priminė, kad dirbtinė tekančio vandens sistema susideda iš kelių komponentų. Svarbiausias įrenginys – dekoratyvinės konstrukcijos viršuje esantis vandens siurblys. Jis yra dekoratyvinio upelio širdis, pumpuojanti iš apačioje esančio baseinėlio vandenį ir palaikanti tėkmę.

Siurblys prijungiamas prie vandens žarnos, vedančios išilgai į nutekėjimo vietą – rezervuarą arba kūdrą. Siurblio parinkimas – atsakingas darbas. Renkantis reikėtų žinoti bent aukščių skirtumus tarp ištakų ir žiočių. Tuomet bus aišku, į kokį aukštį kelti vandenį. Svarbu, koks dekoratyvinio upelio plotis ir gylis. Taip bus galima apskaičiuoti vandens debitą ir parinkti reikiamos galios siurblį.

Įranga neturi matytis, todėl prie siurblio prijungta žarna paslepiama upelio dugne – pačioje vagoje ar po plėvele. Upelio vaga turi būti išklota vandeniui nelaidžia plėvele. Kad jos nesimatytų, teks pasirūpinti smulkiais ir stambesniais akmenėliais, kurių prireiks upelio kraštams įrėminti. Tinkamiausi – plokšti akmenys, kurie ir prispaus plėvelę, ir gražiai atrodys.

Gamtoje tiesių linijų nėra

Turintiesiems natūralią kūdrą ar tvenkinį, nereikia sukti galvos, kur tekės suformuotas upelis. Poilsinėje V. Pelėdos įmonės zonoje viskas buvo daroma plyname lauke, tad teko kasti dirbtinį baseiną ir užpildyti jį gręžinio vandeniu. Toks rezervuaras turi savų pranašumų, nes vandenį kelis kartus per sezoną galima pakeisti švariu.

„Turime tik mechaninį filtrą, kad neužsikimštų siurblys, kitokių vandens valymo priemonių nereikia. Beje, per akmenis ir smėlį tekantis vanduo apsivalo, prisisotina deguonies, – sakė pašnekovas. – Kad upelis tekėtų laisvai, reikia nuolydžio. Idealu, jeigu sklype šis nuolydis yra natūralus, bet kai yra galimybė formuoti reljefą, galima padaryti nuolydį tokį, kokio reikia bendram sumanymui.“

Pasak V. Pelėdos, pradėjus darbus, pirmiausia reikėtų pažymėti upelio vagą. Kokia ji bus, priklauso nuo norimo upelio. Gilios daryti nereikėtų, nes tai pareikalaus daugiau išlaidų (daugiau akmenų, sudėtingesnė priežiūra), todėl vagą geriau daryti ne pernelyg gilią. „Planuoti reikia ne tik upelio vietą, tačiau ir formą. Gražiai, natūraliai atrodys lenktas ar šiek tiek vingiuotas upelis. Juk gamtoje tiesių linijų nėra, – primena pašnekovas. – Dekoratyvinio upelio plotis įvairiose vietose taip pat turi skirtis. Ištakose siauresnis, o kažkurioje vietoje – platesnis. Seklioje vagoje per akmenis tekantis vanduo čiurlens ir raibuliuos saulėje.“

V. Pelėda patarė upelio vagoje plačiau kloti drėgmei nepralaidžią plėvelę, nes paskui gali tekti koreguoti vandens vagą. Ilgainiui ir pati upelio vaga, jei gruntas nepakankamai susigulėjęs, gali pagilėti.

„Upelio kraštai turėtų būti gana statūs, kad vanduo neišbėgtų, – perspėjo pašnekovas. – Labai įdomu pirmą kartą stebėti vandens tėkmę. Visko numatyti neįmanoma. Atkreipkite dėmesį, kad išklojus dekoratyvinio upelio dugną žvirgždu ir akmenimis, vandens lygis visada pakyla.“

Būtina dermė

Sumanius įsirengti sielai atgaivą teikiantį upelį, kurį spustelėjus mygtuką gali įjungti ar išjungti kada panorėjęs, būtina iš anksto nuspręsti, kur augs daugiamečiai augalai, o kur pasisodinti vienmečių gėlių. Juk nesinori kasmet vis tokio pat vaizdo.

