Ashburn +24,3 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 16 Bir 2024
Ashburn +24,3 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 16 Bir 2024

Vida TAVORIENĖ
ŪP korespondentė
 

Ką būsimas prezidentas pasišovęs nuveikti duonos augintojų labui?

2024/04/27


Prieš Lietuvos piliečius yra platus pasirinkimas kandidatų į prezidentus – net aštuoni. Su jų programomis verta susipažinti ir svarbiausius teiginius net įsiminti, kad rinkimų laimėtojui reikiamu metu būtų galima priminti pažadus. Tam, kad ūkininkų bendruomenei būtų lengviau pasirinkti prezidentą, „Ūkininko patarėjas“ paprašė kandidatų įvardyti pagrindines žemės ūkio problemas, išsakyti savo požiūrį į Europos Sąjungos (ES) žaliąjį kursą ir teiravosi, kaip, tapus valstybės vadovu, palengvintų ūkininkų dalią ir kuo pasitarnautų duonos valgytojams.

Strateginis valstybės sektorius

Kai kuriems kandidatams ŪP teiravimasis apie žemės ūkį buvo gana netikėtas, jie net bandė aiškinti, kad tai nėra tiesioginė prezidento veiklos sritis, tačiau klausimai suintrigavo ir jie sutiko atsakyti.

Gera žinia žemdirbių bendruomenei – visi kandidatai į prezidentus žemės ūkį laiko strategine šaka ar bent jau labai svarbia šalies ekonomikai. O požiūris į ES žaliąjį kursą kardinaliai išsiskyrė – nuo kategoriško nepritarimo ES vykdomai žaliajai politikai iki jos palaikymo ir skatinimo šią kryptį išlaikyti kaip lyderystės pavyzdį. Skirtingi ir kandidatų planai dėl žemės ūkio, laimėjus šalies vadovo postą.

Dabartinis šalies prezidentas Gitanas Nausėda užtikrino, kad žemės ūkis – strateginis valstybės sektorius ne tik dėl savo kuriamos ekonominės naudos, tačiau tai yra ir valstybės apsirūpinimo maistu garantas. Jo teigimu, tai ypač aktualu esant dabartinėms sudėtingoms geopolitinėms aplinkybėms, todėl apie šį sektorių svarbu kalbėti ir valstybės nacionalinio saugumo kontekste. Stiprus žemės ūkio sektorius yra ir kaimo gyvybingumo, regionų socialinio ir ekonominio gero gyvenimo sąlyga.

Gitanas Nausėda
Gitanas Nausėda.

„Net ir esant sudėtingoms ekonominėms sąlygoms, žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sudaro didelę valstybės eksporto dalį, tačiau reikia pastebėti, kad daugiausia išvežame žaliavos, duodančios mažiausią pridėtinę vertę. Turime galvoti apie pridėtinės vertės didinimą, žemės ūkio sektoriaus produktų eksporte didindami jau perdirbtų produktų kiekį, skatindami kooperaciją, sektoriaus diversifikaciją. Man labai svarbi regionų politika, turime daugiau dėmesio skirti regionų gyvybingumui didinti“, – redakcijai aiškino G. Nausėda.

Nemenki prisitaikymo kaštai

Į šalies prezidento postą jau antrą kartą kandidatuojanti premjerė Ingrida Šimonytė ŪP dėstė, kad žemės ūkis yra ta ekonomikos sritis, kuri jautri pasauliniams žaliavų kainų svyravimams, nes tiek Lietuvoje užauginamų grūdų, tiek primelžiamo pieno didelė dalis yra eksportuojama: kartais kaip produkcija, kartais – kaip žaliava.

„Po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. visos žaliavų kainos šoko aukštyn dvigubai ar net daugiau ir, paradoksalu, tai buvo vieni pelningiausių metų žemės ūkio produkcijos gamintojams. 2023 m. įvykusi reikšminga pasaulinių kainų korekcija apvertė šią situaciją ir sukūrė prisitaikymo sunkumų, ypač mažesniems ūkiams, o didesniems – tiesiog sumažino pelną“, – pabrėžė premjerė.

Ingrida Šimonytė
Ingrida Šimonytė.

Ji taip pat pastebėjo, kad šalia rinkos svyravimų vis didesnę įtaką turi įvairios gamtos anomalijos, kurių poveikiui spręsti pasaulio lyderiai yra sutarę dėl klimato kaitos prevencijos priemonių. Visgi I. Šimonytė pripažino, kad šios priemonės turi didelius prisitaikymo kaštus, dėl kurių vyksta sudėtinga diskusija, ir tai matyti iš Europoje nuvilnijusių ūkininkų protestų.

