Išskirtinis Labanoro paminėjimas gamtos mokslo pasaulyje!

Praėjusiais metais latvių entomologas iš Daugpilio universiteto dr. Oleg Borodin tyrimus pakartojo ir tą rūšį vėl surado prie pat Labanoro miestelio. Ir tai kol kas yra vienintelė žinoma vieta pasaulyje, kur ši rūšis gyvena. Tai, dar lietuviško pavadinimo neturinti, cikadėlė Macrosteles pygmaeus. Gal vertėtų ją pavadinti Labanoro cikadėle? Bet... Apie viską iš pradžių.

2024 metų sausio 29 dieną, Labanoro regioninio parko lankytojų centre apsilankė jau minėtas mokslininkas Oleg Borodin, lydimas Lietuvos entomologų draugijos prezidento, Vilniaus universiteto docento dr. Andriaus Petrašiūno. Pasistatė projektorių ir mūsų Biologinės įvairovės skyriaus specialistams pristatė rimtą pranešimą apie savo atradimus.

Cikadomis ir cikadėlėmis, kurių vien Lietuvoje gali gyventi virš 500 rūšių, besidominčių mokslininkų visoje Europoje tėra tik apie 30, tad nenuostabu, kad šių itin smulkių, bet labai įdomių vabzdžių tyrimams pasišventę entuziastai neapsiriboja vien savo valstybių tyrimais. Pirmasis toks buvo Estijos entomologas Juhan Vilbaste, jau minėtais 1974 metais aprašęs visas Baltijos šalyse surastas cikadėles. Daug jų buvo naujos mokslui rūšys, o viena, pavadinta Macrosteles pygmaeus, rasta 1966 metų liepos mėnesį. Etikėteje užrašyta: „Lietuva, Labanoras, maža aukštapelkė". Kita vieta: „Antazavė, sausas šlaitas".

Tikslesnė vieta nebuvo nurodyta. Todėl po daugelio metų latvių entomologams pradėjus giliau domėtis cikadėlėmis, susidurta su nemenku iššūkiu, kur tos rūšies ieškoti. Antazavėje pakartotinai ji nebuvo rasta, o Labanore irgi tuščiai išnaršyta daugybė vietų. Na, ne visai tuščiai. Buvo rasta 80 rūšių kitų cikadėlių, kas nemenkai papildys Labanoro regioninio parko rūšių sąrašą. Ir tik paskutinę minutę buvo sugalvota nuvažiuoti į dar vieną kaimą, užsieniečiams linksmu pavadinimu Paibutiškis. Čia juos ir pasitiko sėkmė. Nuošalaus pelkinio ežerėlio pakrantėje buvo rastas patinas ir 8 patelės. Kaip tik tos rūšies, kurios taip ieškota ir dėl kurios entomologų bendruomenėje jau kilo abejonių, ar tokia apskritai egzistuoja. Buvo manoma, kad Estijoje saugomas pavyzdys – tai tiesiog įprastos cikadėlės rūšies dėl parazitų pakitusi forma. Beje, tokių parazitų visi norėtume, nes, kaip pasakojo Olegas, jie net keturis kartus prailgina cikadėlės amžių, nes antraip nespėtų išsivystyti. Įprastai cikadėlės gyvena tik apie porą mėnesių. Bet prie Aibutiškio ežero rasti egzemplioriai nekėlė abejonių, kad tai atskira rūšis.

Kadangi vabzdys smulkus, vos poros milimetrų ilgio, be maisto gali išgyventi tik pora valandų. Vadinasi, toli keliauti negali ir jei vėjas atpūstų iš kitų kraštų – tai jau negyvą. Tokia ypatybė nurodo į tai, kad ši cikadėlė prie to paties Aibutiškio ežero gyvena jau labai ilgai, tūkstančius metų. Mokslininkai tokias rūšis vadina reliktinėmis rūšimis. Jos padeda atpažinti gamtiniu požiūriu pačias vertingiausias vietas, kurios dar nėra paliestos žmonių neigiamos veiklos. Prie tokių reliktinių rūšių priskiriami ir kai kurių rūšių moliuskai, vadinami vijukais, kurie dėl savo smulkumo (irgi siekia vos 1–2 mm) niekur toli nenukeliauja ir vien savo buvimu įrodo, kad čia gyvena jau labai ilgai. Tokioms vietoms steigiamos net specialios saugomos teritorijos (Natura 2000).

Apie cikadas žinome, kad jos naktimis gieda. Gieda ir šios smulkios cikadėlės, tik mūsų klausos aparatas per daug primityvus, kad jas išgirstume. Jų skleidžiamą ultragarsą galėtume išgirsti nebent specialių prietaisų pagalba. Ir nuostabu tai, kad kiekvienos iš tų kelių šimtų cikadėlių rūšių giesmė vis kitokia. Gilinantis toliau, tampa dar įdomiau. Pasirodo, cikadėlių viduje, tiksliau vienoje ląstelėje, apsigyvena tokie grybeliai, kurie tą ląstelę paverčia atskiru vidaus organu, kurio paskirties mokslininkai dar nežino. Tikras mikrokosmosas, tiesa? Klausantis Olego neslopo susižavėjimas, kiek daug naujo ir įdomaus gali papasakoti žmogus, kuris gilinasi į vieną itin siaurą sritį. „Cikadėlės yra mano darbas, kai man už tai moka ir hobis, kai už tai nemoka“, - juokdamasis savo pranešimą baigė dr. Oleg Borodin.

Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos informacija

Tekstas A. Gaidamavičiaus, nuotraukos G. Kornevienės