Iš mokinių tampama mokytojais

Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT) antrą kadenciją vadovaus dr. Jonas Milius. Apie tai, kokių laimėjimų pavyko pasiekti per pastaruosius ketverius metus ir kokie iššūkiai laukia ateityje, su VMVT direktoriumi, Lietuvos Respublikos vyriausiuoju veterinarijos inspektoriumi Jonu MILIUMI kalbasi „Ūkininko patarėjo“ vyriausiasis redaktorius Vytenis NEVERDAUSKAS.

– Jūsų vadovaujama tarnyba atsakinga, kad vartotojus pasiektų saugus maistas, VMVT turi užkirsti kelią užkrečiamosioms gyvūnų ligoms. Tad Jūsų darbai ir sprendimai dažnai vertinami tarsi per didinamąjį stiklą. Ne paslaptis, kad žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės teikimas skirti Jus antrai kadencijai sulaukė kai kurių politikų, verslininkų ir visuomenės veikėjų nepritarimo. Ko daugiau gaunate – bizūnėlių ar riestainėlių?

– Mano darbai visiems gerai matomi, todėl visi gali susidaryti nuomonę apie tai, kaip dirbu. Per praėjusią kadenciją ne kartą teko ieškoti sprendimų kritinėse situacijose, susijusiose su įvairiais užkratais, gyvūnų ligomis, gyvūnų ir jų produktų eksporto problemomis. Tai klausimai, svarbūs ne tik agroverslo  visuomenei, bet ir visos šalies ekonomikai, taigi suprantama, kad ne visi buvo patenkinti tuo metu mūsų priimtais sprendimais. Natūralu, kad dirbant, ieškant išeičių iš keblių situacijų atsiranda oponentų. Reikėtų stebėtis, jeigu būtų kitaip. Štai, jei gyvi veršeliai ima važiuoti į Turkiją, džiaugiasi ūkininkai, o mėsos perdirbėjai žaibuoja. – Koks svarbiausias tikslas, kurį kėlėte pradėjęs vadovauti VMVT lygiai prieš ketverius metus – 2010 m. spalio 4 d.?

– Žmonių sveikata plačiąja prasme – svarbiausias VMVT prioritetas. Tad ne tik nuolat kontroliuojame gamintojus ir prekybininkus, kad vartotojus pasiektų saugūs produktai, bet ir daug dėmesio skiriame švietimui apie mitybinę produktų vertę. Svarbu, kad žmonės neapsinuodytų viešojo maitinimo įstaigose, įsigytų gero maisto prekybos centruose ir turgavietėse, tačiau siekiu, kad būtų galvojama ir apie tai, kokios bus mūsų mitybos įpročių pasekmės po keliasdešimties metų. Gyvūnų gerovė ir sveikata taip pat tiesiogiai lemia, kaip jaučiamės, be to, turi įtakos Lietuvos ekonomikai plačiąja prasme. Jeigu atsirastų nors viena vadinamoji A grupės užkrečiamoji liga, apie maisto produktų eksportą negalėtų būti nė kalbos. O dabar galima eksportuoti į daugiau kaip 140 šalių.

– Kokie pastarųjų ketverių metų pokyčiai maisto ir veterinarijos srityse Jus labiausiai džiugina?

– Džiaugiuosi, kad Lietuvoje 98 proc. maisto yra saugus. Tai patvirtina, kad pavyko sukurti gerai veikiančią maisto saugos ir veterinarinės kontrolės sistemą. Ji dažnai pateikiama kaip pavyzdys norinčioms įstoti į ES ar tiesiog savo kontrolės sistemą patobulinti valstybėms. Taigi iš mokinių išaugome į mokytojus. Savarankiškai ar drauge su kitų ES šalių partneriais įgyvendinome jau septynis tarptautinius projektus. Mūsų specialistai dalijosi žiniomis su Serbijos, Moldovos, Kosovo, Baltarusijos ir net Afganistano kolegomis. Trys dideli mokymų ir techninės pagalbos projektai sėkmingai įgyvendinti Turkijoje, Rumunijoje ir Kosove. Tiek šalies verslininkai, tiek gyventojai pasitiki VMVT, nes inspektoriai, prieš dešimtmetį dažniausiai tik bausdavę, dabar pirmiausia stengiasi patarti. Parengėme visiems viešai prieinamus klausimynus, kad gamintojai ar pardavėjai iš anksto žinotų, ko patikrinimo metu reikalaus inspektorius. Tokiu būdu užkertamas kelias inspektoriams piktnaudžiauti.

– Tapęs VMVT vadovu, žengėte ne vieną žingsnį, kad Lietuvoje įsikurtų kuo daugiau nedidelių šeimos įmonių. Ar nevadino Jūsų Don Kichotu?

– Pastaraisiais metais mūsų šalyje kuriasi vis daugiau naujų mažų įmonėlių. Daugiausiai jų įsteigė ūkininkai, kad galėtų patys perdirbti savo auginamą produkciją ir pasiūlyti vartotojams galutinį produktą. Kurti tokias įmones paskatino supaprastintos pieno ir konditerijos cechų steigimo sąlygos. Idėjos generavimo lopšyje skeptikai laidė liežuvius, kad „šėpoje“ kokybiško skilandžio neišrūkysi... O dabar iš EK jau turime leidimą parengti supaprastintas taisykles ir mažoms mėsos perdirbimo įmonėms, pavyzdžiui, nedidelėms skerdykloms, išpjaustymo cechams. Stengiamės, kad kuo daugiau ūkininkų galėtų dirbti pagal principą „nuo lauko iki stalo“. Tokiu būdu ūkininkams bus paprasčiau realizuoti savo produkciją, o vartotojai turės didesnį sveiko ir kokybiško maisto pasirinkimą.

– Vis dėlto problemų dar apstu: plintantis afrikinis kiaulių maras, daugybė pažeidimų maisto papildų rinkoje, jaunų veterinarijos specialistų trūkumas provincijoje ir t.t. Kur labiausiai reikia pasiraitoti rankoves?

– Taisytinų dalykų ir spręstinų problemų tikrai nemažai. Daugiau dėmesio ketiname skirti medžiagoms, besiliečiančioms su maistu, pavyzdžiui, plastikui, pakuotėms. Mat pasitaiko daug pažeidimų, kai su maistu besiliečiančios medžiagos, ypač importuotos iš Kinijos ar Tailando, būna ypač prastos kokybės. Vis dar dažni maisto papildų reklamos pažeidimai, todėl sieksime, kad vartotojai nebūtų klaidinami dėl neva „stebuklingų“, gydomųjų jų savybių. Sieksiu, kad verslui, smulkiems šeimų ūkiams sąlygos dirbti būtų dar labiau supaprastintos. Man ypač svarbu, kad visuomenė pasitikėtų VMVT inspektoriais, todėl vienas pagrindinių antros kadencijos siekių – skaidrumas. Dar viena didelė bėda, kad jauni veterinarijos specialistai nevažiuoja dirbti į rajonus. Ieškosiu būdų, kaip juos pritraukti į provinciją. O situacija dėl afrikinio kiaulių maro visame regione labai sudėtinga. Šiuo metu kiekviena šalis su problemomis bando susidoroti savo jėgomis, išleisdama daug lėšų. Nuolat kartoju, kad tai neturėtų būti vien tik Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ar Estijos problema. Juk esame buferinės valstybės ir nuo afrikinio kiaulių maro saugome visą Europą. Tad sieksiu, kad ne tik derintume pozicijas su EK ekspertais, bet ir turėtume konkretesnes garantijas dėl patirtų nuostolių kompensavimo.

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.