Juozas Dapšauskas. Erotiškumo ir seksualumo vertė

Istorijos suvokimas padeda suprasti, kas yra įsriegta į mūsų kolektyvinę sąmonę, mąstymą ir jautimą, kaip tai veikia mūsų visuomenę bei nepastebimai mus pačius asmeniškai. „Erotika teikia peno akims, seksas – kūnui, meilė – dvasiai, o plačiąja prasme – ir kūnui, ir dvasiai“, – teigia humanitarinių mokslų daktarė, etnologė Daiva Šeškauskaitė monografijoje „Erotika tautosakoje“. Jos požiūriu, mūsų protėviai nebuvo perdėm drovūs ar „užsispaudę“ šioje srityje, į šiuos jausmus ir raišką buvo žiūrima natūraliai ir teigiamai, be niekinimo, gėdos ar kaltės. Pokytis įvyko šalyje įvedus krikščionybę.

Mokslininkė atkreipia dėmesį, kaip net žodynuose, veikiant tam tikroms naujoms ideologijoms, pasikeičia prasmės – iš teigiamo žodžio jis tampa neigiamas: „Sakralūs dalykai įgavo neigiamą požiūrį, pasikeitus religinei sampratai ir sistemai“.

Išsamioje tyrinėjimų studijoje  autorė teigia: „Pizius Lietuvių kalbos žodyne traktuojamas kaip pasileidėlis, ištvirkėlis. Ši reikšmė menkinamojo pobūdžio, o anksčiau buvo dievas”. Ir šiais laikais žodis „pistis“ atrodo vulgarus, nors jis būtent yra labai senas, taurus lietuvių protėvių žodis. „Taigi dievas Pizius kildinamas iš lietuvių žodžio pizė, pyzda, reiškiančio „vulva”, „vagina”, „moterų lytinius organus. Indoeuropiečių prokalbės šaknis pezd - reiškia Pizda (peizda) – moters apatinė dalis, „lytiniai organai”, „vulva”, „vagina”.“

„Pistis” graikų kalboje reiškia „tikėjimą”, „pasitikėjimą”. Nepasakysiu, ar čia etimologiškai yra kažkaip susiję, greičiausiai ne, bet prasmių sąsajų galima įžvelgti.

Kita tik šiais metais Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto išleista knyga „Lietuvių etiologinės sakmės apie lytiškumą. Adomas pasiilgo Ievos“. Ji Adomo Mickevičiaus bibliotekoje buvo pristatyta kartu su knygos iliustracijų autoriaus Mariaus Jonučio kūriniais. Knygoje surinktos sakmės ir pasakojimai, bet aš  atkreipsiu dėmesį į vieną kiek juokingą situaciją, kurios aidų dar apstu ir mūsų laikais: „Plačiai nuskambėjęs precedentas įvyko prieš 90 metų, kai rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius sudarė ir išleido lietuviškų patarlių ir priežodžių rinkinį (Patarlės ir priežodžiai, 1934). Šiame rinkinyje buvo paskelbtas ir nemažas pluoštas nešvankių tekstų. Kilo didelis nepasitenkinimas, visuomenė, ypač dvasininkija, pasipiktino, mat „grynai pornografišku priežodžių ir patarlių toje knygoje yra per 300“.“ Patarlių ir priežodžių rinkinys buvo uždraustas, išimtas iš knygų lentynų ir leistas skaityti tik su specialiu leidimu.

Kur pornografija, o kur graži erotika? Kur riba?

Pats pornorgafijos apibūdinimas yra kiek problematiškas, kintantis, skirtingas. Štai vienas trumpas apibrėžimas: „Pornografija – tai natūralistinis sueities (kartais žmogaus kūno) vaizdavimas arba aprašymas, siekiantis sukelti lytinį susijaudinimą. Terminas atsirado XVIII a., Prancūzijoje pasirodžius Retifo de la Bretono knygai „Pornografas, arba Padoraus žmogaus apmąstymai apie tikrą prostitucijos amoralumą“. Knygoje buvo aptariami klausimai, tuo metu visuomenėje laikyti nepadoriais, todėl pornografijos terminas prigijo kaip nepadoraus seksualumo simbolis.” Dar atkreipiamas dėmesys, kad meniškas vaizdavimas nėra pornografija ir pan.

