Ir mažiesiems, ir suaugusiems

– Kodėl jūsų bendruomenei svarbu turėti kultūros centrą?

– Pirmiausia dėl mūsų krašto kultūros, tradicijų ir identiteto išsaugojimo bei garsinimo. Pavyzdžiui, rengiame šventę „Prie Babos suolelio“, skirtą mūsų Šeduvos babai – žymiai Lietuvos etnografei Emilijai Brajinskienei atminti. Pagrindinė mūsų veikla – renginiai, tačiau ties jais nesustojame. Vystome senuosius amatus, rengiame edukacijas ir organizuojame įvairiausius renginius – nuo tradicinių iki populiariosios muzikos.

Jau daugiau nei 10 metų Šeduvoje vyksta Tarptautinis mažųjų erdvių profesionalių teatrų festivalis „MIZANscena“, kurį remia Lietuvos kultūros taryba. Trečius metus įgyvendiname šokių projektą „InterŠOKAS“ – vienintelį tarptautinių šiuolaikinių šokių festivalį mūsų rajone. Rengiame ir mėgėjų teatro festivalius. Mūsų kultūros centre Šeduvoje (be jo yra dar šeši kultūros namai) veikia du suaugusiųjų mėgėjų teatrai, kurie dalyvauja Dainų šventėse, įvairiuose konkursuose, taip pat – keletas kaimo kapelų, vokalinių ansamblių, šokių kolektyvų, du etnografiniai ansambliai, humoro grupė.

– Ar į kultūros centro veiklas, pramogas gali įsitraukti ir iki šiol to nepraktikavę gyventojai?

– Žinoma, ir ne tik būti žiūrovais. Turime vieną unikalų pastatą – buvusią Šeduvos vilnos verpyklą-karšyklą. Ji neveikia maždaug nuo 1997 m., tačiau viduje išlikę senieji metaliniai agregatai. Čia rengiame ekskursijas, o antrajame pastato aukšte organizuojame keramikos, puodžių amato, žvakių liejimo, muilo gamybos mokymus, taip pat temines šventines programas – Advento vainikų pynimą, margučių dekoravimą ir Velykų puokščių gamybą.

Pastato pirmajame aukšte, pačioje karšykloje, esame įrengę interaktyvų Pabėgimo kambarį. Tai valandos trukmės žaidimas, kuriame lankytojai, pasitelkdami vizualizacijas, turi spręsti įvairias užduotis ir įveikti galvosūkius. Žaidimo tikslas – išgelbėti paskutinę likusią avelę. O avelė pasirinkta neatsitiktinai – žaidimas vyksta vilnų karšykloje, be to, prie Šeduvos yra didelis avininkystės ūkis. Pasak legendos, Šeduvoje ir jos apylinkėse ne kartą buvo pastebėtas vilktakis, kuris apsimesdavo žmogumi ir pjaudavo besiganančias aveles. Tad visą žaidimo siužetą susiejome su legenda ir Šeduvos istorija.

– Kokiais renginiais, projektais labiausiai džiaugiatės?

– 2014 m. buvo renovuoti senieji kultūros namai bei įsteigtas naujas juridinis vienetas – Šeduvos kultūros ir amatų centras. Mums atsivėrė labai plačios galimybės – galėjome Lietuvos kultūros tarybai teikti projektų paraiškas finansavimui gauti įvairioms priemonėms. Pradėjome organizuoti tokius renginius, kurių iki tol negalėjome dėl techninių galimybių stokos. Vietos gyventojai nuoširdžiai džiaugiasi, kad Šeduvoje kultūra klesti, atvažiuoja profesionalūs atlikėjai iš užsienio, taip pat talentingiausi, apdovanojimais įvertinti Lietuvos profesionalai. Vien profesionalių spektaklių per metus parodome 10–15.

Gavus finansavimą, atsirado ir naujas projektas – „Šviesų ir meno“ festivalis, kurio metu Šeduvos parkas nušvinta įvairiomis spalvomis ir jame pristatomos skirtingos meno rūšys, o pagrindinėje scenoje vyksta aukšto meninio lygio koncertai. Nemažai koncertų organizuojame Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje. Šiuo metu ten vyksta bažnytinės muzikos festivalis „Muzikos malda“.

Spalio 23-iąją vyks jau tradicine tapusi „Moliūgų naktis“. Tačiau tai – subtilus meninis renginys, nesusijęs su gąsdinimais ir Helovynu. Siekiame parodyti, kad moliūgas gali būti ne tik daržovė, bet ir meno kūrinys. Kviečiame dalyvauti įvairias organizacijas, įkurti savo meno zonas bei kiemelius ir juose kurti moliūgų kompozicijas. Žinoma, tuo pat metu vyksta koncertas, o visi meno kūriniai apšviečiami šviesų projekcijomis. Tai visų labai laukiamas ir mylimas renginys.

– Ar stengiatės atspindėti ir jaunosios kartos, ir senjorų kultūrinius poreikius?

– Metuose yra 365 dienos, tai renginių tikrai užtenka visiems. Mes labai glaudžiai bendradarbiaujame su Šeduvos globos namais, kur pagrindiniai gyventojai yra vyresnio amžiaus žmonės. Jie mielai lanko mūsų renginius, į mūsų organizuojamas veiklas įsitraukia ir Trečiojo amžiaus universiteto studentai, kurie yra subūrę linijinių šokių grupę, kapelą, tad jų pasirodymus įtraukiame į įvairių renginių programas.

Vasarą vaikams organizuojame tris stovyklas. Viena būna išvykstamoji, kurios metu gyvename vis kitame Lietuvos krašte. Rengiame ir tradicinę Vaikų dieną. Kai vyksta teatro festivaliai, į programą įtraukiame bent vieną ar du vaikiškus spektaklius. Siekiame, kad kultūros netrūktų ir mažųjų, ir suaugusiųjų gyvenime.

