Puikios maistinės, vaistinės ir gydomosios vynuogių savybės niekam nekelia abejonių. Tad vis daugiau atsiranda norinčiųjų jas auginti. Kaip vasarą prižiūrėti vynmedžius, kaip juos formuoti, savo patirtimi su „Rasų“ skaitytojais sutiko pasidalyti gerai žinomas Lietuvoje vynmedžių augintojas Justinas SLANKAUSKAS. „Lietuvoje galime užsiauginti daug ir skanių vynuogių. Sumanę auginti vynmedžius, turime nuspręsti, kokiam tikslui juos auginsime. Vieni renkasi šiuos augalus norėdami apželdinti pastatų ar pavėsinių sienas, kiti – tvoras, treti iš vynmedžių formuoja gyvatvores. O dar kitiems reikia vynuogių“, – sako vynmedžių augintojas J. Slankauskas. Mūsų pašnekovo vynuogynas įsikūręs prie Elektrėnų marių, sodų bendrijoje „Klevas“. Anot J. Slankausko, pirmuosius vynmedžius įsigijo 1986 metais. Tai buvo Antano Gailiūno sukurti lietuviški vynmedžiai. „Šiuo metu auginu įvairių šalių vynmedžius, bet pirmenybę teikiu A. Gailiūno sukurtiems hibridams, – pasakoja vynuogininkas. – A. Gailiūno išvestos veislės yra labai ankstyvos, ištvermingos mūsų šaltam, drėgnam ir dažnai besikeičiančiam klimatui, o vynuogės skanios. Daugumą veislių galima auginti žiemą net neprilenkus prie žemės. Pietų šalyse išvestus vynmedžius, ypač skiepytus, žiemą reikia labai gerai apsaugoti nuo šalčio, o tam reikia daug papildomo darbo. Pradedantiems vynuogininkams patariu pradėti tik nuo lietuviškų veislių.“ Nedideliame savo plote J. Slankauskas yra išbandęs per 300 veislių. Šiuo metu lauke augina apie 80, šiltnamyje – 30 veislių. Kiekvienais metais kolekciją papildo naujomis. „Pastaruoju metu į Lietuvą įvežama daug užsieninių vynmedžių veislių, – perspėja J. Slankauskas. – Tačiau užrašyti duomenys būdingi tai šaliai, kurioje jos yra išvestos.“

Auginimas ir priežiūra vasarą

Sodinimas. Vynmedžiai plikomis šaknimis sodinami anksti pavasarį arba rudenį. O išaugintus konteineriuose galima sodinti visą vasarą. Pagal galimybes vynmedžiams sodinti reikia parinkti saulėtą ir šiltesnę vietą. Labai gerai, jeigu yra nuolydis į pietus arba laisva pietinė pastato pusė. Kadangi vynmedžiai vienoje vietoje auga daugelį metų, jiems sodinti reikia atsakingai paruošti duobes. Jos kasamos 50–60 cm gylio ir tokio pat pločio. Priemolio dirvose į duobes priberiama komposto, žvyro ir viršutinio dirvožemio mišinio santykiu 1:1:1, smėlingoje dirvoje – komposto ir viršutinio grunto. Dirva duobėje turi būti puri ir gausi maisto medžiagų. Kad šaknys žiemą nenušaltų, sodinukai į duobes sodinami giliai (iki 40 cm). Sodinant daugiau vynmedžių, žemę reikia pradėti ruošti prieš metus. Dirva turi būti patręšta organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, giliai suarta (40–50 cm). Laistymas. „Neperlaistykite peržiemojusių vynmedžių, – pataria J. Slankauskas. – Suaugusių (peržiemojusių) vynmedžių (jauniems sodinukams vandens dar reikia) pavasarį geriau apskritai nelaistyti. Tačiau šį pavasarį kaip tik turėjau laistyti, nes buvo labai sausa, trūko drėgmės.“ J. Slankausko nuomone, laistyti vynmedžius reikia labai retai, nes įprasta lietuviška vasara suteikia pakankamai drėgmės. Jei vasarą užklups ilgalaikė sausra, vynmedžius palaistyti reikėtų. Pravartu vynmedžius palieti rudenį, kad geriau žiemotų. Jei dirva būna sausa, šaltomis žiemomis vynmedžiai gali iššalti vien dėl drėgmės trūkumo. Jei vasarą dirva yra drėgna, tuomet žemė geriau įšyla ir rudenį augalams atiduoda sukauptą šilumą, o jei sausa – tuomet ji veikia augalų šaknis kaip izoliacija, visiškai nepraleidžia šilumos. Tręšimas. „Vynmedžių tręšimas niekuo nesiskiria nuo kitų sodo augalų, – patirtimi dalijasi J. Slankauskas. – Sodininkai gerai žino, kad pavasarį, prasidėjus vegetacijai, daugiausia reikia azoto trąšų. Prieš žydėjimą ir tris savaites po – fosforo, uogoms nokstant – kalio. Jeigu tręšiame mineralinėmis trąšomis ir žinome, kokiam periodui ir kokių mineralinių elementų daugiausia reikia, rinkimės kompleksines trąšas.“  Pavasarį elektrėniškis vynmedžius tręšia lėtai tirpstančiomis „YaraMilla“ kompleksinėmis trąšomis (12:11:18). J. Slankausko nuomone, vynmedžiams tręšti labai tinka vandenyje ištirpintos trąšos. Kokiu santykiu skiesti, būna nurodyta ant pakuotės. Paprastai į kibirą pilamas šaukštas trąšų. Vynmedžiams tręšti labai tinka organinės trąšos: kompostas, mėšlas, medžio pelenai, ypač – paraugintas paukščių mėšlas. 1/4 plastikinės statinės pridėkime paukščių mėšlo ir įpilkime porą kastuvų medžio pelenų. Užpilkime vandeniu, gerai išmaišykime, uždenkime ir palaikykime 7–10 dienų, kad parūgtų. Gautą raugą skieskime vandeniu (10 l vandens ir 1 l srutų). Suaugusiam krūmui išpilkime du kibirus skiedinio. Vasaros antrąją pusę azoto trąšų nebereikia. Augalų apsauga nuo ligų. Vynmedžiai daugiausia nukenčia nuo netikrosios miltligės (sukėlėjas Plasmopara viticola). Liga pažeidžia lapus, jaunus ūglius ir uogas. Iš pradžių viršutinėje lapo pusėje atsiranda netaisyklingų gelsvų dėmių. Apatinė lapo pusė pasidengia baltu apnašu. Lapai ir uogos susitraukia, sudžiūsta ir nukrinta. Apsaugai nuo netikrosios miltligės vynmedžius prieš žydėjimą ir po profilaktiškai reikia nupurkšti fungicidais. Efektyviai padeda naujos kartos sisteminio ir translaminarinio veikimo fungicidas „Infinito“. Naudoti, kaip nurodyta instrukcijoje.

Formavimas, genėjimas

Formavimas horizontaliu kordonu. Lietuvoje ypač svarbu taisyklingai genėti vynmedžius, nes sąlygos augti nėra itin palankios: palyginti mažai saulėtų dienų, trumpa vasara, trūksta šilumos. Todėl vynmedžiai, kuriems labiau nei kitiems augalams reikalinga saulės energija, turi būti suformuoti taip, kad gautų kuo daugiau šviesos. Išgenėtų, išretintų krūmų uogos kaupia daugiau organinių medžiagų. Negenimų vynmedžių uogos ir kekės susmulkėja, skonis pablogėja. Krūmas ima sirgti. Lietuvoje dengiamus vynmedžius geriausia genėti rudenį, o nedengiamus – pavasarį, nes rudenį nugenėtų atsparumas šalčiams labai sumažėja. Mūsų šalyje vynmedžius labai tinka formuoti horizontaliu kordonu, net ir lepesnes veisles. Lengva suformuoti krūmą, prilenkti prie žemės ir uždengti žiemai. Vynmedžiai auginami prie 1,8 m aukščio įrengtų „špalerių“. Maždaug kas 35–40 cm įtempiamos penkios vielos, prie kurių rišami paaugę ūgliai. Pirmaisiais metais po sodinimo vynmedžiui leidžiama augti formuojant vieną stiebą. Rudenį nugenima iki keturių akučių ir uždengiama žiemai. Pavasarį, pradėjus augti ūgliams, du ūgliai paliekami priešingose pusėse, kiti išlaužiami. Vasaros antrąją pusę ūglius pradėkime lenkti į skirtingas puses ir formuokime horizontalų dvipetį kordoną. Sodinant daugiau veislių – po vieną petį. Kasmet vynmedžiai genimi ne tik rudenį, bet ir vegetacijos metu (žaliasis genėjimas). Jo metu išlaužiami vilkūgliai ir silpni ūgliai, kurie nereikalingi krūmui formuoti. Nulaužiamos ūglių viršūnės, paliekant 6–8 lapus virš paskutinės kekės. Periodiškai trumpinami pažastiniai ūgliai, paliekant du lapus. Augantys ūgliai turi būti pririšami prie vielų. Prieš žydėjimą ūglių viršūnėlės nugnybiamos dėl geresnės žiedynų mitybos. Intensyviai augančių ūglių viršūnės būna nulinkusios žemyn. Kai jos nebelinksta, tai ženklas, kad jų augimas sulėtėjo ir pradėjo nokti uogos. Tuomet ūglių viršūnės nulaužiamos, paliekant šešis lapus virš paskutinės kekės. Tai sustabdo jų augimą, ūgliai geriau sumedėja, o nokstančios kekės gauna daugiau maisto medžiagų ir greičiau sunoksta. Vynmedžio formavimas skėčiu. Vynmedis, suformuotas kaip skėtis, atrodo originaliai. Taip suformuotam J. Slankausko vynmedžiui – jau 12 metų, pasirinkta derlinga, šalčiui atspari veislė ‘Reliance‘. Būtina atrama – 2,5 m ilgio metalinis vamzdis, įtvirtintas žemėje, o viršuje – 2 m skersmens skritulio formos metalinis karkasas. Iš tikrųjų viršutinis karkasas galėtų būti ir didesnis – 2,5 m skersmens, nes vynmedžio šakos stipriai svyra žemyn. Taip formuoti geriausia lietuviškos žiemos negandoms atsparias vynmedžių veisles. Viršuje yra daug šakučių, tad jų nedengia. Jeigu auginamos jautresnės veislės, tuomet žiemai stiebą reikia gerai aprišti eglišakėmis, kelių sluoksnių agroplėvele arba kita šilta medžiaga. Rudenį vynmedžio viršutinės dalys nukarpomos, ant vienos šakelės paliekant po du pumpurus. Skėčio formos vynmedžius patartina auginti mažuose slypuose ir kiemeliuose, kur trūksta erdvės. Perskiepytas 12 metų vynmedis taip pat formuojamas kaip skėtis. Buvo auginama A. Gailiūno desertinė veislė ‘Juvendana‘, nokinanti stambias, skanias vynuoges. Tačiau veislė nelabai derlinga ir žiemą reikia dengti. Prieš dvejus metus anksti pavasarį į ‘Juvendanos‘ šaknį įskėlimo būdu įskiepijo 2 cm ‘Reliance‘ ūgliuką su dviem akutėmis, o vasarą – dar vieną ūglį. Įskiepiai prigijo gerai. Kadangi šaknynas stiprus, skiepytas augalas greitai auga – per dvejus metus užaugo ilgas stiebas ir šią vasarą tikimasi suformuoti naują skėtį.

Įdomybės ir patarimai

Laistymo vamzdeliai ir „rasos“ šaknys. Sodinant į iškastą duobę (60 cm gylio ir 60 cm pločio) įstatomas plastikinis vamzdelis (kuris remiasi į apačioje prieš tai supiltą 20 cm stambaus žvyro sluoksnį), kad vynmedžio šaknys būtų geriau drėkinamos laistant vandeniu arba trąšų tirpalu – tai skatina pagrindinių šaknų augimą. Be to, žvyro sluoksnis reikalingas, kad augalo šaknys neužmirktų. Paskui ant drenažo (žvyro) pilamas kompostas, sumaišytas su derlinga iš duobės iškasta žeme ir sodinamas vynmedžio sodinukas. Laistant įprastai, be vamzdelio, pagrindinė šaknų sistema ne visada gauna vandens, jeigu dirvožemis nelaidus, dalis vandens nubėga pro šalį arba jo per mažai. O jei liejama per daug, gali pradėti pūti šaknys. Dėl ko reikalingas vamzdelis? Be vamzdelio plinta paviršinės „rasos“ šaknys, o apatinės, negaudamos drėgmės ir trąšų, „nedirba“, pradeda nykti, kartais apmiršta. Tuomet vynmedis auga prastai, gelsta lapai, skursta, kartais visai sunyksta. Vynmedžių auginimas loviuose. Sodinukai sodinami lovyje į itin trąšią, gausiai kompostu patręštą žemę, apie 40 cm atstumu nuo „špalerių“. Loviuose vynmedžiai geriau auga, nes šaknys įšyla iš pietų pusės, jų neuždengia lapija, niekas neužstoja saulės. Žemė turi būti kuo juodesnė, kompostinė, galima įmaišyti durpių, tuomet geriau įšyla. Vynuogių augintojas ruošiasi juodai nudažyti ir lovių šonus, kad jie labiau įkaistų. Kadangi vynmedžių stiebai lankstūs (kaip lianų), vėlyvą rudenį prieš žiemą šakos nugenimos, o stiebai lengvai prilenkiami prie žemės paviršiaus. Jautresnes veisles galima uždengti eglišakėmis, o kad nesudrėktų, ant viršaus apkloti polietileno plėvele, nes vynmedžiai nepakenčia mūsų drėgnų žiemų. Mažiau jautrias veisles galima pridengti vynmedžių nukarpytomis sausomis šakomis. Loviuose auginamus vynmedžius galima formuoti horizontaliu dvipečiu ar vienpečiu kordonu. Vynmedžių auginimas šiltnamiuose. Ar galima Lietuvoje auginti ankstyvąsias, atlaikančias iki -25 oC šaltį vynmedžių veisles? „Ne“, – atsako vynuogininkas, nes nepakaks šilumos. Tačiau plėvele dengtuose šiltnamiuose gali derėti net vidutinio vėlyvumo ir lepesnės veislės. Šiltnamyje puikiai auga ir žiemoja ‘Novij padarok‘, ‘Talisman‘, ‘Kiš miš Zaparožskij‘ (besėklės mėlynos vynuogės), kekės didžiulės, sveria daugiau nei 2 kg. Pernai buvo palikta po penkias kekes, jos išaugusios svėrė per 2 kg. Šiemet jau ketvirtus metus paliko daugiau kekių – po 10, jos bus mažesnės, su smulkesnėmis vynuogėmis. Skiepijimas. Lietuvoje sodinami savašakniai vynmedžiai, padauginti auginiais. Užsienio šalyse, kur auginamos vynuogių plantacijos, sodinami skiepyti sodinukai. Kai kas bando aiškinti, kad vynmedžių sodinukai būtinai turi būti skiepyti. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, dėl ko vynmedžius skiepija. Beveik visuose pietiniuose kraštuose yra išplitęs vynmedžių siaubas – filokseros. Tai vos paprasta akimi įžiūrimos erkutės, kurios parazituoja šaknis ir lapus, siurbdamos jų sultis. Į pažeistas vietas patenka puvimo bakterijų. Šaknys pradeda pūti ir augalai sunyksta. Efektyviausias kovos būdas su šia liga – sodinukų skiepijimas į filokseroms atsparius poskiepius. Sibire skiepijama į šalčiui atsparias šaknis. Mūsų krašte filokserų dar nėra. Manoma, kad tam įtakos turi klimato sąlygos, nebūna labai šaltų žiemų. Visi skiepyti vynmedžiai žiemai turi būti kruopščiai apsaugoti nuo šalčio, nes nušalus antžeminei daliai iš šaknų ataugs laukinės šakos. Be to, skiepytų vynmedžių amžius yra dvigubai trumpesnis. Nušalę savašakniai vynmedžiai labai greitai atsinaujina, iš šaknų išauga tai veislei būdingos šakos. Kai auga ne visai tinkama veislė (nes atsiranda vis naujų geresnių), verta skiepyti į kelerių metų augalą stipriomis šaknimis, nes per dvejus metus išaugs puikus vynmedis ir gausiai derės. J. Slankauskas pernai birželį į A. Gailiūno vynmedžių veislę ‘Tereza‘ įskiepijo kitos veislės žaliąjį ūglį. Vasarą užaugo gana didelis augalas, sumedėjo. Rudenį nukirpo, paliko žiemoti. Peržiemojęs vynmedis pavasarį susprogo ir sėkmingai auga. Vynmedžiai prie namo sienos. Vynmedžius geriausia sodinti saulėtoje ir šiltesnėje vietoje, geriausia pietinėje pusėje. Silikatinių plytų siena dieną sugeria šilumą, o vakare ją išspinduliuoja. Tad vynmedžiams čia gerokai šilčiau ir yra puiki užuovėja. Sodinukai sodinami pavasarį, praėjus šalnų pavojui. Kad šaknys žiemą nenušaltų, sodinama giliai (iki 40 cm). Pasieniuose sodinama eilėje 1,2–1,5 m atstumais, 40 cm atstumu nuo sienos. Pasienyje kas 40 cm aukštyn ištempiamos keturios vielos vynmedžių ūgliams tvirtinti. Kai augalai prigyja ir ima leisti ūglius, reikia formuoti du augančius ūglius į viršų, o kai užauga atžalos ir nukrinta lapai, vėlyvą rudenį (pavasarį stiebai „ašaroja“), tuos du ūglius atlenkti horizontaliai žemės paviršiui į priešingas puses. Iš atlenktos šakutės išaugs nauji pakaitiniai ūgliai, ant kurių formuosis uogos. Pakaitiniai ūgliai trumpinami iki dviejų pumpurų. Paskui kasmet vėl taip pat genima. Tokiai gyvatvorei su uogomis tinka visos vynmedžių veislės. Ankstyvosios ir vidutinio ankstyvumo uogas sunokins rudens pradžioje, o vėlyvosios – tik jei pakaks šilumos ir saulėtų dienų. Vienais metais gali ir sunokti, o kitais, jei prasideda ankstyvos šalnos, uogų galime ir nesulaukti. Sodinukų augininimas. Savašakniai sodinukai (įsišakniję žiemą) pavasarį, gegužės mėnesį, sodinami lauke į iš anksto paruoštas lysves, apdengtas juoda agrodanga, kad augantiems augalams būtų šilčiau. Ši danga praleidžia drėgmę lyjant, laistant ar tręšiant trąšų tirpalu, o juoda spalva stabdo piktžolių augimą. Pašnekovas sako, kad visi sodinukai patikrinti Valstybinės augalų apsaugos tarnybos ir turi augalo pasus.

Pagal vynuogių prinokimo laiką Lietuvoje veislės skirstomos taip:

• labai ankstyvos (105–115 dienų) – sunoksta nuo rugpjūčio vidurio;
• ankstyvosios (115–125 dienos) – sunoksta apie rugsėjo 1-ąją;
• vidutiniškai ankstyvos (125–135 dienos) – sunoksta iki rugsėjo vidurio;
• vėlyvosios (135–150 dienų) – sunoksta iki rugsėjo pabaigos. Nepalankiais metais vėlyvųjų veislių vynuogės gali ir nesunokti.

Paviršinės šaknys vadinamos „rasos“ šaknimis. Pietuose esančiose šalyse, kur plėtojama vynuogininkystė, vasaromis būna karšta ir dažnai trūksta lietaus. Anksti ryte susiformavusius rasos lašelius augalas puikiai susiurbia paviršinėmis „rasos“ šaknimis. Lietuvoje klimatas kiek kitoks, vasaromis dažniausiai pakanka drėgmės arba laistoma. Tad mūsų šalyje auginamiems vynmedžiams „rasos“ šaknys yra nebūtinos, nes, gerai prižiūrint, jos įsisavina drėgmę ir maisto medžiagas, stipriai įsigali ir plačiai plinta, taip užgoždamos pagrindinį vynmedžio šaknyną, kuris laikui bėgant nunyksta. Kad neapmirtų pagrindinė šaknis, pavasarį reikia atsargiai 10 cm gyliu atkasti ir nukarpyti paviršines „rasos“ šaknis. Tą procedūrą reikia kartoti kas 2–3 metus.