Prisimenant jau minėtas V.  Krėvės rinktas ir uždraustas „pornografines” lietuvių patarles ir priežodžius. Ar ten tikrai buvo pornografija? Kai kam (islame) moteris, nedengianti veido, jau yra pornografija, amorali, kai kam – ir sueities vaizdavimas nėra kažkas nepadoraus… Priklauso nuo požiūrio.

Lemia būtent požiūris, jo siaurumas ar platumas. Pirmiausia požiūris į kitą asmenį. Ar mes žiūrime į kitą žmogų, lytį kaip dvasinę, psichinę, fizinę būtybę – kaip visumą? Beje, tokį požiūrį praktikų metu diegia ir neotantra. Kitoje dvasinėje būtybėje matome Dievo kibirkštį, Dvasią, didybę „Dievo atvaizdą ir panašumą”, įžvelgiame patį Dievą. Matome psichinę esybę – su visomis reakcijomis, maloniomis ir ne, charakterio šviesiosiomis pusėmis ir šešėliais, mielomis nuotaikomis ir niūriomis, traumomis ir gijimais. Su atjauta, empatija, supratingumu kitą visokį priimant.  Fizinę – matome visą nuogą žmogaus kūną kaip gražų, neišskiriant nei vienos vietos kaip negražios!

„Pornografinis” požiūris atsiranda, kai asmens nebematome kaip visumos, žvilgsnis susiaurėja tik iki kūno, galiausiai tik iki organų. Beje, gražių dalių, organų. Labai senose, viena su kita nesusijusiose kultūrose jie garbinti – falas, vagina. Tai malonumo šaltiniai ir gyvybės vartai. Bet požiūris kitas! Prasmė labai šviesi. Kaip galėjo istorijoje visai taip nutikti, kad tokie šventi organai tapo „nešvankūs, gėdingi“, o su jais susiję jausmai – „netyri“, „gėdingi“, „pasibjaurėtini“, „žemesnieji“ „gyvuliški“?

„Kama sutra“  bei „Giesmių giesmės“ seksualumas ir Viktorijos laikų „santūrumas“

Tikriausiai daugelis girdėjo apie Indijoje užrašytą „Kama sutrą“, kurioje pateikiamos seksualinės žinios ir patirtys. Kinijoje visai atvirai grafiškais piešiniais buvo vaizduojamos sueitys, smulkiai aprašomos 48 sekso pozos, mokoma parengiamųjų glamonių ir pan. Apie tai mokino ir daoizmo tradicija. Indijoje tantrinėje tradicijoje dievybės Šyva ir Šakti vaizduojami seksualinėje sueityje.  Biblijos „Giesmių giesmės“ knygoje taip pat gražiai aprašoma vyro ir moters meilė, akivaizdi erotika.

Senose Afrikos kultūrų tradicijose, kurios kai kuriose šalyse labai gajos ir dabar, praktikuojamas moters lyties organų žalojimas, kad moterys nepatirtų seksualinio malonumo, taip „atbaidomos blogosios dvasios“.  Siaubinga, kad net kai kuriose valstybėse dar šiandien taip yra apipjaustomos per 90 proc. visų moterų. Jos yra žalojamos, nors oficialiai tai yra nelegalu. Bet liaudyje laikomasi prietaringų ir šamaniškų senų tradicijų. Prieštaringa ta seksualumo istorija su savo šviesiosiomis pusėm, bet ir su traumuojančiomis.  

Bet kiek kitokie prietarai ir kenkimas savo kūnui buvo būdingi ir jau apsišvietusioje Europoje: „Dauguma Viktorijos epochos gydytojų moters potraukį laikė patologišku ir įspėdavo, kad seksualinis susijaudinimas gali pakenkti jų dauginimosi ir šalinimo organams“, – rašoma minėtoje istorinėje knygoje. Seksualiai aktyvios moterys santuokoje neretai buvo įvardijamos kaip prostitutės.

„Indijoje, kaip ir Kinijoje, vakariečių nuostabai, šiuolaikiniai žmonės labai drovūs ir santūrūs. Pasak profesoriaus Lionelio Tigerio, Indijoje įvyko stulbinamas šalies tautinio erotizmo nuosmukis.“ Autorius įžvelgia, kad tam įtakos gal turėjo ir Didžiosios Britanijos valdymas Indostano pusiasalyje bei religinės grupės.

Indijoje ir Kinijoje padėtis pastaraisiais dešimtmečiais ženkliai keičiasi, kai kas pastebi vykstančią seksualinę revoliuciją. Tačiau dar XX a. pabaigoje tyrėjai situaciją apibūdino taip: „Net dabartiniai indai ir kinai piktinasi savo erotiškomis šaknimis, tarsi simpatizuotų asketiškam krikščionybės stimului, požiūriui, kad malonumo atsižadėjimas, saviplaka ir vienuolinės gyvensenos mėgdžiojimas yra pats tinkamiausias kelias į malonės būseną. Šiuolaikiniame pasaulyje vienos trumpiausių parengiamųjų sueities glamonių būdingos Kinijos kaimui, kur 34 proc. porų, sakoma, sekso preliudijai skiria mažiau nei minutę“. Mokslininkai apie komunistinės Kinijos situaciją liūdnai pastebėjo: „Tyrėjai nustatė, kad daugelis kinų merginų ir moterų šiandien sako, kad „jaučia lyg pykinimą“, kai jų kas klausinėja apie sekso dalykus.“

„Užspaustas” seksualumas vis vien egzistuoja, prasiveržia

Kai visuomenėje diegiamas, vyrauja neigiamas požiūris į seksualumą, natūralų nuogumą, būtent tada labiausiai kyla slaptos pornografijos poreikis siaurąja prasme, lytiniai santykiai įgauna nenatūralią, iškreiptą išraišką. Žmonės neįžvelgia, kad pornografijoje yra daug melo, moterų ir net vaikų išnaudojimo kuriant šią produkciją.

Garsieji Viktorijos laikai, suvaržymų, kontrolės,  vaizduojant konservatyvią, veidmainiškai „dorovės“,  „skaisčią“, „teisingą“, „santūrią“ visuomenę realybė: „Yra faktinių duomenų, kad Viktorijos laikotarpio slopinimas gimdė didžiulį fantazijų alkį, ne tik realią prostituciją. Pornografijos prekyba klestėjo.“ O ir pati prostitucija plačiai tarpo. „1785 m. laikraštis Times rašė, kad kasmet nuo venerinių ligų miršta 5000 Londono prostitučių“. O skaičiuojama, kad Londone jų buvo apie 50 tūkst., pateikiama knygoje „Intymioji orgazmo istorija“.

Psichoterapeautė Esther Perel savo knygose („Naujas žvilgsnis į neištikimybę", „Tarp kasdienybės ir geismo: kaip išsaugoti aistrą ilgalaikiuose santykiuose”) teigia, kad iš esmės turi keistis požiūris į kitą lytį poroje kaip į neva nuosavybę, į įsipareigojimą kaip statišką kalėjimą. Atvirai kalbėtis apie visus ir sunkiausius, subtiliausius emocijų, norų, fantazijų niuansus. Nebevaizduoti doresniais, teisingesniais nei esame. Nusiimti kaukes.

Jaustini jausmai: atpažinti, suprasti, apibūdinti, išreikšti, galiausiai reguliuoti emociją

Paskutiniais metais katalikų Bažnyčią sukrėtęs įvykis (ar tiksliau, tapęs viešu) mane labai nustebino. Nenoriu vertinti, teisti – tai pavyzdys to, kad užslopinti dalykai vis vien egzistuoja.

Šv. Jono brolių kongregacija yra nauja vienuolija, jai dar tik apie 50 m. Ji įsikūrė ir augo su dideliu dvasiniu užsidegimu tada, kai Europoje visos kitos vienuolinės bendruomenės traukėsi. Lietuvoje jie įsikūrė 1993 m. Jos įkūrėjas filosofas ir teologas kunigas Marie-Dominique Philippe darė didelę įtaką Prancūzijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse savo dvasinėmis, intelektualinėmis mintimis, daug kas jį laikė šventuoju, „nekūnišku“.

Joanitų bendruomenės įkūrėjas M.D. Philipe buvo tikrai charizmatiškas, įkvepiantis, gilių teologinių ir dvasinių įžvalgų vedlys. Įkūrėjas mirė 2006 metais. O po jo mirties praėjus keleriems metams garbaus amžiaus vienuolės pradėjo pasakoti su juo turėjusios seksualinių santykių. Prasidėjo bažnytinis tyrimas ir paaiškėjo, kad seksualiai buvo išnaudojamos dešimtys vienuolių. Galiausiai bendruomenė nuo savo įkūrėjo atsiribojo. Dar paaiškėjo, kad ne tik įkūrėjas, bet ir kai kurie kiti bendruomenės kunigai taip elgėsi. Tai labai sukrėtė įtikėjusius dvasingumo iliuzija, gal ją išsklaidė?

Neįmanoma pasislėpti, ignoruoti, nuneigti to, kad seksualumas yra žmogaus visumos dalis.

Ar mokykloje reikalingas lytiškumo ugdymas? Tėvų pasiruošimas kalbėti apie seksą

Ir šiandien vyksta diskusijos, ar reikia mokyklose vaikams kalbėti apie seksualumą. Ar tik tėvai turėtų kalbėti? „Ar jūs darote seksą“? – grįžusi iš mokyklos paklausė pradinukė mano dukra. O dar mažesnis sūnus darželyje iš vaikų nugirdo, kad „mergaitė sisioja krauju“.  O vyriausias kažkada paklausė, „ką reiškia, kai rodomas vidurinysis pirštas“. Ar kalbėtis su vaikais apie seksualumą?  Galima nekalbėti, bet jie tarp savęs jau gana ankstyvame amžiuje kalba, neretai nesuprasdami apie ką. Ar santūriai ir „dorybingai“ paraginti nesiklausyti, nedalyvauti, tuose „negražiuose“ bendraamžių pokalbiuose? Juk negalima apie šiuos „nešvankius“, dalykus kalbėti, nes pats kalbėjimas skatina dar didesnį smalsumą, o tai kelias į pasileidimą? Ypač vaikams svarbu neparodyti, kad čia kažkas gėdingo, nešvaraus, netyro, „gyvuliško“. Ir nesudaryti vaizdo, kad fui, net nekalbėkite apie tai, kad tai slepiama – tai tik pakursto smalsumą. O kai aptariama, paaiškinama, taip ugdomas savo ir skirtingos lyties pažinimas, empatija.

Kartu ir sūnums, ir dukrai paaiškinau, kaip būna su mergaitėmis, kad reikia didesnio jautrumo joms tokiu laiku. Pagrandukas sūnus pradžioje klausęs su tokiu „hi-hi ha-ha“, paskui sukluso. Ir per daug informacijos taip pat nereikia, paskui bus tokių pokalbių tęsinys. Jie turi žinoti, kad pokalbiui durys yra visada atviros, jie gali papasakoti, ką draugai jiems sakė, kaip jie jaučiasi ir pan.

Beje, ankstyvoji paauglystė ar priešpaauglystė, kai atsiranda domėjimasis skirtinga lytimi, bet nesugebama gražiai to išreikšti – patampo už plaukų, pakiša koją ar kitais netinkamais būdais bando atkreipti dėmesį. Ne iš blogos valios, bet tiesiog nemoka megzti gražaus ryšio. Tokiame amžiuje svarbu tiesiog išmokti kurti ryšį su kita lytimi.

O hormonų audrų paauglystėje svarbu skiepyti ir ugdyti platų meilės pažinimą ir suvokimą. „Meilė kitam žmogui prasideda nuo meilės sau. Žmogus nemylintis, negerbiantis savęs, nepripažįstantis savivertės ir unikalumo negali mylėti kito žmogaus”, – teigia garsios knygos „Menas mylėti” autorius Erichas Frommas. Savivertės, sąmoningumo, kritinio mąstymo ugdymas, jausmų priėmimas ir tyrinėjimas, mokėjimas atvirai ir subtiliai bendrauti apsaugos nuo per ankstyvų lytinių santykių. Padės nepasiduoti bendraamžių spaudimui, išmokins nusibrėžti būtinas savo ribas ir jas keisti, kai pats nori, o ne kai reikalauja aplinka, tariami draugai, partneris.

Neotantra – ypatinga pagarba kitai lyčiai, ryšiui

Dar keli pastebėjimai apie neotantrą. Štai kaip tantrą aprašo knygos „Intymioji orgazmo istorija” autorius: „Daugelio senųjų kultūrų žmonės tikėjo, kad orgazmas yra mistinis potyris. Bemaž neabejotina, kad tokio požiūrio ištakos glūdi liaudies išmintyje, kurią sukaupė tolimieji žmonijos protėviai. Išties nestebina tai, kad orgazmo sukeltas palaimingas jausmas buvo gerbiamas panašiai kaip religinis potyris nuo tada, kai  žmonėms ėmė rūpėti dvasingumas.“

Senovės tantroje buvo didelis dėmesys skiriamas giliai pagarbai tarp lyčių, moters lygiateisiškumui lytiniuose santykiuose. „Tantros požiūriu, kiekviena moteris yra Deivės įsikūnijimas. Tantristas kosminę deivę garbina visose moteryse: apkūniose ir liesose, jaunose ir senose, sveikose ir neįgaliose“.

Kiekviena, kiekvienas nori būti norimas, pastebimas kaip gražus, patrauklus, geidžiamas. Tantros praktikose ir įvyksta tas stebuklas, kai nuslopsta tas būgštavimas dėl kitų vertinimo, galimos kritikos, atstūmimo, atsipalaiduojama, nebesiekiama tobulybės, perfekcionizmo, atsipalaidavus pradedama švytėti, pasikeičia ir veido išraiška, pasirodo, tada sužvilga ir tas patrauklumas, erotiškumas ir seksualumas. Ir dieviškumas!  

Platoniškas įsimylėjimas yra ir kūniškas, o seksas – ir dvasiškas

Žmogaus seksualumas yra vertybė, ji atskleidžia žmogų kaip daugiasluoksnę gelmę su įvairiausiais jausmais ir išraiškomis. Tad ir  apie tantrą (kaip ir bendrai seksą) yra labai daug mitų ir įsivaizdavimų bei siauro požiūrio. Dar žmones labai veikia tiek asmeninės, tiek kolektyvinės traumos seksualumo srityje.

Yra manančių, kad seksualinė energija – tik grubi energija. Seksualinė energija (jausmas) yra labai įvairi ir spalvinga.

Neotantros praktikos (lietuviškai sakant, „sąmoningi ryšiai“) kuria tokią būseną, nuotaiką, jausmą, kad tampi kažkiek įsimylėjęs visus, bet ir laisvas nuo visų, beje, ir nuo savo norų. Yra mitas, kad platoniškas įsimylėjimas – dvasinga, ne kūniška, o seksualinis geismas – kūniškas. Įsimylėjimas yra tiek pat kūniškas, kaip ir seksualinis jausmas. Tik veikia kiek kiti kūniški hormonai. O neotantra teigia, kad būtent ir seksualumas yra ne tik kūniškas, bet ir dvasingas, tai gali būti sąmoningas ryšys. 

Straipnis iliustruotas menininko Mariaus JONUČIO darbais („Lietuvių etiologinės sakmės apie lytiškumą. Adomas pasiilgo Ievos“). Autoriaus sutikimas gautas.