„Viena vertus, ūkininkai kaip niekas kitas yra suinteresuoti, kad gamtos anomalijų būtų kuo mažiau, nes jos mažina derlių ir galimybes uždirbti. Kita vertus, prisitaikymo kaštai yra nemaži ir nebūtinai teisingai paskirstyti tiek tarp atskirų šalių, tiek tarp atskirų sektorių. Reikia ieškoti ir ieškoma racionalių sprendimų, kaip šiuos prisitaikymo kaštus paskirstyti racionaliau, kad prisitaikymo našta nedidintų rinkų svyravimo neigiamos įtakos. Apskritai paėmus, žemės ūkis, nors jo dalis bendrajame vidaus produkte (BVP) ir yra sumažėjusi Lietuvos ekonomikai augant bei stiprėjant, yra labai svarbi sritis apsirūpinant maistu. Kita vertus, tas reikšmės supratimas būtent ir atsispindi fakte, kad ES turi bendrąją žemės ūkio politiką, o žemės ūkis yra vienintelė ekonomikos šaka, kuri turi savo atskirą biudžetą – visiems kitiems verslams tenka pretenduoti ir konkuruoti dėl likusių išteklių“, – aiškino premjerė.

Eita atgal ir griauta

Save išsikėlęs kandidatas teisininkas, advokatas Ignas Vėgėlė, apibūdindamas dabartinę žemės ūkio padėtį, teigė, kad žemės ūkiui tokių sunkių 4 metų istorijoje nėra buvę. „Akivaizdi žemės ūkio ministro nekompetencija, lydima dviejų interpeliacijų, protestų prie Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), pieno gamintojų piketų prie Vyriausybės, mitingo prie Seimo, visą Lietuvos teritoriją padengusios laužų akcijos. Ir galop viską vainikuoja 2024 m. sausio 30 d. publikuotos Valstybės kontrolės audito išvados dėl blogo ŽŪM valdymo ir nebendradarbiavimo su socialiniais partneriais. O kokia valdžios reakcija? Rezultatas? Žemės ūkio ministras premjerei yra nepakeičiamas. Tiesa, Seimas grąžino mažą naftos dujų akcizą, taip pat grąžino žymėtojo dyzelino naudojimo tvarką, kuri buvo sujaukta ŽŪM abejingai stebint, o gal ir prisidėjus“, – problemas vardijo prezidento posto siekiantis teisininkas.

Jis minėjo, kad problemų yra daug, bet didžiausios – iššvaistytas laikas, gal ir pinigai bei prarastos perspektyvos. Dar blogiau yra tai, kad ne trypčiota vietoje, bet eita atgal ir griauta. „Arogancija, sugriautas bendradarbiavimas su socialiniais partneriais, priimti ydingi teisės aktai – tai turės pirmiausia atkurti būsima valdžia. Iš to kyla aibė problemų ūkio sektoriuje“, – apibendrino I. Vėgėlė.

Ignas Vėgėlė
Ignas Vėgėlė.

Smūgiai žemės ūkiui

Kitas save išsikėlęs kandidatas, parlamentaras Remigijus Žemaitaitis įvardijo keletą smūgių žemės ūkiui, kurie stipriai jį paveikė. Pirmiausia paminėjo žaliąjį kursą, dėl kurio, pasak ŪP pašnekovo, Europoje prasideda stagnacija, nes kitos pasaulio šalys – Kanada, JAV, Naujoji Zelandija, Australija ir kt. – nepaiso žaliosios krypties, nes supranta, kad žemės ūkio sektorius kuria pridėtinę vertę.

„Visų pirma, tos problemos, kurios dabar kilo žemės ūkyje įgyvendinant žaliąjį kursą, siejasi su Virginijumi Sinkevičiumi, gavusiu aplinkos apsaugos eurokomisaro portfelį. Manyčiau, kad jo politinė konjunktūra daugiausia prisidėjo prie nelaimės, vykdant žaliąjį kursą Lietuvoje ir visoje ES“, – tikino kandidatas į prezidentus.

Kitas smūgis, pasak jo, – geopolitinė situacija ir prasidėjęs karas Ukrainoje bei kiti kariniai, pilietiniai ir socialiniai konfliktai kituose pasaulio regionuose, išaugusios energetinių išteklių kainos pasaulinėse rinkose. „Žemės ūkio pramonė prasideda nuo medvaržčio sukūrimo, karučio pardavimo, komposto pagaminimo ir baigiasi mityba bei sveikata. Natūralu, kad rinkos, kuriose Lietuva dirbo, susidūrė su daugybe problemų. Pabrango žemdirbių perkamos trąšos, technika ir kt., o produkcijos kainos tiek nepakilo. Juk Afrikoje neatrado naftos telkinių ir nepakilo atlyginimai, kad už 1 t grūdų, kurių mes daug eksportuojame, jie mokėtų, tarkime, 400 ar 500 Eur“, – aiškino R. Žemaitaitis.

Jis užsiminė apie rusiškų grūdų problemą: „Mūsų prezidentas negynė pozicijos, nesusitiko su Europos Parlamento nariais. Tai reiškia, kad į žemės ūkio sektorių jam, matyt, liaudiškai tariant, nusispjauti. O juk europarlamentarai per savo eurokomisarus formuoja politiką. Jeigu mes sakome, kad pritaikome sankcijas rusiškiems grūdams, tai automatiškai turi sutarti visi eurokomisarai, visų valstybių atstovai. Tai reiškia, kad Lietuva jokių namų darbų šiame sektoriuje kaip ir neatliko.“

Remigijus Žemaitaitis
Remigijus Žemaitaitis.

Anot kandidato į prezidentus, dar viena problema – mūsų gamintojų patiriami sunkumai, konkuruojant su įvežtinėmis prekėmis. „Viena vertus, gerai, kad Lietuvoje maistui yra taikomi aukšti saugos reikalavimai, bet kartu tai sukuria tam tikrų rizikų. Taikant per aukštus reikalavimus, auga produkcijos kaina, tada vietos vartotojai jos neįperka ir važiuoja į kitas šalis. Žinome, kad Lenkijoje lietuviai kasmet palieka daugybę pinigų, nes ten yra mažesni aplinkosauginiai reikalavimai, buvo nulinis pridėtinės vertės mokestis (PVM), mažesni akcizai.

Jie netaiko tokio beprotiško akcizo naftos dujoms, kokį laimino premjerė I. Šimonytė“, – redakcijai teigė R. Žemaitaitis.

Neprotingi sprendimai

Darbo partijos iškelto kandidato, Seimo pirmininko pavaduotojo Andriaus Mazuronio akimis, dabar didžiausia problema – dialogo stoka tarp valdžios ir žemdirbių. Ir tai geriausiai iliustravo traktorių maršas Vilniuje.

„Žemdirbiai turbūt ne šiaip sau atvažiavo. Tai rodo, kad yra pakankamai daug problemų šiame sektoriuje. Kiek tenka stebėti, tai matyti, kad trūksta ŽŪM vadovybės ir žemdirbių susikalbėjimo. Manau, kad jų keliami klausimai yra pagrįsti: tai ir tiesioginių išmokų nelygybė, ir „žaliųjų“ degalų panaudojimo peripetijos, ir tas keistas bei absurdiškas naftos dujų akcizas, kuris jau buvo išėjęs iš proto ribų. Reikėjo traktorių maršo, kad Vyriausybė ir ŽŪM atkreiptų dėmesį į neprotingus ir nelogiškus sprendimus“, – ŪP kalbėjo Seimo narys.

Andrius Mazuronis
Andrius Mazuronis.

 

Abejingai imituoja rūpestį

Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ kandidatas į prezidentus, buvęs krašto apsaugos viceministras Giedrimas Jeglinskas taip pat redakcijai pripažino, kad žemės ūkis – strateginis Lietuvos sektorius, kartu teigė, jog situacija čia išties sudėtinga ir komplikuota ar net skandalinga. „Prasidėjus kadencijai, žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas atsitvėrė siena nuo socialinių partnerių, kai kurias kertines asociacijas apskundė etikos sargams dėl neva neteisėto lobizmo ir įsivėlė į bylinėjimosi procesus. To dialogo praktiškai nėra ir šiandien, imituojant jį su selektyviai atrinktomis parankiomis asociacijomis. Tą patvirtina ir paskutinė Valstybės kontrolės išvada“, – dėstė jis.

Giedrimas Jeglinskas
Giedrimas Jeglinskas.

Kandidatas minėjo, kad nereikėjo laukti užsiliepsnojant pievų atkūrimo problemos, ir akcentavo tai, jog žmonės pievas ir ganyklas aria, nes nėra patrauklios žemės ūkio politikos gyvulininkystės sektoriuje, o paramos schemos yra neefektyvios ar nukreiptos ne ten, kur jų labiausiai reikia.