– Ar kultūros centras skirtas tik meninei saviraiškai, ar teikia ir kitokią naudą bendruomenei?

– Tikrai ne tik pramogoms. Kartais rengiame praktines paskaitas ar užsiėmimus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nutolę nuo kultūros. Tačiau net ir diskusijos ar susitikimai su rašytojais bei keliautojais vienaip ar kitaip plečia bendruomenės akiratį.

Renginiai, kurie tiesiogiai nesusiję su kultūra, dažniausiai vyksta kitų įstaigų iniciatyva. Pavyzdžiui, Visuomenės sveikatos biuras paprašo pas mus organizuoti kokią nors paskaitą, o mes visada mielai bendradarbiaujame ir juos priimame. Kaip ir minėjau, Šeduvoje veikia Trečiojo amžiaus universitetas. Jų patalpos labai nedidelės, todėl renginius organizuoja pas mus ir dalyvauti kviečia visus miestelio gyventojus. Jie rengia įvairius susitikimus su keliautojais, mitybos specialistais, aktoriais, atlikėjais ir kt.

Nuomojame patalpas ir kitoms veikloms, bet didžioji dalis užsiėmimų bei edukacijų vis tiek susiję su kultūra.

– Dažnai iš atlikėjų, rašytojų, visuomenininkų girdime, kad žmonės regionuose juos priima labai šiltai. Kodėl skiriasi didžiųjų ir mažųjų miestų publika?

– Aš taip pat tai įžvelgiu ir labai dažnai apie tai tenka diskutuoti su atlikėjais, kurie visada mielai vyksta į mažesnius miestelius ir regionus. Žmonės čia iš tikrųjų yra šiltesni. Atlikėjus sutinka patys mūsų darbuotojai, kurie labai stengiasi – tai obuolių pyragą iškepa, tai naminių žolelių arbatos atneša ar dar kuo nors pavaišina. Kažkaip nuo seno esame įpratę svečią sutikti šiltai – su arbata, kava ir pyragu. Visada stengiamės po susitikimo pakviesti pabendrauti prie kavos puodelio.

Tokius žodžius, kad čia labai miela atvažiuoti, dažnai girdžiu iš aktorių, atlikėjų bei keliautojų. Nors pati dirbu Šeduvoje, bendraujame su kolegomis ir iš didesnių miestų. Kai palyginame jų ir mūsų darbą, pastebime, kad mūsų darbuotojai į renginius įdeda labai daug savanoriško darbo, pavyzdžiui, savo rankomis pagamina dekoracijas. Štai dabar organizuojame „Moliūgų naktį“ – vienas darbuotojas išpjauna, kitas nudažo, trečias dekoruoja. Taip pat bendradarbiaujame su meno mokykla, kurios auklėtiniai padeda dailinti dekoracijas. Matyt, atvykus jaučiasi, kad čia įdėta mūsų darbuotojų širdis.

– Kas jūsų darbe yra didžiausias iššūkis, o kas maloniausia dalis?

– Man pačiai šis darbas yra ir hobis, todėl visada į jį einu su didžiausiu malonumu. Didžiausia mūsų stiprybė – darbuotojai iš pašaukimo. Labai džiaugiuosi, kad į juos galiu kreiptis bet kada, net ir po darbo valandų. Pas mus dirba nemažai ilgametę patirtį turinčių žmonių. Prieš tapdama direktore, pati dirbau šiame kultūros centre, tik kitose pareigose, todėl visi darbuotojai man jau buvo pažįstami. Tai, kad juos pažinojau ir supratau, ko iš kiekvieno tikėtis, taip pat yra stiprioji mūsų pusė.

Tačiau pati didžiausia vertybė – kad jie tiesiog gyvena šiuo darbu, yra darbuotojai iš pašaukimo. Jie pasiruošę atvažiuoti ir savaitgaliais. Šeduvoje atsidarius žydų istorijos muziejui „Dingęs štetlas“, labai padaugėjo turistų. Mūsų darbuotojai labai greitai geba persikvalifikuoti ir prisitaikyti, pavyzdžiui, renginių režisierė tapo gide, taip pat turime ir kitą darbuotoją, kuri dabar profesionaliai veda ekskursijas, jei prireikia – ir savaitgaliais. Tas visiškas atsidavimas kultūrai ir yra mūsų stiprybė. O kalbant apie sunkiąją pusę, kaip ir visur – nesibaigiančios dokumentų krūvos.

– Ar kultūros centras yra kartu ir viso miesto centras, Šeduvos širdis?

– Labai tikiuosi, kad taip. Kadangi miestas mažas, atrodo, kad visi vieni kitus pažįstame – mes savo lankytojus, o jie – mus. Net ir gatvėje sutikę pasikalbame, aptariame, kokie bus artimiausi renginiai. Žmonės visada ateina su šypsena, yra patenkinti. Labai smagu, kad yra nuolatinių lankytojų, kurie visada džiaugiasi, laukia renginių ir dėkoja, kad juos organizuojame.

Sulaukiame tikrai labai gražių atsiliepimų. Pas mus atvažiuoja žmonės iš Panevėžio, Šiaulių, Kėdainių. O į dabar vykstančius teatro renginius turime rezervuotų bilietų net iš Krekenavos ir Tauragės. Lankytojai visada pasidžiaugia ir sako: „Pas mus tokių renginių nėra.“ Jiems malonu atvažiuoti, nes visada puikiai sutinkame, todėl, manau, galime drąsiai sakyti, jog esame centras, nes labai stengiamės suburti visus žmones ir įtraukti visas įstaigas.

Livitos TVAREVIČIENĖS nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja