Judėjimo ribojimai – tiems, kas neturi pinigų?

Nuo gruodžio vidurio gyvenimas Lietuvoje sustojo. Vyriausybei įvedus judėjimo ribojimus, baisu net išvažiuoti iš namų. Jei prieš šventes galėjai būti neišleistas iš miesto arba į jį nepatekti, dabar taikoma nauja policijos darbo praktika: bet kur sustabdę pareigūnai gali pareikalauti apgręžti automobilį ir vykti namo. Baisu net bandyti pareigūnui ar kokiam savanoriui išaiškinti, jog turi neatidėliotinų reikalų ar tik nori pasivaikščioti artimiausiame miške. Jei kažkam pasirodys, jog nepaklūsti karantino reikalavimams, gali gauti tokią baudą, kurią norėdamas susimokėti turėsi mažiausiai pusę mėnesio dirbti.

„Judėjimas ribojamas ne tik tarp savivaldybių, bet ir savivaldybių viduje“, – kasdien visais informaciniais kanalais kalama į žmonių galvas, baigiančias išprotėti dėl užsidarymo namuose ir draudimo dirbti. Atrodo, jog visi kaip kokios meškos turime užmigti žiemos miegu ir užmiršti bet kokius kasdienius reikalus. Tačiau žmonės gimsta ir miršta, juos, kaip sakoma vienoje reklamoje, „ištinka gyvenimas“ – ne viską galima įsigyti internetu ir ne visas problemas galima išspręsti paskambinus telefonu.

Ypač vyresnio amžiaus žmonėms, gyvenantiems kaime, atokiau nuo seniūnijų centrų. Paskelbus karantiną ir vaikams pradėjus mokytis nuotoliniu būdu, daugelyje savivaldybių laikinai sustabdyti arba iki minimumo sumažinti vietinio susisiekimo autobusų maršrutai. Vienišiems senjorams, neturintiems automobilių, nuvykti pas gydytoją, nusipirkti vaistų, pasiimti pensijas iš bankomatų, kurie stovi tik rajonų centruose, tapo sunkiu iššūkiu.

Anksčiau padėdavo vaikai, atvažiuodavo anūkai, jie ne tik nuveždavo, kur reikia, bet ir malkų prinešdavo, padėdavo apsitvarkyti. Dabar miestų centruose vėl stovinčios socialinės reklamos perša mintį, jog tik blogi vaikai lanko tėvus. Taip valdžia senus žmones saugo nuo koronaviruso, reikalauja neturėti jokių kontaktų su artimaisiais.

Jei kas mano, jog likimo valiai paliktus senjorus prižiūri socialiniai darbuotojai, padeda jiems pasiekti gydytojus, perka duoną ir veža vaistus, labai klysta. Seniūnijų darbuotojams užtenka rūpesčių su socialinės rizikos šeimų vaikais, kurie per karantiną tapo ypač nesaugūs, nes yra priversti visą laiką būti namuose su dieną naktį „puotaujančiais“ tėvais. Atkakliai reikalaudami senjorai gal ką nors šiaip ne taip prisišauktų. Tik ar būtų kokia garantija, jog pagalbininkai, einantys iš vienos trobos į kitą, neatneš to paties mirtino viruso, nuo kurio tėvus ir senelius turi saugoti artimieji?

Net jei ir apsaugosime artimuosius nuo pavojingosios COVID-19 ligos, atskirtyje likę senjorai netaps laimingesni ir kažin ar gyvens ilgiau. Žinodami, jog niekas negali jų lankyti, seni žmonės iš paskutiniųjų kenčia skausmus ir miršta nuo insulto, infarkto, kitų lėtinių ligų. Mirtingumas Lietuvoje pasiekė Afrikos glūdumos lygį, tik ar kas nors dėl to daro kokias išvadas?

Juo labiau kad karantino reikalavimų, ko gero, laikosi tik tie, kas neturi pinigų. Per kelias pirmąsias sausio dienas, atnaujinus skrydžius, vien iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą parskrido apie 1,5 tūkst. žmonių. Kaip kursavo lietuvių autobusiukai į Vokietiją, Angliją, Airiją ir kitas šalis, taip tebekursuoja – su siuntiniais ir keleiviais, daugiausia moterimis, vykstančiomis prižiūrėti vokiečių senjorų, dirbti fabrikuose.

Verslininkai, prisipirkę nekilnojamojo turto Lietuvoje ir užsienyje, irgi malasi po visą pasaulį – jiems nesunku net per šventes įveikti policijos užkardas. Iš Vilniaus į Šilalę visas būrys verslininkų vyksta skiepytis, šimtas, o gal ir daugiau šio miestelio žmonių dalyvauja mirusio ligoninės direktoriaus laidotuvėse. Pareigūnai, vaikantys nuo kalnų čiuožinėjančius vaikus ir rašantys baudas į šiliuką prie namų be kaukės išėjusiai pasivaikščioti tetulei, tokių masinių susibūrimų „nemato“.

Todėl girdint, kaip premjerė Ingrida Šimonytė aiškina, kad judėjimo ribojimai, kurie mums padeda išvengti grūdimosi, turi likti, pagrįstai darosi pikta. Leiskite žmonėms dirbti ir važinėjančiųjų į Palangą, vaikštinėjančiųjų Olando kepurės paplūdimyje iškart liks mažiau – tokioms kelionėms tiesiog nebus laiko.

Verta pradėti svarstyti, kokia mūsų visuomenė taps, kai pagaliau įveiksime tą nelemtą koronavirusą. Pamynėme pamatines tautos vertybes – pagarbą šeimai, būtinybę globoti tėvus ir senelius, saugoti ir stiprinti ryšius su artimaisiais. Nebeliko net termino „šeima“. Dabar esame apibūdinami terminu „namų ūkis“, o bendravimas – nesuprantamu žodžių junginiu „socialinis burbulas“.

Specialistai pripažįsta, jog karantino ribojimai, verčiant gyventojus užsidaryti namuose, kenkia šeimų santykiams ir žmonių psichinei sveikatai. Bet vien rypavimo, jog blogai, kad taip yra, neužtenka, reikia ką nors daryti. Pramogos, kelionės, atostogų malonumai užsienio kurortuose gali palaukti, bet darbas, iki šiol vadintas gyvenimo druska, nes be jo kasdienybė tampa prėska, yra viso mūsų gyvenimo pamatas. Dirbantiems žmonėms, ypač paslaugų versle, turėtų būti kuo greičiau suteikta galimybė pasiskiepyti nuo koronaviruso ir grįžti į normalų gyvenimą. Juo labiau kad kiekviena karantino diena, ekonomistų skaičiavimais, valstybės ekonomikai kainuoja apie 1,5 mln. eurų. Bet gal Lietuva koronavirusui įveikti jau gauna tiek pinigų, jog mums netrukus visai nebereikės dirbti – tik sirgti?

Daiva BARTKIENĖ