Interviu su Lietuvos mokslo premijos laureatais dr. Virginijumi Feiza ir dr. Dalia Feiziene

Kokie pirmieji įspūdžiai gavus prestižiškiausią mokslo apdovanojimą už šaliai reikšmingus fundamentinius ir taikomuosius mokslinių tyrimų bei eksperimentinės plėtros darbus?

Lietuvos mokslo premijai mūsų mokslinių tyrimų rezultatai buvo teikiami kaip fundamentinis ir taikomasis darbas. Jis pateko į grupę pavadinimu „Medicinos ir sveikatos, žemės ūkio mokslų sritys“. Supratome, kad teks konkuruoti ne tik su žemės ūkio, bet ir su medicinos bei sveikatos mokslų srities darbais. Šioje grupėje Lietuvos mokslo premijai gauti buvo pristatyti 5 darbai: 3 darbus pristatė VU, po vieną LSMU ir LAMMC. Juos vertino Lietuvos mokslo premijų komisija, kuri ir priėmė galutinį sprendimą.

Sužinojus apie teigiamą mūsų darbo įvertinimą, iš pradžių buvo sunku tuo patikėti, nors, atvirai kalbant, ir buvo tikėtasi. Ilgai laukta naujiena buvo labai gera ir maloniai nuteikianti. Tai yra ir asmens, ir kolektyvo, ir institucijos pagarsinimas bei įvertinimas. Tai tikrai geras jausmas. Ne viską gyvenime galime suplanuoti ir numatyti patys, daug ką lemia ir aplinkybės, ir kitų žmonių sprendimai, todėl, jei tik yra galimybė, reikia bandyti, ypač jei esame paskatinami.

Kas paskatino rinktis agronomijos mokslus, kada supratote, kad tai ta sritis, kurioje galėsite geriausiai atskleisti savo gabumus?

Mes abu gimėme panašiose šeimose, panašiai buvome ir auklėjami. Abiejų tėveliai buvo agronomai, abi mamos – medikės.

Dalia tiksliai žinojo, kad nori sekti tėvo pėdomis, kuris buvo baigęs Žemės ūkio akademiją Kaune, dirbo Dūkšto bandymų stotyje, Vėžaičių filiale, kurį laiką buvo Rūgščių dirvų kalkinimo sektoriaus vedėju. Virginijui pasvarstymų būta įvairių, tačiau likimas pakreipė į gamtos mokslus, agronomijos linkme. Dalia yra baigusi Gargždų muzikos mokyklą, groja trimis muzikos instrumentais. Virginijus muzikos mokėsi privačiai ir savarankiškai, taip pat groja trimis muzikos instrumentais.

Studijų metu buvome vienoje grupėje, 1984 m. kartu baigėme tuometę LŽŪA. Baigdami mokslus sukūrėme šeimą. Mokslinę karjerą pradėjome tuomečio Lietuvos žemdirbystės instituto Kaltinėnų bandymų stotyje jaunesniaisiais moksliniais darbuotojais. Dirbdami bandymų stotyje supratome, kad mokslinis darbas yra įdomus ir kūrybingas. Juolab kad turėjome gerą ir reiklų vadovą – habil. dr. Benediktą Jankauską. Apie darbo pobūdžio keitimą niekada rimtai negalvojome.

Jūsų kaip mokslininkų kelias prasidėjo Lietuvos žemdirbystės instituto Kaltinėnų bandymų stotyje. Kokie likimo posūkiai lėmė, kad persikėlėte dirbti į Kėdainių rajone, Akademijoje įsikūrusį Žemdirbystės institutą?

Tai tikriausiai likimo sprendimas. 1998 metai mūsų giminėje buvo netekties metai. Supratome, kad gyvenime bus didelių pokyčių. Pradėjome patys ieškoti naujų darbų. Pradėjome nuo LŽŪA. Žinia apie mūsų ketinimą „emigruoti“ iš Kaltinėnų, greitai paplito plačiau, tad sulaukėme darbo pasiūlymų iš Šilalės rajono žemės ūkio skyriaus, Žemės ūkio ministerijos ir iš tuomečio Lietuvos žemdirbystės instituto direktoriaus prof. Zenono Dabkevičiaus. Jis mums davė tris dienas apsispręsti. Sprendimas buvo priimtas, taip ir atsikėlėme gyventi bei dirbti į Institutą. Už šį pasiūlymą esame dėkingi Z. Dabkevičiui. Jis nulėmė mūsų tolesnį kelią moksle.

Jūsų tyrimų sritys šiek tiek skiriasi – dirvožemis ir augalų mityba, bet turbūt yra ir sąlyčio taškų. Kokie jie?

Šios abi sritys – tai agronomijos mokslo sudedamosios dalys. Jos viena kitą papildo ir viena be kitos atskirai neegzistuoja. Kylant naujai tyrimų idėjai jutome, kad kelių disciplinų junginys gali geriau padėti ją įgyvendinti, surasti labiau pagrįstus sprendinius, svarbius ir mokslui, ir gamybai.

Premija jums paskirta už 15 metų tyrimų rezultatus. Kas per šį laikotarpį buvo sunkiausia ir kas labiausiai džiugino, įkvėpė nenuleisti rankų ir eiti toliau?

Žemės ūkio srityje 15 metų laikotarpis iš esmės nėra ilgas. Tyrimai atliekami lauke, augalų vegetacijos metu, kuris nėra ilgas. Sunkiausias buvo vienas laikotarpis, kai Institute pristatėme naują tyrimų metodiką, planuodami kompleksiškai tirti žemės dirbimo būdų ir skirtingo tręšimo įtaką dirvožemiui bei augalams. Ši mokslinė idėja labai sunkiai skynėsi kelią Instituto Žemdirbystės ir Agrochemijos metodinėse komisijose. Buvo ir tokių recenzentų, kurie teigė, jog šis teikiamas darbas yra „šalies mokslo kompromitacija“. Vis tik savo mokslinę mintį pavyko apginti, ir nauji tyrimai tapo ilgalaikiu kompleksinių lauko tyrimų eksperimentu, gera tyrimų baze doktorantų rengimui ir naujų mokslo žinių sklaidai. Iš sukauptų tyrimo duomenų paskelbtos mokslinės publikacijos žurnaluose su aukštais citavimo indeksais, o eksperimentų metu sukaupti rezultatai tapo pagrindu įsitraukiant į H2020 EJP SOIL projektinę veiklą. Be to, šie eksperimentai jau yra įtraukti į Europos ilgalaikių lauko eksperimentų tinklą.

Premija gauta, mokslinės veiklos rezultatai įvertinti. Kokius matote tolesnius tikslus ir iššūkius, ką dar planuojate nuveikti per savo mokslinę karjerą?

Per gana ilgą mokslinę veiklą pavyko įrengti gerą tyrimų bazę ir sukaupti daug mokslui vertingų duomenų bei gamybai naudingų rezultatų. Manome, jog pradėtą ir vykdomą veiklą reikėtų tęsti rengiant mokslines publikacijas, viešinant tyrimų rezultatus, jungiantis į naujus mokslinius projektus. Jaunieji doktorantai turės galimybę panaudoti sukauptą medžiagą ir ją papildyti naujais tyrimais, siekdami patvirtinti savo keliamas mokslines hipotezes.

Aktualus klausimas – mokslo ir mokslininkų vieta visuomenėje. Jūsų požiūriu, kaip mūsų šalies mokslininkų pasiekimai atrodo pasaulinio mokslo kontekste ir ką būtų galima pakeisti, patobulinti, kad tų pasiekimų būtų dar daugiau?

Manome, kad palyginus su didžiosiomis pasaulio ar Europos žemyno valstybėmis, Lietuvos mokslo potencialas nėra gausus. Tačiau bendraudami su kolegomis iš užsienio šalių matome, kad intelektinis šalies mokslininkų potencialas yra labai geras. Didelis darbštumas, užsispyrimas – tai lietuviški bruožai, labai padedantys ieškant ir randant savo vietą ne tik gyvenimo, bet ir mokslinės karjeros kelyje. Kaip rodo Lietuvos mokslo premijos skyrimo istorija, visose mokslo srityse yra asmenų, kuriems buvo suteiktas šis garbingas apdovanojimas. Tačiau reikia nepamiršti, jog tokių stiprių mokslo žmonių yra kur kas daugiau. Ir jų darbų vertė nebūtinai matoma premijų šviesoje.

Be mokslinės veiklos, turite ir asmeninį gyvenimą, pomėgių. Papasakokite, kaip leidžiate laisvalaikį, kas padeda pailsėti po sunkios darbo dienos? O gal jūsų darbas ir yra hobis, todėl, kaip juokaujama, tada nereikia atostogų?

Iš vienos pusės mums yra gerai, kad dirbame panašų darbą. Diskusijos, prasidėjusios darbe, neretai tęsiasi ir grižus į namus. Iš kitos pusės, panaši veikla palengvina darbo veiklos planavimą. Mums darbas nėra hobis, bet artimas tam. Žinoma, teisingiausia būtų, jeigu darbas ir būtų darbu, o laisvalaikis laisvalaikiu. Tenka pripažinti, kad jog šiai taisyklei dažnai nusižengiame.

LAMMC informacija