Iššūkis – aplankyti visus žemynus ir pamatyti visas planetos ekosistemas

Keliautojo prioritetas – patirti kiekvienos šalies gamtos ir kaimo gyvenimo koloritą

„Dar penktoje klasėje galėjau išvardyti visas tuo metu egzistavusias pasaulio valstybes, jų sostinių pavadinimus ir turėjau vaikišką svajonę kada nors iš viršaus pažvelgti į gyvo kraterio vidų“, – su šypsena kalba VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto lektorius dr. Ž. Preikša – aktyviai keliaujant po pasaulį jam jau ne kartą yra pavykę pasiekti ir šį rizikingą savo tikslą.

Komentuodamas paskutiniosios savo kelionės įspūdžius, pašnekovas teigia, kad daugelis labai klaidingai įsivaizduojame, jog Madagaskare tebeklesti nepaliesta gamta, kurioje knibžda gausybė įvairiausių egzotiškų gyvūnų. Taip, lemūrai Madagaskare – vienoje iš dviejų vietų pasaulyje – tebegyvena, tačiau visą kitą ekosistemos unikalumą šautuvu ir pjūklu žmogus praktiškai yra sunaikinęs – šalyje net laukinius karvelius, dažniausiai lengvai pastebimus paukščius, pamatysi retai.

„Vieninteliai kraštovaizdyje išlikę suaugę medžiai – įspūdingo dydžio baobabai. Tačiau veikiausiai jie palikti todėl, kad šios rūšies medienos kokybė gana prasta“, – niūroką Madagaskaro vaizdą piešia pašnekovas, prisipažįstantis, kad kelionių metu jo visiškai nedomina miestai, muziejai, zoologijos ir botanikos sodai. Ž. Preikšos prioritetas yra patirti konkrečios šalies gamtos, aplinkos ir kaimo gyvenimo koloritą.

„Nesuprantu, kam nuvykus į svečią šalį eiti į nacionalinį kultūros muziejų? Kur kas prasmingiau nukeliauti  į kaimą ir įsitikinti, kaip iš tiesų gyvena eiliniai šalies žmonės, kaip atrodo jų būstai. Muziejuje vargu, ar pamatysi afrikietį vaiką, pardavinėjantį ant šakos pamautas lauko peles, skirtas žmonių maistui. O štai realiame gyvenime Malavyje tai yra įprasta kasdienybė“, – pastebi pašnekovas, prisipažįstantis, kad miestuose jam, šiek tiek adrenalino mėgėjui, vienos įdomiausių vietų – kriminogeniniu požiūriu pavojingiausi kvartalai.  Kartais iki jų net taksistai atsisako pavėžėti, kaip, pavyzdžiui, nutiko Bogotoje. „Tada ten keliauju pėsčias – be piniginės, be telefono, ir paprastai ankstyvą rytmetį. Šiaip jau kelionių metu turiu susikūręs savą ženklų kalbą – artėdamas prie žmogaus pakeliu ranką pasisveikindamas. Jei jis atsako tuo pačiu, keliauju drąsiai, jei ne – vengdamas akių kontakto suku kuo didesnį lanką“, – komunikavimo patirtimi dalijasi lektorius dr. Ž. Preikša.

Turi susitaikyti su mintimi, kad miegosi bet kur ir valgysi bet ką

Pašnekovas pasakoja, kad pirmoji galimybė išvykti pasižvalgyti svetur jam atsirado studijų metais – pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje buvo populiaru Lietuvos studentams vasaromis važiuoti  padirbėti Vakarų Europos žemės ūkyje. Tad pašnekovui teko rauti salierus, vairuoti traktorių ir šerti kiaules Jungtinėje Karalystėje bei Suomijoje, tačiau uždirbtus pinigus buvo galima išleisti hobiui – kelionėms ir jų įspūdžiams.

Dar didesnių galimybių pažinti kitų šalių gamtos turtus ar jų praradimus Ž. Preikšai atsivėrė 1998 m., jam tapus Lietuvos atstovu į Tarptautinę raudonają knygą įrašytos paukščių rūšies – meldinės nendrinukės – apsaugos ekspertinėje grupėje. Šių ekspertų tikslas buvo nustatyti visą arealą, kuriame šie paukšteliai gyvena perėjimo ir žiemojimo laikotarpiu bei kokiais maršrutais migruoja. Ištyrę nendrinukių perimvietes Europoje, 2007 m. ekspertai išvyko į Vakarų Afriką, į Senegalą.

„Tuo metu internete buvo galima rasti gal tik 5 proc. informacijos apie šios šalies realybę. Keliautojai, paatostogavę Tunise ar Maroke, paprastai įsivaizduoja, kad jau pažino Afriką. Taip tikrai nėra. Tikroji Afrika prasideda ten, kur baigiasi turistų srautai, kur mainais už neišdildomus įspūdžius turi susitaikyti su mintimi, kad miegosi bet kur ir valgysi bet ką. Kadangi esu gamtininkas ir visų gyvybės rūšių mylėtojas, nesunkiai prisitaikau prie nuodingų gyvių, plėšrūnų pavojaus, prie europiečio akimis nehigieniškomis sąlygomis pagaminto maisto. Vienintelį kartą dėl to esu sunegalavęs tik Indijoje. Bet ten tikrai niekur kitur neregėta nešvara. Aišku, Lietuvoje esu iš anksto pasirūpinęs visais įmanomais skiepais. Pavyzdžiui, šiemet keliavau į Gaboną, kur tyko visa puokštė ligų – nuo ebolos viruso iki dengės karštinės ar maliarijos. Tad keliaudamas stengiuosi nepamiršti įmanomų savisaugos priemonių. Be to, ir namie negyvenu perdėtai steriliai, suvalgau vieną kitą neplautą vaisių ar uogą. Manau, kad tai stiprina organizmo imunitetą“, – teigia pašnekovas.

Nuotykių sąraše – karpuotis po palapine ir ugnikalnio išsiveržimas

2010-aisiais VDU ŽŪA studentams pradėjęs dėstyti biogeografijos dalyką apie rūšių prisitaikymą gyventi skirtingomis sąlygomis, mokslininkas Ž. Preikša prisiėmė asmeninį iššūkį paskaitų metu remtis ne internete rasta informacija, o gyva medžiaga ir žiniomis, įgytomis lankantis visuose žemynuose ir savomis akimis pamačius visas mūsų planetoje  egzistuojančias ekosistemas – nuo Arkties ir tundros iki drėgnųjų tropinių miškų, savanų, stepių ir kalnų. Mokslininko artimiausiuose planuose nėra tik geopolitiniu požiūriu pačių nesaugiausių vietų, tokių kaip Sirija, Afganistanas, Somalis.

Pirmoji lektoriaus dr. Ž. Preikšos savarankiškai suplanuota kelionė buvo į Egiptą. Pašnekovas tąkart skrido užsakomuoju reisu į Hurgadą drauge su poilsiautojų grupe iš Lietuvos. Tačiau tuo metu, kai kiti atvykę lietuviai pasklido po viešbučius ir laiką leido paplūdimiuose, Ž. Preikša išskubėjo į autobusų stotį ir vietos susisiekimo priemonėmis – autobusais, laivais ir net kupranugariais – per dvi savaites apkeliavo visą šią šalį, pamatė dykumas, oazes, plaukė Nilo upe.

Įsitikinęs, kad savarankiškai keliauti yra įmanoma, 2011 m. planuodamas kitą kelionę, pašnekovas žvilgsnį nukreipė priešinga kryptimi – į Aziją.

„Pamenu, susirašiau Azijos valstybių pavadinimus ir sudėjau lapukus į kepurę. Neįtraukiau tik pavojingų, kariaujančių šalių bei Filipinų ir Indonezijos, nes tuo metu tai atrodė per daug sudėtingas iššūkis. Išsitraukus lapelį paaiškėjo, kad burtai lėmė keliauti į Japoniją. Į ją skridome drauge su žmona – į visas lengvesnes keliones, kuriose mažiau iššūkių ir rizikų, paprastai keliaujame drauge. Atlyginimais  pasigirti tikrai negalėjome, tačiau gerai atlikus namų darbus net ir po Japoniją, kuri yra išskirtinai brangi šalis, pakeliauti tikrai įmanoma. Nelygu kam teiksite prioritetą – gurmaniškai vakarienei restorane ar kvapą gniaužiančiam kraštovaizdžiui už traukinio lango. Iš anksto įsigiję mėnesinius bilietus traukiniais išmaišėme visą šalį. Vežėmės ir palapinę. Kai vakare važiuojant už lango dingdavo žiburiai, artimiausioje stotyje išlipdavome nakvynei. Tad Japonijoje teko nakvoti ne tik viešbutyje, bet ir ryžių laukuose. Tačiau patirti įspūdžiai šį nepatogumą atpirko 1000 kartų“, – juokiasi pašnekovas.

Kelionių po laukinę gamtą metu Ž. Preikšai yra tekę patirti ne vieną rizikingą nuotykį – Tanzanijoje palapinę pasistačius ne nušienautoje pievoje, o stovyklavietės pakraštyje, „į svečius“ taikėsi užsukti netoliese gyvenantys liūtai ir leopardai, toje pačioje Tanzanijoje į namelį ant polių atėjo pasikasyti dramblys, tačiau gamtininkas, užuot skubėjęs gelbėtis, puolė ieškoti fotoaparato įamžinti unikaliai akimirkai. O kartą po palapine bandė pasikasti maisto ieškantis afrikinis šernas karpuotis.

