Iš kaimo atimtos net pašto dėžutės

Rinkimų apylinkę panaikino – balsuoti neis

Ateinančiuose Savivaldybių tarybų rinkimuose pašiaušiškiai balsuoti privalės keliauti į Kiaunorius. Jų kaime rinkimų apylinkės nebus. „Neisim balsuoti. Ir į namus atvažiavusių balsą „paimti“ neįsileisim“, – piktinasi pašiaušiškiai.

Bendruomenės pirmininkė Lina Šavčenko sako protinanti žmones, jog kaip tik reikia eiti balsuoti, kad šiemet išrinktume pačius rimčiausius ir atsakingiausius tarybos narius ir merą, vėlesniais metais – pareigų vertus Prezidentą ir Seimo narius. Bet žmonės nusivylę – niekuo jau nebetiki.

„Jau ir taip per rinkimus kaimas nepasižymėjo aktyvumu. Iš 180 rinkimų teisę turinčių žmonių ateidavo tik šimtas. Per ateinančius rinkimus aktyvumas, matyt, dar labiau sumažės“, – svarsto bendruomenės pirmininkė Lina Šavčenko, nerimaudama, jog taip bus suteiktas šansas toms politinėms jėgoms, kurios turi nedidelį, bet tvirtą savo elektoratą. O tai reikš, kad valdžią vėl išrinks mažuma, koks penktadalis gyventojų. Ir, žinoma, vėl išrinksime ne tuos.“

Pasak bendruomenės pirmininkės, gyventojai protestuoja ne vien todėl, kad Pašiaušėje, kur dar gyvuoja dvi žemės ūkio bendrovės, akmens apdirbimo įmonė, kur yra keletas stambių ūkių, panaikino rinkimų apylinkę. Slegia ir kitos problemos. Antai penkiasdešimtmetė moteris pasijuto blogai, pati išsikvietė greitąją pagalbą. Kol pagalba atvažiavo, pašiaušiškė numirė. Netikėtai mirė ir iš pažiūros tvirtas, sveikatos sutrikimais nesiskundęs penkiasdešimtmetis vyras. Priežasčių niekas neviešina.

Kas kaltas? Ar po Covid–19 pandemijos susilpnėjęs žmonių imunitetas, ar menkas medicinos paslaugų prieinamumas, bendruomenės pirmininkė nesiima spręsti. Bet faktai kalba patys už save. Medicinos punktai tiek Pašiaušėje, tiek Kiaunoriuose panaikinti. Į Kelmę autobusas važiuoja tik vieną kartą per savaitę – penktadieniais. Į Tytuvėnus – kasdien. Bet norėdamas tuo pačiu autobusu grįžti per valandą privalai apsisukti. Vėliau autobuso nėra. Ar per tiek laiko galima išsamiau pasikonsultuoti su gydytoju, atlikti tyrimus? Didelis klaustukas.

„Iš kaimo žmonių atėmė jau viską, ką galėjo, – piktinasi ponia Lina. – Net pašto dėžutes. Norėdami išsiųsti laišką, turime kviestis laiškininkę iš Kelmės pašto.“

Padidėjusios elektros, kuro ir maisto kainos taip pat varo žmones į neviltį. Kaime gyvena jaunų, dirbančių žmonių. Tačiau dauguma – pensininkai. Pensijos sukasi apie 300–400 eurų. Norint apšildyti namus tris pensijas reikia pakloti vien už malkas. O kur elektra, dujos? Už ką pirkti vaistus, maistą?

Senyvi žmonės jau nepajėgia auginti gyvulių. Visoje gyvenvietėje tik trys šeimos laiko po karvę. Daugelis įstengia apžiūrėti tik paukščius. Ir po daržus jau ne kiekvienas pajėgia kapstytis. Taigi, dažnam kaimo gyventojui visos pajamos – tik menka aplaižyta pensija.

Pašiaušėje yra devyniasdešimtmečių, kurie dar prisimena Antrąjį pasaulinį karą, jo baisumus. Šiandieninis Ukrainos užpuolimas jiems kelia nerimą.

Internetinis biurokratinis smurtas

„Kaimas suseno. Kovidas pašienavo daug gyvybių. Žmonės išvažiuodavo į ligoninę dėl kitų ligų, o parveždavo mirusius nuo kovido. Vadinasi, ligoninėje užsikrėsdavo. Dabar Minupiuose iš vyresnio amžiaus žmonių dauguma našlės. Daug visai ištuštėjusių trobų. Net mažame Žeberių kaimelyje, kuriame gyvenu, septynios tuščios trobos. Greitai kaime liks tik grynas oras. Netrukus į mus žiūrės kaip į muziejų“, – liūdnai kaimo ateitį piešia Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos Minupių daugiafunkcio centro vadovė, kaimo seniūnaitė ir bendruomenės pirmininkė Eurika Drungilienė.

Eurikos nuomone, mūsų valstybėje neliko ne tik rūpesčio senais žmonėmis, bet ir pagarbos. Seni žmonės niekam nereikalingi, nors jie visą gyvenimą dirbo ir mokėjo mokesčius. Net ir dabar septyniasdešimtmetį perkopę žmonės dar augina daržoves, vienas kitas dar ir karvutę laiko ir melžia ją rankomis išsukinėtais sąnariais.

Minupiškių pensijos sukasi apie 300 eurų. Kai per televiziją parodo, jog vidutinė pensija Lietuvoje siekia 500 eurų, minupiškiams, pasak Eurikos, tiek gauti prilygtų rojui.

Pripratusios taupiai gyventi dėl menkų pajamų kaimo našlės per daug nesiskundžia. Sako: „Kiek turiu, tiek užtenka“. Bet tas senų žmonių apraizgymas interneto tinklais ir paslaugų atitolimas varo iš proto.

Banko filialų Kelmėje neliko. Norėdamas sutvarkyti kokį reikalą, turi registruotis internetu, kad priimtų Šiauliuose esančio filialo darbuotojai. Po to privalai gaišti dieną, važiuoti į Šiaulius. Tai atsieina apie 70 eurų, arba ketvirtadalis pensijos, nes tenka samdytis vairuojantį kaimyną ir jo automobilį, atsilyginti žmogui už degalus ir už sugaištą laiką.

Iš Minupių niekur nenuvažiuosi. Antradieniais ir ketvirtadieniais apie pietus iš Užvenčio į Minupius atvažiuoja autobusas. O iš Minupių iki Užvenčio turi eiti šešis kilometrus pėsčias. Anksčiau žmonės dar pasinaudodavo mokykliniais autobusais. Dabar jais vežti suaugusius uždrausta.

„Tas žmogaus apraizgymas interneto tinklais primena patyčias iš senatvės, – svarsto bendruomenės pirmininkė. – Juk dauguma aštuoniasdešimtmečių ar septyniasdešimtmečių neturi nei kompiuterio, nei interneto. Ką bekalbėti apie mokėjimą jais naudotis. O į priėmimą banke privalo registruotis internetu.

Žmonės suvargo ir sudarydami sutartis su nepriklausomais elektros tiekėjais. Taip pat internetu. Dabar kas mėnesį reikia internetu deklaruoti elektros skaitiklių rodmenis ir sumokėti sąskaitas, nes popierinių sąskaitų niekas nebesiunčia.

Senoliai ateina į daugiafunkcį centrą, kad padėčiau tuos reikalus sutvarkyti. Prašo: „Padėk, nes tu – bendruomenės pirmininkė.“ Mokausi pati, paskui kai kuriuos gyventojus pamokau, o už kitus tenka pačiai sutvarkyti visus internetinius reikalus.“

Perkamoji galia labai sumenko

Prieš dvylika metų Pavydų kaime parduotuvę įkūrusi Daiva Barčienė sako, jog jos verslą kol kas dar gelbsti tik pro šalį važiuojantys pirkėjai: vilkikų vairuotojai, į darbą ar iš darbo skubantys statybininkai ar kitų profesijų žmonės.

Palyginti nemaža prie kelio Kelmė–Tytuvėnai esanti gyvenvietė ištuštėjusi. Tik kas trečia troba dar gyvenama. Tėvai numiršta. Didmiesčiuose gyvenantys vaikai atvažiuoja tik vasaros poilsiui.

„Vienintelis pliusas, kad parduotuvė – prie pat judraus kelio, – pasakoja ponia Daiva. – Vietos gyventojų perkamoji galia – labai sumenkusi. Gavę pensijas vietos žmonės važiuoja į Kelmę arba Tytuvėnus, kur yra didesni prekybos centrai. Pasinaudoja tuo, kad Kelmės autobusai keleivius dabar vežioja nemokamai. Prisiperka maisto visam mėnesiui. Į kaimo parduotuvę ateina tik jei ko nors pritrūksta.“

Parduotuvės savininkė sako bijanti mąstyti apie ateitį. Tiesiog gyvenanti šia diena. Verslui smogė ir padidėjusi elektros kaina: „Iš elektros tiekėjų už rugpjūčio mėnesį gavau 1800 eurų sąskaitą. Susiėmiau už galvos. Pamaniau, kad teks uždaryti parduotuvę. Išjungiau visus įrengimus, ką tik buvo įmanoma. Tariausi su elektros tiekėju. Pastaruosius pora mėnesių kaina – normalesnė.“

„Prisigalvoju taupymo būdų“

Užvenčio seniūnijos Želvių kaime gyvenanti buvusi medikė dabar senjorė ir literatė Eugenija Čičinskienė sako, jog padidėjus maisto kainoms, kaimo žmonės sukasi kaip kas išmano: „Po pensijų dienų nemokamai vežantys Kelmės autobusai trata nuo keleivių. Žmonės važiuoja į Kelmę pirkti maisto ir kitų prekių. Pasinaudoja didžiųjų prekybos tinklų nuolaidomis. Žino taškus, kur kokia prekė pigesnė. Nereikia iš karto pakratyti visos pensijos.“

Pati Eugenija sako taip pat prisigalvojanti visokiausių taupymo būdų. Perka tik tai, be ko neįmanoma apsieiti. Pasinaudojusi akcija vaistinėje prisipirko daugiau vaistų nuo gripo ir peršalimo.

Su Kalėdomis norėjo išsiuntinėti atvirukų pažįstamiems literatams, giminėms, sielos draugėms. Kad užlygintų biudžete atsiradusią spragą, sausainius ir dar keletą prekių pirko nukainotus.

Dabar žmonės priversti itin kruopščiai dėliotis savo pajamas ir išlaidas. Tuo tarpu elektros tiekėjai siuntinėja žinutes apie išmaniuosius skaitiklius, dėl kurių dar labiau pabrangtų elektra. Tai nervina. Kaimo žmonėms atrodo, jog dar geri ir senieji skaitikliai. Kam juos mesti?

Dėl susisiekimo želviškiai per daug nedejuoja. Į Kelmę nuvažiuoti galima. Pro Užventį iš Želvius važiuoja vietinių auksiniu vadinamas autobusas Vilnius–Skuodas. Gaila autobuso Panevėžys–Šilutė, kuriuo buvo galima pasiekti Šiaulius. Dabar jis nevažiuoja. Per mažai keleivių. Kai kurie želviškiai Varniuose turi giminių arba giminių kapų. Bet ten dabar jau sudėtinga nuvažiuoti.

„Nelengvi laikai, bet kiekvienas aplink save turime kurti teigiamų emocijų lauką, – sako ponia Eugenija. – Kad visai nepanirčiau į buities problemas, parašinėju, domiuosi savo giminės istorija, bendrauju su giminingos sielos draugėmis, kartais apsikeičiame laiškais ar siuntinukais. O kad Naujuosius sutikome be fejerverkų, nepergyvenu. Mūsų kiemą apšvietė kaimynų fejerverkai.“

Skrastas.lt