Istorinė atmintis – pačios istorijos reikalas...

Keliaklupsčiavimas

Prof. Alvydą Butkų – Lietuvos kalbininką, baltistą, habilituotą humanitarinių mokslų daktarą, asociacijos „Lietuvos ir Latvijos forumas“ pirmininką – sunku apkaltinti nekompetencija istorijos pažinimo klausimais, todėl valdžia stengiasi su juo nesivelti į diskusijas, kuriose tiesiog neturėtų argumentų. Ypač kai jis duria pirštu į akis badančius dvejopus istorinių įvykių ar asmenybių traktavimo standartus, būdingus bet kuriai stuburo neturinčiai valdžiai.

Prof. A. Butkus rėžia tiesiai šviesiai: „Vilniaus Rotušėje įvyko Juzefo Pilsudskio 150 m. jubiliejaus minėjimas. Kažkodėl ten nenuskambėjo jokio Lietuvos istoriko pareiškimas, kad anas buvo „demokratijos duobkasys“. O Antano Smetonos 150 m. jubiliejaus Vilniuje niekas net nepasivargino paminėti. Tik per Lietuvos radiją visą tą dieną vienas istorikas, kuris, berods, dalyvavo ir J. Pilsudskio minėjime, pasakojo, jog A. Smetona buvo „demokratijos duobkasys“... O Vilniaus savivaldybės administracija po kelių dienų nulupo Kazio Škirpos atminimo lentą, nes toji esą buvo „pakabinta be leidimo“. Tačiau Naujojoje Vilnioje stovi irgi be leidimo ir net be Vilniaus savivaldybės administracijos žinios dar 2022 m. pastatytas paminklas Lenkijos okupacinės kariuomenės įgulai – pasirodo, čia viskas gerai, niekam netrukdo?.. O štai Vilniaus Pranciškonų vienuolyne sudaigstytos lenkų 1863 m. sukilimo vadų skulptūros, nepaisant gauto draudimo jas ten statyti, vėlgi, maloniai prašom, statykite, ką norite?.. Neįžvelgiu jokios logikos miesto valdžios elgesyje, išskyrus vergišką keliaklupsčiavimą prieš įvairias svetimybes.“

Ir latviai neatsispiria

Prof. A. Butkus pateikia ir dar iškalbingesnį pavyzdį, kad ir mūsų kaimynai neatsispiria didesniųjų spaudimui: „Latvijoje, Salaspilyje, stovi Lenkijos 1996 m. pastatytas paminklinis akmuo atminti 1605 m. laimėtam mūšiui. Mūšį laimėjo Jono Chodkevičiaus vadovauta negausi 3 800 karių Lietuvos kariuomenė, sumušusi apie 14 000 karių turėjusią Švedijos kariuomenę (žuvo 9 000 švedų). Lenkijos istorijoje ši pergalė skiriama Lenkijai. Kai paminklą ten ketino pastatyti ir Lietuva, o latviai buvo sutikę leisti, Lenkija perspėjo latvius, kad leidimas lietuviams statyti ten paminklą labai sugadins Lenkijos santykius su Latvija. Tad Salaspiliui skirtą paminklą teko statyti Biržuose...“

A. Butkus pastebi, kad šiuo atveju net ir istoriniai faktai atskleidžia kaimynų veidmainystę: „Lenkijos kariuomenė iš Livonijos buvo atitraukta prieš dvi savaites iki mūšio. Atitraukta dėl nesumokėtų algų. J. Chodkevičius su Lietuvos kariuomene buvo paliktas vienas. Nepaisant to, lenkai pergalę savinasi. Jei būtų pralaimėta, sakytų, kad pralaimėjo litvinai.“

Istorinė konferencija

Profesorius nurodo, kad neseniai vykusioje istorikų konferencijoje Seime konservatorius Audronis Ažubalis piktinosi, jog Seimas patvirtino dokumentą, skirtą Vilniaus aneksijai užfiksuoti, tačiau dokumente išvengta žodžio „okupacija“.

„Kodėl tai įvyko? Vėlgi, kad neužgautume lenkų. Kokia gali būti aneksija be okupacijos, tuomet piktinosi A. Ažubalis, – sako A. Butkus. – Žodžiu, jau ne tik Radoslawas Sikorskis „nemano, kad buvo okupacija“, bet ir didelė dalis Lietuvos Seimo narių. Daugiau net neturiu ką pridurti. Nebent paradoksą, kad Lenkija ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjunga vis vartoja terminą „tautinė mažuma Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose“, nors ten tautinė mažuma yra būtent lietuviai. Ir akiplėšiškai pažeidinėjamos lietuvių teisės į švietimą valstybine kalba. Niekaip nesibaigianti istorija yra ir piktybiškas lietuviškų vaikų darželių nesteigimas tame regione.“

Savivaldybės atsakymai

„Ūkininko patarėjas“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kad ši pakomentuotų akis badančius dvejopus standartus atminties įamžinimo srityje.

Atsakė Komunikacijos skyriaus ryšių su žiniasklaida specialistas Gabrielius Grubinskas: „Vilniaus miesto savivaldybės administracija išduoda leidimus renginiams, kurie vyksta viešose vietose, išskyrus uždaras patalpas, privatiems asmenims priklausančias teritorijas ir kai kurias kitas išimtis. Iš esmės leidimas gali būti išduotas bet kokiam renginiui, vykstančiam viešoje vietoje, jei juo nesiekiama pažeisti įstatymų, nekurstoma nesantaika, nekeliama grėsmė visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ir pan. 2017 m. gruodį Vilniaus rotušėje Lenkijos instituto Vilniuje, Lenkijos tautos atminties instituto, Lietuvos istorijos instituto ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto iniciatyva vyko mokslinė konferencija „Be emocijų. Lenkų ir lietuvių dialogas apie Józefą Piłsudskį“. Kadangi renginys vyko patalpose, jam Vilniaus miesto savivaldybės administracijos leidimo nereikėjo.“

Pasak specialisto, Lietuvai ir jos istorijai svarbių asmenybių minėjimus įprastai organizuoja nacionalinės institucijos: „Tačiau tokius renginius, kaip ir bet kuriuos kitus, gali inicijuoti ir kiti asmenys – visuomenininkai, nevyriausybinės organizacijos, suinteresuotos įmonės, įstaigos, gyventojų bendruomenės ir t. t. Savivaldybės administracija tokių renginių pati neorganizuoja.“

Apie A. Smetonos 150 m. jubiliejaus paminėjimą, kurio nebuvo, savivaldybės administracija neužsimena – tegul tuo pasirūpina „gyventojų bendruomenės“?

Ne viskas trukdo

„Atminimo lenta K. Škirpai buvo pakabinta ne tik negavus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, bet ir Lietuvos apeliacinio teismo, ant kurio pastato sienos lenta buvo pakabinta, leidimo. Nukabinimas vyko gavus teismo prašymą pašalinti galimai neteisėtų veiksmų padarinius“, – aiškina G. Grubinskas.

Tačiau komunikacijos specialistas sutinka, kad ne visi stūksantys paminklai atitinka savivaldybės administracijos keliamus neabejotinai aukštus standartus ir permeta atsakomybę kitoms institucijoms: „Paminklas 1863–1864 m. sukilėliams pastatytas Pranciškonų konventualų vienuolyno kieme. Jam Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisija nepritarė, be to, savivaldybės administracijos žiniomis, paminklas nebuvo derintas su Kultūros paveldo departamentu (KPD), nors tai šiuo atveju privalėjo būti padaryta. Dėl komentaro apie galimus tolesnius veiksmus ir pasekmes reikėtų kreiptis į KPD. Savivaldybės administracija savo iniciatyva nukelti šio paminklo negali.“

Tačiau panašu, kad paminklas Naujojoje Vilnioje bado net ir itin tolerantiškos Vilniaus savivaldybės administracijos pareigūnų akis. „Paminklas Lenkijos kariuomenės įgulos šimtmečiui pastatytas Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčios teritorijoje. Savivaldybės Istorinės atminties komisija dar diskutuoja dėl galimų šios situacijos sprendimo būdų, įskaitant galimą nukėlimą. Paraleliai ieškoma sprendimų, kaip užtikrinti, kad panašių precedentų Vilniuje nebebūtų“, – tikina G. Grubinskas.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.