„Už upelio vagos ribų esančios plėvelės kraštus geriausia užpilti juodžemiu, ant jo paberti žvirgždo ar paprastų akmenėlių. Jie prilaikys plėvelę, o žemėje galima bus auginti prie vandens tinkančius augalus. Man patinka formuojami spygliuočiai. Jie gražiai atrodo ir nuo jų nebyra lapai. Iš vienmečių gėlių renkuosi smulkiažiedes begonijas ir sodinu taip, kad atkartotų upelio vagą. Svarbu vengti simetrijos. Dekoratyvinis upelis – žmogaus rankų kūrinys, bet įspūdingas bus tik tuomet, kai visa: augalai, rieduliai, reljefas, statiniai – harmoningai derės“, – sakė dažnai intuicijos, o ne vadovėlinių taisyklių paisantis V. Pelėda.

Kita vertus, pasak jo, galima paleisti vaizduotę ir padaryti tai, ką gamtoje vargu ar pamatysi. Tokio iššūkio pavyzdys – iš didžiulio riedulio, pastatyto išbetonuotame baseine kalvos viršuje, trykštantis vanduo.

Vladimiras EICHER–LORKA UAB „Floralita dizainas“ kūrybos vadovas

Įrengiant dekoratyvinį upelį, svarbu atsižvelgti į reljefą. Minimalus upelio krantų nuolydis turi būti 2 proc., o krioklio ar kaskadų – ne mažesnis kaip 8–10 proc. Neverta kurti krioklio ten, kur nėra tinkamo reljefo. Supilta dirbtinė kalva bus kaip svetimkūnis, o peizažiniai upeliai ir kriokliai turi atrodyti natūraliai. Upelio ar krioklio vaga pradedama kasti nuo tvenkinio, o paskui – aukštyn numatyta kryptimi.

Vienas svarbiausių darbų yra plėvelės tiesimas ant sutankinto grunto. Dėl bet kokio grunto nusėdimo vėliau gali pratekėti vanduo.

Nereguliaraus stiliaus upeliui plėvelės kraštai apdedami stambiais akmenimis. Vaga padengiama mažesniais akmenimis. Joje galima padėti ir kelis didesnius, kad sustiprėtų čiurlenimas. Tarpus užpildyti žvirgždu (4–16 mm) arba skaldele.

Įrengiant krioklius, stambūs akmenys tvirtinami betonu, kuris paskui kruopščiai užmaskuojamas. Nereikalinga plėvelė nupjaunama, o kraštai paslepiami po grunto sluoksniu. Kasant upelio vagą, pageidautina padaryti griovelius ir ten iš akmenų sudėti nedideles užtvankas, kad išjungus siurblį, susilaikytų dalis vandens.

Natūralaus upelio šaltinis gali būti grupė gražių akmenų, iš po kurių teka vanduo, arba vienas stambus ir gražus, kuriame reikėtų pragręžti 8–10 cm skersmens angą ir per ją leisti srovę. Vanduo turi ne kilti fontanu, bet tolygiai tekėti akmeniu.

Jeigu sklypas nedidelis arba dėl saugumo negalima turėti atviro vandens telkinio, padarykite kelių akmenų kompoziciją, iš kurios tekantis vanduo pradingsta grunte. Tada pagrindinis vandens telkinys kasamas žemiau žemės paviršiaus ir kruopščiai paslepiamas po akmenimis ir žvirgždu. Tokio telkinio, į kurį panardinamas siurblys, gylis turi būti ne mažesnis nei 120 cm, antraip žiemą vanduo užšals iki pat dugno ir prietaisas suges. Tokių kompozicijų vandens telkinių tūris turėtų būti 1,5–2 kub. m. Juos būtina reguliariai pildyti vandeniu.

Jorio Ramono nuotraukos

Susijusios temos - skaitykite: dekoratyvinis upelis; gėlynas; idėjos kiemui; vandens siurblys;