Įspūdingiausias birželio akcentas – liepsnojantį mišką primenančios miškinės lelijos

Maždaug šešerius metus miškinėmis lelijomis sodyboje besidžiaugianti Jūratė Jodeikienė prisimena, kad buvo pasodinusi tik po porą dviejų veislių svogūnėlių. Vienos žydi tamsiai raudonais žiedais, kitos – rausvais taškeliais išmargintos geltonžiedės. „Jos jau kokius šešerius metus sodyboje auga, o gal ir ilgiau. Tamsiosios per šį laiką labai išsiplėtė, tad prieš porą metų rudenį iškasiau ir susodinau laisviau“, – pasakojo Jūratė. O štai geltonosios, pasak jos, visai neskuba daugintis, iš vieno svogūnėlio per šį laiką susiformavo vos trys nauji augalai. Vis tik pašnekovė džiaugiasi, kad tiek vienos, tiek kitos parinktoje vietoje įsitvirtino.

Žinodama, kad miškinės lelijos, priešingai nei kitos, mėgsta pavėsį, J. Jodeikienė jas pasodino rytinėje namo pusėje, netoli rožių. Gėlininkai pastebi, kad šioms lelijoms patinka ir vakarinė pusė, kur kelias valandas dienos pabaigoje jas pasiekia tiesioginiai saulės spinduliai. Gerai jaučiasi ir medžių ar dekoratyvinių krūmų kaimynystėje, tik reikėtų sodinti po tais, kurių šaknys nėra paviršinės, skverbiasi gilyn – tuomet miškinėms lelijoms nereikės konkuruoti dėl drėgmės ir maisto medžiagų.

„Šį rudenį pabandysiu kelis raudonųjų lelijų svogūnus perkelti į kitą vietą, kur pavėsio bus mažiau. Gal irgi patiks ir augs“, – apie sumanymą paeksperimentuoti prasitarė pašnekovė.

Idealiausia dirva šioms gėlėms yra vandeniui pralaidus priemolis. Smėlingą reikėtų pagerinti kompostu ar gerai perpuvusiu mėšlu (bet ne paukščių). Jeigu dirva sunki ir molinga, specialistai rekomenduoja įmaišyti komposto, smėlio ir durpių. Geriausias neutralus, lengvai šarminis arba lengvai rūgštus dirvos pH.

Miškines lelijas patariama sodinti ankstyvą rudenį, rugsėjį. Pasodintos pavasarį taip pat prigis, bet greičiausiai tais metai nežydės. Nereikėtų stebėtis, jeigu pirmaisiais metais jos užaugs mažesnės nei įprastai. Beje, J. Jodeikienė yra pastebėjusi, kad kai kurie gėlių mėgėjai skundžiasi, jog ir iš rudens pasodinti svogūnai pavasarį nesudygsta. Nusivylę žmonės juos iškasa ir toje vietoje pasodina kitų augalų. „Jei buvo pirkti būtent miškinių lelijų svogūnėliai, nereikia skubėti jų iškasti, jeigu daigai pirmaisiais metais nepasirodė. Dažnai pasitaiko, kad sudygsta tik antraisiais, – perspėja pašnekovė. – Įnoringos jos ir myli pavėsį. Ne šiaip sau miškinės.“

Neverta nerimauti ir tada, kai pirmaisiais metais lelijos išdygo, bet po kurio laiko lapai pagelto ir antžeminė dalis nunyko. Taip gali nutikti dėl augalų patirto streso persodinant, tačiau kitais metais jie bus stipresni, geriau įsitvirtinę naujoje vietoje ir užaugs gražesni.

Specialistai svogūnėlius rekomenduoja sodinti 10–12 cm gylyje, tarp jų paliekant 20–30 cm tarpus. Kaip pastebėjo Jūratė, vienos miškinės lelijos dauginasi greičiau, kitos lėčiau. Pasak gėlininkystės specialistų, per sezoną paprastai svogūnas pasidalija į du, bet patrigubėję svogūnai augintojus pradžiugina gana retai. Sausesniais metais ar mažiau palankiomis sąlygomis svogūnas gali ir visai nepasidalinti.

Kita vertus, ši savybė turi ir pozityvią pusę. Miškinės lelijos gali ilgai, šešerius–aštuonerius, kai kuriais atvejais net dešimt metų augti vienoje vietoje nepersodinamos. Beje, šie augalai dažno persodinimo nė nemėgsta. Rekomenduojama jų nejudinti bent 3–4 metus po pasodinimo.

„Miškinės lelijos gal nėra tokios kvapnios kaip kitos, pravėrus langą jų neužuostum, tačiau švelniu, subtiliu aromatu galima pasimėgauti iš arčiau“, – pastebėjo Jūratė. Jos ryškių spalvų lelijos pavėsyje atrodo tarsi liepsnojantis miškas, bet jei pažvelgtume į švelnesnių atspalvių lelijų gėlyną, jis bus kitoks – jau prasiskleidusių žiedų fone pumpurai gali atrodyti tarsi stambūs fontano purslai. Kokį peizažą šios lelijos sukuria Jūsų sodyboje?

Jūratės JODEIKIENĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.