Ne skiepijimas, o priauginimas. „Pasodinau dvi veisles: ‘Canadice‘ ir ‘Kiš miš‘ (be kauliukų – sėklų, labai saldžios vynuogės, todėl būna apstu širšių). Pastarąją veislę sugalvojau pakeisti ‘Canadice‘ veisle. Suglaudžiau dviejų skirtingų veislių 5 cm ilgio stiebų pjūvius ir apvyniojau medicininiu pleistru. Tokiu būdu gausiu naują augalą – veislę ‘Canadice‘, nes ‘Kiš miš‘ šaknys stiprios, stiebas greitai išaugs. Padaryti pjūviai sugis puikiausiai“, – patikino vynmedžių augintojas.

Sauso raudonojo vyno gamyba

Elektrėniškiui gerai sekasi ir vyno gamyba – 2014-aisiais Lietuvos someljė asociacijos organizuojamame Lietuvos vyno čempionate Justino Slankausko 2012 metų sausas raudonasis vynas, pagamintas iš paties augintų vynuogių, pelnė trečią vietą. Vyninių veislių vynmedžių paskirtis – vyno ir sulčių gamyba. Joms labai svarbi cheminė ir mechaninė derliaus sudėtis. Vyninių veislių skiriamasis bruožas yra didelis sulčių kiekis uogose (75–85 proc. uogų masės) ir cukringumas. Pasak J. Slankausko, sausam raudonajam vynui gaminti labiausiai tinka vyninių veislių vynuogės – ‘Rondo‘, ‘Solaris‘, ‘Leon Mijo‘. Pirmiausia laiku nuskinamos prinokusios vynuogių kekės, labai svarbu nesuvėluoti. Uogos nuraškomos nuo kekių, sutrinamos, sudedamos į 25 l specialų kubilą ir uždengiamos dangčiu. Į indą įdedamas hidraulinis užtvaras. Sutrinta vynuogių masė vadinama misa. Į 10 kg misos dedama 2 kg cukraus. Cukraus kiekis paskirstomas į tris dalis ir pamažu suberiamas (ne visas iš karto). Į indą įpilama kambario temperatūros vandens, sudedamos ir ištirpinamos vyno mielės (galima įsigyti vyno reikmenų parduotuvėje), palaikoma, kol pradės rūgti – tada supilamos į misą. Su mielėmis misa rauginama tris paras (norint ryškesnės vyno spalvos – penkias) 22 oC temperatūros patalpoje. Po to misa išsunkiama ir supilama į 20 l talpos stiklinį indą, įdedama 1/3 cukraus, atskiedžiama vandeniu. Laikoma 22 oC temperatūroje, nes esant 20 oC rūgimo procesas užsitęsia ilgiau. Su vyno mielėmis rauginama misa geriau atsiskiria sunkiant ir gaunama 1/3 didesnė vyno išeiga nei rauginant natūraliai. Po trijų parų įdedama dar 1/3 cukraus. Maždaug per 20 parų vynas su mielėmis išrūgsta. Jei patalpa vėsesnė, indą galima statyti prie radiatoriaus ar kito šilumos šaltinio. Be vyno mielių natūraliai rūgsta ilgiau. Paskui indas pernešamas į vėsesnę patalpą, pavyzdžiui, 15 oC. Po 10 parų nupilamos susidariusios nuosėdos. Per pusę metų jas reikia nupilti penkis kartus. Jei rūgimo metu susidaro per daug rūgščių, tuomet iškrinta kristalai. Taip gaunamas sausas vynas. Norint saldesnio, galima įdėti daugiau cukraus. Papildomai saldinti vertėtų milteliniu cukrumi, nes jis greitai ištirpsta ir skonis geresnis. Rūta ANTANAITIENĖ Autorės nuotraukos