Pašnekovas yra pabuvojęs ir vienoje pavojingiausių vietų pasaulyje – ant Indonezijos teritoriniuose vandenyse veikiančio Krakatau ugnikalnio keteros.

„Teko ilgokai paieškoti indoneziečio, kuris sutiktų mane iki jo nuplukdyti. Užkopus ant viršaus ugnikalnis kaip tik išsiveržė. Laimė, tai buvo ne lava, o garų ir pelenų spjūvis. Tad visam apneštam suodžiais teko sparčiai bėgti. Bet jaučiuosi įgyvendinęs savo svajonę, nes Krakatau ugnikalniu domėjausi dar mokykloje, skaičiau apie jo didįjį išsiveržimą XIX a. pabaigoje. Kopiant į taip pat Indonezijoje esančio Tamboros ugnikalnį teko įveikti labai sunkų 25 km kelią. Likus visai nedideliam atstumui su vietiniu gidu prisėdome pailsėti ir tuo momentu žemė sudrebėjo 4,5 balo stiprumu ir lava galėjo pradėti tekėti bet kurią akimirką“, – kvapą gniaužiančiomis patirtimis dalijasi pašnekovas.

Gamtininkas matė ir pasaulio sąvartyną, ir gamtos rojų žemėje

Į klausimą, kurios iš 100 kelionių gamtininką emociškai paveikė stipriausiai, Ž. Preikša turi du atsakymus. Slogių emocijų požiūriu tai buvo skrydis į Bangladešą.

„Regis, kad ši šalis yra sukaupusi viso pasaulio šiukšles ir tapusi visa, kas kadaise buvo gyva, prislėgusiu sąvartynu. Vandens kokybė ten pasibaisėtina. Gal tik gyventojų tankumas primena gyvą knibždantį skruzdėlyną“, – teigia gamtininkas.

O natūralios gamtos rojumi žemėje pašnekovas šiandien įvardija dvi valstybes. Tai – Gabonas Afrikoje ir Butanas Himalajuose.

„Gabone miškingumas siekia 88 proc., beveik nėra žemdirbystės, gyventojų tankumas labai mažas, tad, regis, ir nėra kam niokoti gamtos. O Butanas apskritai yra Vakarų civilizacijos žmogaus protui sunkiai suvokiama vieta. Šalį valdo jaunas energingas karalius Jigme Khesar Namgyel Wangchuck. Visa žemė priklauso jam. Norintieji ūkininkauti pageidaujamą plotą nuomojasi. Butane draudžiama medžioklė, žvejyba, taip pat mineralinių trąšų naudojimas – visas žemės ūkis yra tik ekologinis, energetika – tik iš  atsinaujinančių šaltinių. Butane nėra nei turtuolių, nei skurdžių. Ši šalis tyra kaip rasos lašas. Butane gyvenimo kokybė vertinama ne pagal bendrąjį vidaus produktą, o taikant bendrosios nacionalinės laimės filosofiją, kurios rodiklis yra aukščiausias pasaulyje“, – susižavėjimo neslepia Ž. Preikša.

Keliauti pigiau nei daugelis mano

Gamtininkas atvirai dalijasi ir patirtimi, kaip galima aktyviai keliauti šeimai Lietuvoje gaunat vidutines pajamas. „Gyvename rajono centre, Prienuose. Maistas iš savo daržo, be to, esame įsirengę išmanųjį namą, kurio išlaikymas kainuoja labai mažai ir tai leidžia gerokai sutaupyti. Suprantama, prieš kelionę į Antarktidą teko ir pasispausti atsisakant kažko kito“, – neslepia pašnekovas.

Dalį šalių mokslininkas Ž. Preikša pamato kaip universiteto atstovas dalyvaudamas dėstytojų mobilumo programose ir mokslinėse konferencijose. Periodiškai ir pats organizuoja gamtinio turizmo keliautojų grupes arba yra kitų organizatorių kviečiamas tapti tokių grupių vadovu. 2026-aisiais jau pradėtos planuoti kelionės į Kosta Riką metu Ž. Preikša bus paukščių stebėtojų grupės vadovas. Kitąmet planuojamai kelionei į Mongoliją, po kurią bus keliaujama visureigiais, pašnekovas šiuo metu pats buria aštuonių gamtininkų grupę.

„Iš tiesų pragyventi svetur daugeliu atvejų kainuoja pigiau nei Lietuvoje. Nakvynę kaimo vietovėje galima rasti ir už 5 eurus, vietinį gidą visai dienai – už 10–15 eurų. O tai ir nepalyginti įdomiau nei gyventi tinkliniame viešbutyje ir naudotis turizmo agentūros paslaugomis. Norint keliauti svarbiausia yra išdrįsti“, – reziumuoja daugiau nei 100 pasaulio šalių aplankęs VDU ŽŪA lektorius dr. Ž. Preikša.

Šaltinis: VDU ŽŪA