Iš dilgėlyno – į kosmosą, iš kosmoso – užmarštin?

Nepelnytai pamirštos

Dilgėlės nepelnytai vadinamos piktžolėmis. Kiekvienas žolininkas pasakys, kad tai puikus, daugybę gydomųjų savybių turintis augalas. Be to, iš dilgėlių yra gaminamas pluoštas, kuris nei dygus, nei šiurkštus, atvirkščiai – apdorotas ir sušukuotas tampa baltas, blizgus ir švelnus kaip šilkas. Jei siūlai suvyti ne taip plonai, jie primena vilną.

Yra žinoma, kad dar X amžiuje iš dilgėlių pluošto buvo verpiami siūlai, iš kurių austi tvirti audiniai burėms, šis pluoštas buvo naudojamas žvejybos tinklams bei stiprioms virvėms ir lynams gaminti. Dilgėlių pluoštas buvo naudojamas patalynei ir drabužiams. Jau prieš daugelį metų iš dilgėlių pluošto pasiūtais drabužiais vilkėjo kariai ir karaliai. Istoriniai šaltiniai mini, kad Napoleono armija vilkėjo „dilgėlinius“ drabužius, Vokietijoje iš dilgėlių pluošto buvo siuvamas apatinis trikotažas povandeninių laivų jūreiviams ir lakūnams. Iš dilgėlių pluošto buvo ir Elžbietos I apatiniai drabužiai, ir Henriko VIII marškiniai. Lietuviai irgi turi pasaką apie 12 brolių, juodvarniais lakstančių, kuriuos sesuo aprengė stebuklingais, iš dilgėlių austais marškiniais.

Gerai apdorotas dilgėlių pluoštas švelnus ir patvarus, puikiai sulaikantis šilumą, sugeriantis drėgmę, taip pat jis yra labai tvirtas ir visiškai nesiglamžo. Įterpus jį į kitus pluoštus, šie taip pat įgyja išskirtinių savybių. Dilgėlių pluoštas primena linų ar kanapių pluoštą, tačiau yra ilgesnis ir plonesnis nei linų. Kadangi dilgėlės nepakenčia chemikalų, jų pluoštas, verpalai ir audiniai iš jo yra ekologiški.

Dilgėlių pluoštas laikomas vienu švelniausių ir ekologiškiausių pluoštų. Pasaulyje auga 45 rūšių dilgėlės, bet pluoštui tinka tik 5, o jose pluošto kiekis skiriasi. Geromis sąlygomis šie daugiamečiai augalai užauga iki 3 metrų aukščio. Derlių galima pjauti 10 metų. Pluoštui dilgėlės auginamos Vokietijoje, Austrijoje, Olandijoje.

Didėjant natūralaus ekologiško pluošto poreikiui, dilgėlėmis prieš daugiau nei 15 metų buvo susidomėta ir Lietuvoje. O viskas prasidėjo nuo to, kad medžiagų inžinerijos mokslų daktarė Vida Baltrušaitienė internete atkreipė dėmesį į švarkelį, pagamintą iš dilgėlių pluošto. Ji pradėjo domėtis šiuo pluoštu ir į visą šį procesą įjungė tiek užsienio, tiek Lietuvos mokslininkus, verslininkus, ūkininkus.

Eksperimentai Meilūnuose ir Upytėje

Pasak dr. V. Baltrušaitienės, iki Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje auginti pluoštinių dilgėlių plotai per karą buvo sunaikinti, tačiau dilgėlių auginimo pluoštui iniciatyvą perėmė austrai, jie išvedė klonuotą pluoštinių dilgėlių veislę, kuri dauginama ne sėklomis, o smulkinant augalą dalimis ir suformuojant daigus. Iš vienos dilgėlės galima pagaminti 100 daigų. Dilgėlė užauga panaši į kompaktišką krūmą. Per metus jo aukštis pasiekia kiek daugiau nei metrą, o dar per porą metų jis gali užaugti iki 3 m ir tai yra daugiametis augalas. Jo stiebų storis panašus į bambuko.

„Norint išvystyti pramoninę gamybą, šiam augalui reikia didelių plotų. Buvau pirmoji ir vienintelė lietuvė, kurią susidomėjimas dilgėlių auginimu ir pluošto gamyba suvedė su olandų kompanija „Brennels“. Jų atstovai atvyko į Lietuvą, – prisiminė V. Baltrušaitienė. – Ukmergės rajone, Meilūnų kaime, tuometės bendrovės „Skalmantas – Projects“ ir Ukmergės rajono ūkininkų kooperatinės bendrovės „Linų agroservisas“ bendrovei priklausančiame 5 ha plote buvo nutarta pasodinti eksperimentinį pluoštinių dilgėlių lauką. Iš užsienio buvo atgabenta 125 tūkst. vokiečių selekcininkų sukurtų (Urtica dioica L.) dilgėlių klonų sodinukų, kuriuos sodinome kopūstų sodinamąja. Buvo planuota iš hektaro gauti apie 4 t pluošto. Dilgėlių žaliavą buvo numatyta parduoti Olandijos kompanijai „Brennels“. Deja, paaiškėjo, kad šios dilgėlės, nors atsparios ligoms ir visokiems kenkėjams, yra visiškai nepakančios piktžolėms. Kadangi greta buvo ekologinis linų laukas, ten vešėjusių piktžolių sėklos persimetė į dilgėlyną, o augančios piktžolės ėmė stelbti jaunus dilgėlių daigelius. Dilgėlių lauko negalima purkšti jokiais herbicidais, nes jos sunyksta, tad bandėme ravėti rankomis. Kai kas juokėsi iš mūsų, kad iš dilgėlių piktžoles ravime. Deja, visos pastangos nuėjo veltui – mūsų dilgėles užgožė daugiametės piktžolės, laukto derliaus gauti nepavyko.“

Tačiau keletą išgelbėtų krūmų ji nutarė pasiūlyti Lietuvos žemdirbystės instituto Upytės bandymų stoties mokslininkams. Nutarę ištirti dilgėlių auginimo ir dauginimo Lietuvoje technologines galimybes, bandymų stoties specialistai Žemės ūkio ministerijai pateikė paraišką, gavo finansavimą ir 2007 metų pavasarį, bendradarbiaudami su tuo metu bendrovės „Skalmantas“ konsultante, technikos mokslų daktare V. Baltrušaitiene, padaugino dilgėles vegetatyviniu būdu. Iš Ukmergės r. lauko parsivežti pluoštinių dilgėlių ūgliai, sukarpyti maždaug 10 cm atkarpėlėmis ir pasodinti į žemę, puikiai įsišaknijo ir prigijo. Bandymas pavyko. Čia auginamų dilgėlių važiavo pažiūrėti ir Žemės ūkio ministerijos atstovai, ir šiaip smalsuoliai.

Iššūkis užauginti ir perdirbti

Visą straipsnį galite skaityti 2022 m. gruodžio 8 d.„Ūkininko patarėjuje”, Nr. 139.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

ŪP korespondentė Milda JONKIENĖ

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.