Saugi valstybė – stiprus žemės ūkis

– Kaip šalies gebėjimas savarankiškai apsirūpinti maistu prisideda prie jos nacionalinio saugumo ir geopolitinės nepriklausomybės?

– Praėjusiais metais priimtas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo pakeitimas, kuriuo Lietuvoje žemės ūkis pripažintas strategiškai nacionaliniam saugumui svarbia sritimi, užtikrinant šalies gyventojų apsirūpinimą maisto produktais. Iš esmės tai yra didžiausias įrodymas, kad pažangus ūkis yra svarbus valstybei, jos nepriklausomybei ir apsirūpinimui maistu. Tiesa, kol kas akivaizdaus pokyčio žemės ūkio politikoje nematome, nes teisiškai viskas įsigaliojo visai neseniai. LŽŪBA bandome aktyviai klausti ministerijų vadovų, kada iš tikrųjų pajusime tą įtvirtinimą, nes teisinis žemės ūkio, kaip strateginės šakos, įtvirtinimas suteikia tam tikrų prielaidų imtis poįstatyminių teisės aktų, kurių pagrindu būtų galima priimti svarbius sprendimus ir įgyvendinti reikalingus pokyčius. Galima sakyti, kad pirmą kartą kažkokią naudą buvo galima pajusti per šių metų stichines nelaimes (lietingąjį laikotarpį ir daugybę nuostolių pridariusią audrą), kai Lietuva, turėdama tvirtesnį teisinį pagrindą, galėjo pasinaudoti galimybe kreiptis į Europos Sąjungą (ES) arba, pasinaudodama teisiniais svertais, skirti papildomų finansinių resursų Lietuvoje žemdirbių patirtiems nuostoliams kompensuoti. Taigi, pirmieji žingsniai jau galėjo būti žengiami, tačiau norisi aktyvesnių sprendimų.

– Kokių pokyčių dar reikėtų?

– Tai, kad žemės ūkis pripažintas strategiškai nacionaliniam saugumui svarbia sritimi, galėtų būti didžiausias pastiprinimas derybose su ES dėl paramos žemės ūkiui, ypač dabar, kai naujausiam laikotarpiui numatomas tam tikras išmokų ribojimas, vadinamosios išmokų lubos. Tokie ribojimai neprisideda prie žemės ūkio pažangos, ypač didelių bendrovių, kurios investuoja į modernias technologijas. Paramos ribojimas gali turėti neigiamų pasekmių ūkių plėtrai ir modernėjimui.

– Ar galima teigti, kad investicijos į agrotechnologijas yra tiesioginės investicijos į maisto saugumą?

– Be jokios abejonės. Jau nereikėtų vertinti žemės ūkio kaip tradicinės ekonomikos šakos. Kaip pavyzdį galime paimti pieno gamybą. Žemės ūkio bendrovės ir ūkininkai investuoja į modernią galvijų šėrimo ir melžimo technologiją, novatoriškas grūdų saugyklas. Taip prisidedama prie saugaus maisto, nes higienos ir biosaugos reikalavimai yra itin griežti. Aukštus standartus maisto žaliavoms kelia ir perdirbėjai bei pagamintos produkcijos tiekėjai. Perdirbėjai į gamybos procesą diegia tvarumo strategijas, kurių atitiktį reikalavimams gali patikrinti galutinis vartotojas, pareikalavęs tvarumo ataskaitų. Kadangi maisto kelias prasideda nuo pirminio žaliavų gamintojo, investicijos į agrotechnologijas yra pirmas žingsnis į saugesnę ir tvaresnę gamybą, kurios naudą pajaučia ir galutinis vartotojas ir, žiūrint plačiau, aplinka.

Keičiantis klimatui, susiduriant su geopolitiniais iššūkiais, tradiciniai ūkininkavimo metodai nebegali garantuoti stabilios maisto tiekimo grandinės. Todėl finansiniai srautai turi būti nukreipiami į technologinį efektyvumą, išteklių taupymą ir rizikų valdymą.

– Kokias grėsmes valstybės suverenitetui kelia per didelė priklausomybė nuo maisto produktų importo?

– Jeigu valstybė pati nesugeba ar negalės pasirūpinti savo maisto produktais, gali susidaryti visa neigiamų pasekmių grandinė. Jau turime pavyzdžių iš kitų sričių, kai apsirūpinimas savais ištekliais tampa tikrai reikšmingas. Pavyzdžiui, energetinės krizės akivaizdoje. Jei valstybė didžiąja dalimi yra priklausoma nuo įvežamų išteklių, maisto produktų, tai, grubiai kalbant, užsukus „kraniuką“, gyventojai iškart pajustų neigiamas pasekmes per kylančias kainas arba produktų deficitą. Tai ilgainiui išaugtų į tam tikras socialines ir ekonomines problemas ar net taptų vidinių neramumų priežastimi. Jei būtume labai priklausomi nuo maisto importo, tikrai pajustume pasekmes daugelyje sričių.

