Iš sostinės – į gimtinę

Pradėjo nuo mėsinių galvijų

„Kitaip jau nebus. Nėra kitokių minčių. Gerai jaučiamės savo krašte, nors ūkininkauti ir nėra lengva“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino J. Šiaudvytienė. Ūkininkė Vilniuje dirbo teisininke, statybos inžinerijos mokslus baigęs jos vyras Ramūnas užsiėmė  statybų veikla. Tačiau, abu būdami žemaičiai, ketino būtinai grįžti į Žemaitijos kaimą. Svarstymai truko ilgai, kol galiausiai 2015 m. buvo priimtas abu tenkinęs sprendimas. Sutuoktiniai paliko sostinę, persikėlė į gimtąjį J. Šiaudvytienės kaimą – Asteikius, nuo Mažeikių nutolusius apie 20 km. Iš pradžių laikė 11 mėsinių mišrūnų bandą, kurią pamažu papildė grynaveisliais mėsiniais angusų ir limuzinų veislės galvijais.

„Pernai mano mama, ilgus metus turėjusi pieno ūkį, paliko visas melžiamas karvutes mums. Užgriuvo tokia tęstinė pareiga. 150 karvių – ne juokas. Juo labiau kad ir mėsinių galvijų yra maždaug tiek pat. Su prieaugliu susidaro ir visi 400 „galvų“.  Dar gerai, kad nereikėjo rūpintis fermomis, nes liko ir pastatai. Bet tokiame ūkyje jau tikrai yra ką veikti“, – pasakojo J. Šiaudvytienė.  Ūkininkai samdo darbuotojus, o patys dirba neskaičiuodami darbo valandų.

Auga ne tik pagalbininkai

Į pagalbą ūkyje, ypač vasaromis, Šiaudvyčiams ateina ir ūgtelėję vaikai, kurių vyriausiajai – 16, o mažylei – 8 metai. Šiaudvyčiai, susilaukę dviejų sūnų ir dviejų dukrų, viliasi, kad bent viena atžala kada nors bus dabartinio jų ūkio perėmėja.

„Vaikai nesibodi nei kaimo, nei kaimiškų darbų. Jiems, kiek matau, toks gyvenimas tinka. Juk smagu, kai aplinkui tiek gyvybės. Tvenkinyje galima išsimaudyti, žuvelių pasigauti. Tikrai nesigailime sostinę iškeitę į kaimą. Žinoma, kai pasiilgstame miesto,  nuvažiuojame. Bet užtenka pabūti, pamatyti, kas ten vyksta, sutvarkyti būtiniausius reikalus, jei tokių iškyla, papramogauti – ir namo. Kaime gyvenimas įprastas, ramus ir visiškai nepanašus į miesto. Asteikiuose gyvendami pradėjome matyti saulėlydį ir saulėtekį. Ir patys su vyru džiaugdavomės, ir vaikams rodydavome daug įvairiausių, tik kaimui būdingų dalykų“, – pasakojo ŪP pašnekovė.  

Šiaudvyčiai pripažino, kad jų išsilavinimas nėra jau taip smarkiai nutolęs nuo ūkininkavimo, nes šiais laikais ūkininko darbas neįsivaizduojamas be įvairiausių dokumentų, raštų, todėl praverčia teisininko profesija. O nagingas, daug ką sugebantis sumeistrauti žmogus ūkyje – visada reikalingas. „Tokie ūkininkai ir esame“, –  tvirtino žemaičiai. 

„Alksna“ ir „alksnioka“ 

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Viršelio nuotr.: Žemaičiai Jūratė ir Ramūnas Šiaudvyčiai neatsilaikė gimtinės traukai – po 15 metų, praleistų sostinėje, grįžo į Žemaitiją gyventi ir ūkininkauti.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.