Istorija, kaip atstatytoje sodyboje atsirado 800 ąsočių, piligrimai ir po saulėgrąžų lauką žirgliojanti žirafa

„Kai 30 arų plote auga 120 veislių saulėgrąžų, sunku atsikratyti idėjos taip pavadinti sodybą. O molinė todėl, kad tvartas molinis, patys esame daugiau ar mažiau prisilietę prie keramikos, be to, kartu su sodyba atsirado ąsočių kolekcija. Tai ir atvedė mintis link „Molinės saulėgrąžos“, – trumpai pavadinimo istoriją nupasakojo Elžbieta.

Jos brolis Mindaugas Karalius yra profesionalus keramikas, mama Jūratė Karalienė tautodailininkė mėgėja, tad tarp įvairių veiklų laiko atranda ir keramikai. Pašnekovė juokauja, kad tėtis su keramika susijęs tiek, kiek tvarko molinio tvarto sienas, bet ji pati, nors laiko stinga, prie molio prisiliečia kaip menininkė, dirbdama Radviliškio rajono savivaldybės vietinės kultūros ir amatų centre. „Jame mezgame, siuvame, siuvinėjame, veliame vilną, gaminame iš medžio, molio, odos, tad nori nenori keramika yra mano gyvenimo dalis. Mano vyras Paulius taip pat kultūros žmogus, tik jo sritis – muzika. Jo pėdomis seka ir vyresnėlė dukra Adelė, o štai jaunėlė Barbora radusi molio gabaliuką mėgsta palipdyti“, – šeimos narių ryšius su meno pasauliu vardijo pašnekovė, sutikdama atskleisti daugiau detalų apie tai, kaip tris kartas jungiančioje šeimoje atsirado „Molinė saulėgrąža“, kas tarsi magnetas į ją traukia keliautojus, smalsius ir įdomius žmones.

Kaip Jūsų šeimos gyvenime atsirado sodyba?

Sodyba yra karantino pirkinys, o iniciatorius buvo tėvelis. Kai dėl Covid-19 visai Lietuvai teko užsidaryti namuose, ėmėme svarstyti, kaip net tokiomis sąlygomis galėtume burti žmones bendroms veiklos. Esame iš kultūros pasaulio, tad kad galėtume pasiūlyti edukacijų, išvykų, kurti pažintinius maršrutus, įkūrėme bendruomenę „Trys karaliai“. Pradžioje tai buvo šeimyninė bendruomenė, kiek vėliau prisijungė draugai, pažįstami. Tuo pat metu ir tėvelis nusprendė, kad gana sėdėti užsidarius, kad reikia imtis darbų, ir įsigijo sodybą, į kurią vėliau perkėlėme ir bendruomenės veiklą.

Pagrindinis visų darbų iniciatorius ir įgyvendintojas yra tėtis, jam daug padeda mama, nemažai prisidedu aš su vyru Pauliumi, taip pat dukros – trylikametė Adelė ir devynmetė Barbora. Pagelbsti ir brolis, kai tik pavyksta ištrūkti iš Kauno.

Sodyba nemaža, užima visą hektarą, yra turistams patrauklioje vietoje. Visi, kas važiuoja į Burbiškio dvarą, mato ir mūsų sodybą, bet kai pirmą kartą čia atvykome, nuo kelio matėsi vien brūzgynai. Net vietiniai gyventojai nustebo ją išvydę, kai iškirtome krūmus. Stebėjosi, klausė, kas čia ją pastatė, iš kur ji atsirado, nors kaime gyveno 20 metų.

Kai sodyba pateko į šeimos rankas, ką joje atradote?

Pastatų nėra daug – medinis gyvenamasis namas ir molinis tvartas, būtent jis pirmiausia krito į akis neįprastas. Jo ilgis 40 metrų, o apeiti gaunasi visas 100. Pasirodo, kažkada tai buvo Valdeikių kaimelio arklidės, jose laikyti arkliai, greta įrengta kalvė. Čia pat jie buvo kaustomi, vedžiojami, per bulviakasį, šienapjūtę ar javapjūtę žmonės ateidavo išsinuomoti šių darbinių gyvūnų. Neatsitiktinai sodybos žemėje iki šiol randame pasagų, ne mažiau nei 100 jau esame surinkę.

Atradome dar vieną, iki tol niekur kitur nematytą įdomybę – vadinamąjį gerąjį ir ūkinį kiemus. Apie tai buvome skaitę tik knygose ir nesuprasdavome, kas tai yra, o dabar galėjome savo akimis pamatyti. Gerasis kiemas paprastai būdavo aptvertas tvoromis, kad į jį nepatektų, tarkime, vištos. Čia augdavo gėlės, vaismedžiai, vaiskrūmiai. Ūkiniame kieme virė visa buitis: būdavo laikomi naminiai paukščiai, karvės, kiaulės.

Savojoje sodyboje radome labai daug tvorų, iš pradžių nesupratome, kam jos skirtos, bet kai prisiminėme skaitytas knygas ir girdėtas istorijas, viskas susidėliojo į savo vietas.

Pradėję kasinėti prie kalvės, po medžiais atradome žole apaugusį bruką, vedantį nuo kelio į sodybos kiemą. Nusprendėme jo neatidengti, palikome po žeme. Gali būti, kad kažkada jis buvo sumanytas norint palengvinti privažiavimą vežimu prie kalvės.

Tyrinėdami sodybą supratome, kad sovietiniais laikais joje buvo ne tik dirbama, bet ir gyvenama. Mediniame pastate radome ankstesnio savininko įrengtą kambarį, kurį mama pavadino „raudonuoju kabinetu“. Jis buvo apstatytas kaip darbui skirta erdvė, išsaugojome ten buvusius užrašus, tokius kaip „Darbas tave puošia“ ir pan.

Tikriausiai teko nemažai įdėti darbo, kol atstatėte ilgiau nei dešimtmetį negyvenamą sodybą?

Mūsų sodyba yra Daugyvenės kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, todėl remontuodami pastatus pirmiausia susidūrėme su gausybe reikalavimų ir draudimais. Pastatus atstatyti galėjome tik laikydamiesi jau esamų pamatų, privalėjome išlaikyti jų pirminį vaizdą. Žinojome ne visus niuansus, tad gavome pylos dėl namo spalvos. Pirminė buvo tamsiai ruda, bet tėtis nudažė jam gražesne pilka. Dar paaiškėjo, kad neteisingai sudėjome sienų lentas. Kad mažiau išsimestų medienos atliekų ir ji ilgiau laikytų, tėtis lentas dėjo vertikaliai, o reikėjo – horizontaliai.

Specialūs spalvos, tekstūros reikalavimai keliami ir stogų dangai. Nepagalvoję tėveliai nusipirko cinkuotos skardos, bet, pasirodo, netinkama, nes blizga, atbaido paukščius, gyvūnus. Teko perdaryti ir stogą.

Buvo daug vargo, nemalonumų, bet dabar smagu matyti, kaip per penkerius metus sodyba pakilo. Išmokome ir kalti, ir pjauti, ir statyti, ir ant stogo lipti, kai lyja ir reikia jį pataisyti.

Užsiminėte, kad sodyba matoma važiuojant į Burbiškio dvarą, pro ją eina „Camino Lituano“ kelias. Ar pas jus galima užsukti bet kuriuo metu?

Jau galima atvažiuoti ir žiemą, ir vasarą, o nakvynė sodyboje atsirado visai netikėtai. Pirmais metais pas mus apsistodavo pro šalį einantys piligrimai ir po medžiais pasistatydavo palapines. Sykį per Jonines užklupo stiprus lietus, audra, tad jiems teko glaustis dar nesutvarkytame tvarte, naktį praleisti ant senų šiaudų ir šieno. Supratome, kad negalime taip priiminėti žmonių, privalome sutvarkyti, tinkamai įrengti patalpą.

Dvylika metų sodyboje buvo negyventa, tvarte stovėjo viskas, ko ankstesniems savininkams nereikėjo. Nemažai padirbėjome, kol iškuopėme. Pradžioje nakčiai skirtas patalpas įrengėme pirmame aukšte, vėliau perkėlėme į antrą. Dabar piligrimai juokaudami nakvynę pas mus vadina „naktimi muziejuje“. Jiems pastatytos senos, sovietinius laikus menančios geležinės lovos, miega apsupti įvairių senienų: vežimėlių, batsiuvio įrankių, svarstyklių ir kitokių eksponatų.

Net trys dešimtys arų apsėti iš tolo matomomis saulėgrąžomis. Tikriausiai jos vienos pirmųjų patraukia važiuojančiųjų dėmesį. Kodėl saulėgrąžos?

Šios gėlės yra mano gyvenimo svajonė. Kažkada grįžusi iš ekskursijos po Ukrainą, kur mačiau didžiulį gražų geltoną lauką, tėvelio paprašiau pasėti man saulėgrąžų, bet tuo metu nebuvo galimybių. Užtat, kai įsigijome šį hektaro dydžio sklypą, pažadėjau tėčiui atvežti sėklų. Kita vertus, jos palengvina sodybos priežiūrą, mažiau šienavimo.

2020-aisiais saulėgrąžomis apsėjome tik apie 10 arų sklypelį, nes neturėjome patirties, nežinojome, kaip sėti, kaip auginti. Dabar jau 30 arų plote auga per 120 veislių: juodos, oranžinės, geltonos, baltos, violetinės, žalios, aukštos, žemos ir t. t. Jų sėklos sukeliavo iš viso pasaulio. Vienos ir valgomos, kitos tik dekoratyvios.

Juokauju, kad draugai jau žino, kokį suvenyrą iš užsienio man parvežti. Neseniai bičiuliai sėklų parvežė iš Kretos, sakė, kad ten jų nėra, bet dėl manęs rado! Tolimiausios šalys, iš kurių atkeliavo sėklos, yra Jungtinės Amerikos Valstijos ir Australija. Amerikietiškos saulėgrąžos žiedas violetinis, labai primena artišoko. O australiškos – geltonos, išskirtiniais požymiais nepasižymi, bet smagu, kad iš tolimos šalies. Pernai dar gavome ir žalios saulėgrąžos sėklų. Ji neturi žiedlapių, yra dantyta kaip artišokas.

Apie 50 veislių perkame Lietuvoje, o likusias užsakome iš užsienio, atveža draugai. Paprastai kasmet dalis veislių keičiasi, kai kurių nebeturime, vietoje jų atsiranda naujos. Sėklos daigios išlieka apie 5 metus, tad dalį retesnių veislių pasilieku keleriems metams. Daigumas, žinoma, priklauso ir nuo to, ar sėklos gerai subrendusios. Kai surenkame savąsias, nesubrendusių nė nedžioviname.

Deja, dažnai ant lietuviškų sėklų pakelių būna pavaizduota ir įvardinta viena veislė, o išdygsta visai kita. Tai itin dažnai nutinka su vienos įmonės produkcija. Žinoma, nuvilia, bet sakome, kad kiekvienas žiedas yra unikalus, neregėtas ir, kai daug skirtingų žiedų vienoje vietoje, vaizdas būna nuostabus.

Beje, saulėgrąžas auginame ne tik dėl grožio, rengiame edukacijas, turistus supažindiname su jų įvairove. Jos skiriasi spalva ir ūgiu, vienų veislių sėklos valgomos, iš jų spaudžiamas aliejus, kitų funkcija vien dekoratyvinė. Vaikams daug džiaugsmo suteikia galimybė pamatuoti augalų aukštį, žiedo dydį. Pavyzdžiui, veislės ‘TALL Giant‘ saulėgrąža yra užaugusi 4,5–5 m aukščio, o mažiausios ‘BABY’ veislės saulėgrąžos siekė 25 cm.

Didžiausias žiedo skersmuo siekė apie 90 cm – vos ne metrą! Tokius gigantiškus žiedus gali užauginti ir pačios aukščiausios saulėgrąžos, bet dažniausiai tokiais pasižymi veislė ‘Tokyo‘. Ji buvo sukurta Fukušimos tragedijai, kai amerikiečiai po Antrojo pasaulinio karo ant miesto numetė atominę bombą, atminti. Pasitaiko, kad jų galvos nuo svorio skyla perpus arba viduryje pradeda augti antras žiedas.

Pats laukas dydžiu nėra išskirtinis, Lietuvoje yra ir didesnių, tačiau veislių įvairovė išties įspūdinga. Be to, jame galima pasivaikščioti, pasiklausyti bičių dūzgesio, įkvėpti saulėgrąžų aromato, nusifotografuoti, iš arti apžiūrėti visas 120 veislių. Atsidūrus tarp aukštaūgių atrodo tarsi saulė būtų nusileidusi į žemę ir ją gali pasiekti ranka! Tėtis su vaikais mėgsta saulėgrąžų žieduose „nupiešti“ veidukus – išima viduryje esančius geltonus vamzdiškus žiedelius, suformuodami akis ir šypsenėlę.

Saulėgrąžų laukas buvo tikras stebuklas ir mūsų pačių šeimai. Jaunėlei dukrai Barborai sunkiai sekėsi kalbėti, gal tik nuo šešerių pradėjo pilnai kalbėti. Vienu metu pastebėjau, kad ji atidžiai klausosi, ką su močiute pasakojame lankytojams apie eksponatus, kolekcijas, saulėgrąžas. Ir štai, būdama septynerių, vieną dieną pati pradėjo jiems pasakoti nugirstas istorijas, vesti ekskursijas. Tai buvo unikalu! Stovėjau už pastato kampo ir klausiausi jos pasakojimo. O ji atkartojo viską, ką girdėjo iš manęs ir močiutės. Jos ekskursijos patiko ir turistams. Yra grupių, kurios į sodybą atvažiuoja būtent dėl Barboros ekskursijų.

Didžioji dukra Adelė yra mūsų kultūrinių idėjų ir edukacijų generatorius bei papildomos rankos. Jei mama ir močiutė nespėja, visada gelbsti Adelė.

Sodyboje įrengti eksponatų kambariai. Kokios kolekcijos palieka daugiausia įspūdžių?

Pirmame tvarto aukšte pastatėme stalų, senų mokyklinių suolų, vyresniajai kartai primenančių mokyklos laikus. Vieną suolą gavome iš Pakruojo rajone, jau seniai neveikiančios kaimo mokyklos – sodybą užsukę kaimo gyventojai mielai juose pasėdi, prisimena vaikystę. Iš pradžių mokyklos direktorė siūlė malkų, matyt, pagalvojo, kad neturime kuo kūrenti, bet kai paaiškinome, kad suolo reikia ekspozicijai, edukacijoms, prisiminimams atgaivinti, sutiko atiduoti. Antrą suolą atidavė buvęs tos pačios neveikiančios mokyklos mokinys, šiuo metu Radviliškio rajono fotografas. Savo vaikystės suolą jis buvo pasistatęs namų terasoje.

Atsiradus sodybai ir saulėgrąžoms, atsirado ir ąsočiai. Šiuo metu turime per 800 lietuviškų ąsočių ir puodynių kolekciją. Vieną pirmųjų mamai atidavė kaimynė, leido nusikabinti tiesiog nuo tvoros. Taip ir pajudėjo sniego gniūžtė nuo kalno – vieną ąsotį vijo kitas ir jų vis daugėja. Vienus dovanoja, kitus randame, dar kitus perkame, mainome, – visokiausių būdų būna. Net prie durų randam padėtų.

Vieni ąsočiai šiuolaikiški, pagaminti „Jiesioje“ ar Kuršėnų keramikų, bet yra ir daug senovinių, maždaug 1880-uosius siekiančių eksponatų. Kolekciją apžiūrėję profesionalūs keramikai atpažino kai kurių darbų autorius. Pasitaiko, kad vartant knygas ar su tautodailės istorija susijusius leidinius, pastebime, kad turime vieną ar kitą ąsotį.

Šiemet tėtis lankytojus turės vėl kuo nustebinti – suplanavo ištraukti ilgai slėptą lygintuvų kolekciją. Tikriausiai didžioji jų dalis išgelti iš metalo laužo. Visi kaitinami anglimi, skirtingų dydžių, vieni skirti lyginti kelnėms, kiti – marškinių apykaklėms ir pan.

Jau kelinti metai veikia suvenyrų parduotuvėlė, kurioje galima įsigyti tautodailininkų, amatininkų darbų, kepėjos Viktorijos duonos, Pociūnėlių miestelio bendruomenės gamintų daržovių cukatų, arbatų, vietinių bitininkų medaus ir kitokių kepinių, sodyboje spausto aliejaus. Gyvenamąjį namą pritaikėme edukacijoms ir degustacijoms, o jo antrą aukštą palikome šeimos poreikiams.

Mus aplanko ir muziejininkai. Kai kurie eksponatai juos nustebina, sako, kad esame antrieji ar tretieji turintys vieną ar kitą daiktą, papasakoja apie juos daugiau detalių.

Į sodyba užsuka daug įvairių žmonių. Tikriausiai pasitaiko ir linksmų nuotykių?

Ir nuotykių, ir linksmų nesusipratimų! Pernai į sodybą užsuko dešimt iš Rokiškio grįžtančių motociklininkų su „Honda“ motociklais, juodais, geltonais, baltais, pilkais. Išrikiavo juos prie saulėgrąžų, mes nufotografavome, įkėlėme į socialinį tinklą – buvo įspūdingas vaizdas! Po viešnagės išvažiavo, bet netruko pasirodyti internete nuotraukas mačiusios merginos, mat norėjo nusifotografuoti prie motociklų saulėgrąžų lauke. Bet kur tie žvilgantys motociklai?! Tėveliui teko suktis iš keblios padėties ir iš pašiūrės traukti seną motorolerį...

Pasitaiko, atvažiuoja prabangų automobilį parduoti norintis žmogus saulėgrąžų fone padaro gražią nuotrauką arba priešingai, naują automobilį nusipirkusi šeimyna nori su pirkiniu įsiamžinti gražioje aplinkoje.

Buvo nuotykių, kai saulėgrąžų lauke ėmė vaikščioti žirafa! Pažįstamas žurnalistas parodė, kaip Google programėlės pagalba galima sukurti vaizdą, kuriame gyvūnas vaikšto mūsų saulėgrąžų lauke. Tai pamačiusi Barbora nuoširdžiai nusigando, kad žirafa išmindžios augalus, bėgo jos ieškoti, bet, suprantama, nerado.

Šia istorija pasidalijome internete ir kai žmonės atvažiuodavo, žirafą rodydavome telefono ekrane. Buvo nutikimų, kad vienas vaikas telefone mato gyvūną, o kitas, atsistojęs už telefono, jau ne, todėl bėga į lauką jos ieškoti. Gavosi toks linksmas žaidimas, nuotykis ir vaikams, ir suaugusiesiems.

Įsigiję sodybą žmonės dažnai puola daržininkauti, veisti sodą, sodinti gėles. Jūsų šeima ėmėsi visai kitokios veiklos. Bet gal vis tik lieka minutė kita ir žemiškesniems darbams?

Šioks toks daržas yra. Jame auga, žinoma, topinanbai, lietuviškai bulvinės saulėgrąžos. Kasmet pasėjame krapų, pasodiname agurkų, pomidorų, česnakų, svogūnų – tai, ko reikia paruošti greitam užkandžiui į sodybą užsukusiam piligrimui.

Gražiajame kieme jau iš seniau augo katiliukai, ramunėlės, jazminas, putinas, šermukšnis. Mama dar pasėjo rūtų, nes pilnas kiemas mergaičių. Pasodinome hortenzijų, dekoratyvinių česnakų, tulpių, piliarožių, labai pamilome patagonines verbenas.

Atėjus metui pjauti saulėgrąžas, sėklas, suprantama, surenkate ir džiovinate, o kur dedate likusią augalo dalį? Kiekis tikriausiai susidaro nemažas...

Pasakodama apie saulėgrąžas, sulaukiu labai įvairių klausimų. Neretai ir po ekskursijos žmonės skambina teiraudamiesi, kokią veislę sėjau palei tvorą, nes nori nuo kaimyno atsitverti saulėgrąžų siena arba darželį įrėminti, planuoja anūkės vestuvėms daryti puokštes, tad nori pasitikslinti matytų dekoratyviųjų saulėgrąžų veislių pavadinimus ir pan. Bet dažniausiai klausia – kaip jas rudenį nuimame, kai kotai tokie stori. Atsakymas paprastas – rankinių būdu, naudojame specialius įrankius, mačetes.

Sėkloms prinokus, saulėgrąžų galvas nuimame džiovinti. Daug galvų išsiveža sodybą aplankę žmonės, vieni sau valgyti, kiti augintiniams (peliukams, papūgoms, šinšiloms). Saulėgrąžų kotus kompostuojame, o pavasarį perkasame su žemėmis. Šaknis taip ir paliekame dirvoje: per žiemą jos išdžiūva, pavasarį išarę lauką, prieš sėdami naujas saulėgrąžas, išrenkame. Viskas, kas iš žemės išauga, grįžta atgal į žemę.

Elžbietos KARALIŪTĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.