– Kaip pasaulinių krizių ar karinių konfliktų metu pasikeičia vietinio žemės ūkio vaidmuo valstybėje?

– Nuo pat žmonijos istorijos pradžios galioja dėsnis, kad jei nebūsi pavalgęs, apie kažkokią pažangą ar modernius sprendimus negalėsi galvoti. Žymioji Abrahamo Maslow poreikių piramidė taip pat rodo, kad pirmiausia reikia patenkinti būtiniausius poreikius. Taigi krizių metu prioritetu išlieka tautos aprūpinimas maistu, kad nebūtų pirminio diskomforto, o vėliau jau galima spręsti visas kitas problemas.

Žinoma, jei kalbėsime apie karinį konfliktą, pirmiausia yra šalies gynyba, bet jei kariuomenės nepamaitinsi, tai tikėtis kažkokių rezultatų negalima. Lygiai tas pats galioja ir civiliams. Ar normaliai galės funkcionuoti sveikatos, švietimo ir kitos sritys, jei žmonės bus alkani? Pirmiausia reikia spręsti maisto tiekimo problemas, todėl žemės ūkio vaidmuo kritinėse situacijoje yra itin reikšmingas.

– Kaip geopolitiniai įvykiai paveikia ūkininkus?

– Trumpai tariant – tiesiogiai. Pavyzdžiui, įtampa Artimuosiuose Rytuose tiesiogiai lemia degalų kainas, todėl brangsta trąšos ir transportavimo paslaugos. Ilgainiui visa tai pajaučia ir kiti gyventojai, nes kyla maisto produktų kainos. Tačiau pirmiausia tai paveikia žemdirbius, nes jie priversti ieškoti sprendimų, kaip sušvelninti pasekmes, o čia daug kas priklauso nuo valstybės sprendimų – kokius siūlymus teiks Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), kokius sprendimus priims Vyriausybė, ar ras kaip sušvelninti dyzelino kainų šuolius. Noriu pažymėti, kad neturėtume priekaištauti vien žemdirbiams dėl kylančių produktų kainų, nes energijos resursų brangimas neaplenkia ir perdirbėjų, ir vežėjų. Kritinių taškų – ne vienas.

– Kokias strategines klaidas daro valstybės, kurios žemės ūkį laiko „pasenusia“ pramonės šaka ir pirmenybę teikia tik paslaugų ar aukštųjų technologijų sektoriams?

– Manau, pirmiausia nereikėtų vertinti taip siaurai, kad žemės ūkis tėra tik žemės ūkio produktų gamyba ar tik apsirūpinimas maistu. Žemės ūkis netiesiogiai sukuria darbo vietas maisto perdirbimo pramonei – juk ir pieną, ir mėsą reikia perdirbti. Taip pat žemės ūkis suteikia veiklos transporto sektoriui, nes žemės ūkio produkcija, maisto produktai pervežami ir sunkvežimiais, ir traukiniais, ir laivais. Nepamirškime, kad kalbame ne tik apie apsirūpinimą vidaus rinkoje, bet ir eksportą. Žemės ūkis sukuria labai daug pridėtinės vertės ir kitose ekonomikos šakose, todėl galvoti, kad jis nėra tiek svarbus, kiek paslaugų sritis ar aukštosios technologijos, – didelė klaida. Niekas neneigia ir šių sričių svarbos, bet labai abejoju, ar normaliai bus teikiamos paslaugos ir vystomos aukštosios technologijos, jei nebus apsirūpinta maistu. Džiaugiuosi, kad tai supranta ŽŪM ir Vyriausybė. Puikus to pavyzdys yra trumpųjų maisto teikimo grandinių skatinimas – pirmiausia lietuviškais maisto produktais aprūpinti vaikų darželius, mokyklas ir ligonines.

– Žemės ūkis dažnai yra ir regionų gyvybingumo pagrindas. Kaip stiprios kaimo bendruomenės prisideda prie bendro valstybės socialinio saugumo?

– Pasikartosiu, kad žemės ūkio bendrovių ir visų ūkininkų nereikėtų vertinti vien per žemės ūkio ir maisto produktų gamybą. Turime daug gerųjų pavyzdžių, kaip žemės ūkio bendrovės, ūkininkai prisideda prie kelių būklės gerinimo, kultūrinių objektų kūrimo ir jų gyvybingumo palaikymo. Regionų plėtra didžiąja dalimi priklauso nuo to, kiek gyvybingas yra žemės ūkis. Tos pačios perdirbimo įmonės daugiausia kuriasi regionuose. Užsienio investuotojai, ieškodami, kur statyti gamybos įmones, taip pat renkasi regionus, kur gyvybingas žemės ūkis ir gyvybingos kaimo bendruomenės, kad iš jų galėtų pritraukti darbo jėgos. Stiprus žemės ūkis yra saugios ir modernios valstybės pagrindas.

Sigito PUODŽIUKO ir redakcijos nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja