Jan Udo Sparenborg: „Reikia kovoti už mūsų ateitį!“

Ūkininkavo ir senelis, ir tėvas

Vokietis J. U. Sparenborg Lietuvoje gyvena ir UAB „Klauso ūkis“ dirba jau ilgiau negu 10 metų. Pradėjo nuo kombainininko, dabar yra ūkio vadovas. „Nuo pat vaikystės norėjau būti ūkininkas“, – pasakojo „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas.

Udo (antruoju vardu vadinamas visų jį pažįstančiųjų) gimė netoli Brėmeno, Vokietijos ir Nyderlandų pasienyje. Iki kaimyninių Nyderlandų – vos 12 km. J. U. Sparenborg senelis turėjo pieno ūkį, augino kalėdinių eglučių plantaciją ir rododendrus. Tėvas vadovavo augalininkystės ūkiui, bet praėjus trims dienoms nuo Udo ir jo dvynio brolio gimimo, jaunas mirė. Tačiau močiutė sulaukė ilgo amžiaus, ūkyje darbavosi iki pat 89 metų, prižiūrėjo jo aplinką. Anūkai daug laiko praleisdavo pas močiutę.

„Mama po trejų metų vėl ištekėjo, bet mano patėvis su žemės ūkiu neturėjo nieko bendro, jis buvo laivo kapitonas“, – sakė J. U. Sparenborg. Ketverius metus jaunuolis gyveno ir mokėsi privačiame internate, į jo mokslus tėvai investavo nemažai pinigų. Bet Udo labiausiai norėjo tapti ūkininku. Nors tėvai, ypač mama, dėl tokio sūnaus pasirinkimo patyrė tikrą šoką, vėliau susitaikė.

J. U. Sparenborg pradėjo mokytis profesinėje mokykloje. Tiesa, Vokietijoje profesinio mokslo modelis kitoks negu Lietuvoje. Besimokydamas ŪP pašnekovas kiekvienais metais dirbo ir gyveno pas skirtingus ūkininkus. Pirmus metus jam teko susipažinti ir padirbėti kiaulių ir augalininkystės ūkyje, kitais metais – mėsinių ir pieninių galvijų ūkiuose. Mokytis mokykloje reikėdavo tik vieną dieną per savaitę. Po trejų metų, išlaikęs egzaminus, J. U. Sparenborg gavo diplomą ir ūkininko laipsnį.

Pagal mainų programą J. U. Sparenborg dar buvo išvykęs mokytis į Ameriką, Mičigano ir Oregono universitetus, praktiką atliko pas veterinarijos gydytojus. Tuo metu J. U. Sparenborg buvo labiau susidomėjęs gyvulininkyste, ateityje ketino tapti pieno ūkių konsultantu. Dar vėliau jis pasirinko studijas Vokietijoje, Osnabriuko žemės ūkio universitete, dirbo agronomu-konsultantu. Kiekvieną vasarą važiuodavo į Rytų Vokietiją atlikti praktikų augalininkystės ūkiuose, už kurias jau gaudavo ir atlygį. Jaunas žmogus svajojo kur nors arčiau Baltijos jūros, būtent Rytų Vokietijoje, kada nors visam laikui įsikurti...

Lietuvoje atsirado... pagal skelbimą

J. U. Sparenborg sakė visuomet norėjęs kuo daugiau sužinoti, pamatyti, patirti naujų įspūdžių, įgyti įvairios patirties.

Sykį akis užkliuvusi už skelbimo, kad viename Lietuvos ūkių ieškoma kombainininko. „Prieš mane ūkyje irgi dirbo vokietis, bet jis nusprendė keltis gyventi į savo žmonos tėviškę – Lenkiją. Pasiūlė man pabandyti. Taip jau atsitiko, kad pirmoji mano darbo vasara Lietuvoje UAB „Klauso ūkis“ 2012-aisiais pasitaikė labai lietinga, laukuose net kombainai klimpo. Supratau, kad čia – Lietuva, čia lietūs lyja“, – apie pirmuosius įspūdžius pasakojo pašnekovas. Ketinęs tik padirbėti kombainininku sezoną kitą, J. U. Sparenborg Lietuvoje pasiliko ir įsitvirtino. Matyt, pasak „Klauso ūkio“ vadovo, taip jau buvo lemta. Penkerių metų bandomasis vadovo darbo ūkyje laikotarpis jau seniausiai pasibaigęs.

J. U. Sparenborg žmona Raminta – ekonomistė, kilusi iš Varėnos rajono. Dabar moteris dirba „Klauso ūkyje“, užsiima privalomų augalų apsaugos produktų, trąšų naudojimo žurnalų pildymu. Pora augina 2,5 metukų sūnų Hubertą. Tiek Udo, tiek ir Ramintai laisvalaikiu patinka pabūti gamtoje. Tam labai tinka gimtieji Ramintos miškai Dzūkijoje.

Skirtumai – didžiuliai, išbandymas – kalba

Per ilgesnį negu dešimties metų laikotarpį J. U. Sparenborg sakė savo akimis pamatęs didelius pokyčius Lietuvoje. Ir daugiausia jų – į gerąją pusę. Pirmiausia – modernėjantys ūkiai ir apsišvietę ūkininkai. Tik atvykęs į mūsų šalį, ūkininkas buvo labai nustebęs, kad tik nukūlę rapsus ūkininkai su plūgais suaria ražienas. Tokios klaidos Vokietijoje ūkininkai, pasak ūkio vadovo, jau tris dešimtmečius nebedaro. Šiandien ir lietuviai jos jau nebedaro. Redakcijos pašnekovas, kaip ir dauguma jo tautiečių Vokietijoje, buvo įsitikęs, jog Lietuvoje viskas vyksta lėčiau. Nieko panašaus! Žmonės dirba profesionaliai, moka improvizuoti, todėl rezultatas būna kartais net geresnis negu Vokietijoje. „Mūsų ūkyje, kai atsarginių detalių nepavykdavo lengvai gauti, darbuotojai patys jas pasigamindavo“, – didžiavosi  UAB „Klauso ūkis“ vadovas.

Pradėjęs dirbti Lietuvoje, J. U. Sparenborg susidūrė su ne vienu išbandymu, tarp kurių – ir lietuvių kalba. Jis, be savo gimtosios vokiečių, dar kalba anglų kalba, o rusų kalbos nemoka. Jei būtų mokėjęs, yra įsitikinęs, nebūtų išmokęs lietuviškai, nes ūkyje pasitaikė ne vienas rusiškai kalbantis darbuotojas. „Kai tik pradėjau dirbti, vos vienas iš kolektyvo kalbėjo vokiškai, bet ir tas greitai kitur išsikėlė. Pavaduotojas kalbėjo angliškai. Kai reikėdavo, bendraudavome visomis kalbomis po truputį. Palengva pradėjau lietuvių kalbą suprasti, bandyti kalbėti. Nebuvo lengva. Pirmą vasarą išmokau lietuviškai skaičiuoti, keletą pagrindinių žodžių. Per dvejus trejus metus susipažinau su vietiniais ūkininkais, vis dažniau ryždavausi bendrauti lietuviškai. Dabar viską suprantu, bet kartais dar pritrūkstu kokio žodžio“, – sakė J. U. Sparenborg, per visą netrumpą pokalbį vos sykį „įstrigęs“ ties žodžiu „priešas“.

Yra dėl ko protestuoti

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.