G. Jeglinskas vardijo ir kitas žemės ūkio problemas: „Pieno sektorius atsidūrė ant prarajos krašto ir darosi nekonkurencingas, o ŽŪM vadovybė galbūt dėl nekompetencijos ar kitų priežasčių tik abejingai imituoja rūpestį. Kiti sektoriai taip pat duobėje –
kiaulių ūkis stagnuoja, šalies kiaulienos poreikį savo užauginta kiauliena aprūpiname tik apie 50 proc. Grūdų sektorius susiduria su importuojamų iš Rusijos grūdų problema. Kodėl tik dabar pradėtas kelti šis klausimas visais lygmenimis, kai ūkininkai jau signalizavo gerokai anksčiau? Kur buvo žemės ūkio ministras?“

Koks bus perspektyvus ūkis

Laisvės partijos keliamas kandidatas, buvęs Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas Dainius Žalimas priminė, kad Lietuvai būdingos gilios žemės ūkio tradicijos ir šio sektoriaus sukuriamas BVP vis dar viršija ES vidurkį, tačiau jis mažėja. Jo nuomone, esminiai klausimai – kokios yra galimybės auginti perspektyvų ateities ūkį, ir kas bus tas perspektyvus ūkis. „Akivaizdu, kad visas pasaulis, ypač Europa, ryžtasi kovoti su klimato kaita, o tai taip pat turės įtakos ūkininkų veiklai ir konkurencingumui“, – pastebėjo į prezidentus kandidatuojantis teisininkas.

Dainius Žalimas
Dainius Žalimas.

Jis užsiminė, kad formuojant žemės ūkio politiką Europos lygmeniu, atsižvelgiama į suinteresuotų grupių interesus. „Kodėl? Todėl, kad Europa puikiai suvokia, jog žemės ūkio sektorius, maistas ir jo gamybos pakankamumas yra tam tikras mūsų strateginio savarankiškumo užtikrinimas. Tad šioje situacijoje reikėtų klausti – kiek prezidentas, valdžia atstovavo žemės ūkio sektoriui priimant sprendimus, kiek kalbėjo apie tvarų šio sektoriaus augimą. Pats asmeniškai mažai esu girdėjęs prezidentą G. Nausėdą apie tai kalbant Europos Vadovų Taryboje (EVT). Būtent to ir reikėtų pirmiausia – didesnio įsiklausymo ir atstovavimo tose srityse, kurios mums svarbiausios“, – dabartinio šalies vadovo iniciatyvos pasigedo D. Žalimas.

Žaliasis kursas – lyderystės pavyzdys

Kandidatų į prezidentus nuomonės dėl žaliojo kurso – labai skirtingos. G. Nausėda mano, kad ES žaliasis kursas ir toliau turi išlikti pagrindine ES ekonomikos plėtros strategija. Tačiau kviečia išgirsti ir spręsti labai svarbias ir Lietuvos, ir ES žemdirbių keliamas problemas tiek mažinant biurokratiją, tiek didinant konkurencingumą, tiek ir įgyvendinant žaliąjį kursą. Kandidatas į prezidentus pasidžiaugė, kad EK linkusi išgirsti žemdirbių bendruomenę, tačiau mano, jog čia bus reikalingas platus ir įtraukiantis dialogas.

I. Šimonytė atkreipė dėmesį, kad žaliasis kursas nėra nauja politika – iki jo aplinkosaugos ir klimato kaitos tikslai buvo išskaidyti atskiriems sektoriams. Žaliasis kursas sujungia klimato kaitos tikslus ir taršos mažinimo pastangas skirtingiems sektoriams, kurių vienas yra žemės ūkis. Žaliasis kursas susijęs su gamtosauga, iškastinio kuro mažinimu ir jo atsisakymu, inovacijų diegimu veikloje, taršos prevencija. Taip pat tai – ir nacionalinio saugumo garantas, kalbant apie energetinę nepriklausomybę, stabilumą ir saugumą.

„Žaliąjį kursą vertinu kaip galimybę siekti tiek klimato kaitos tikslų, tiek tapti efektyvesniu ir konkurencingesniu sektoriumi. ES turi ambicingus tikslus iki 2050 m. tapti klimatui neutraliu regionu, todėl šią kryptį, kaip lyderystės pavyzdį, turime išlaikyti. Bet kartu žalioji pertvarka ir žaliojo kurso integracija į žemės ūkį, kaip ir bet kurį kitą sektorių, turi būti teisinga. Turiu omenyje, kad žaliojo kurso tikslai turi būti pasiekiami. Tik taip sektoriui bus įmanoma prisitaikyti ir siekti dekarbonizacijos tikslų. Todėl dialogas su žemės ūkio sektoriumi privalo būti glaudus, nes žaliasis kursas turi būti apie sektoriaus virsmą į klimatui neutralų, kartu išlaikant konkurencingumą, kuriant vertę ir diegiant naujoves“, – savo poziciją ŪP išsakė kandidatė.

Kam naudinga gąsdinti klimato baubu?

I. Vėgėlė atkreipė dėmesį, kad žodį „žalias“ galima įvairiai interpretuoti: žodyne galime rasti kelias jo reikšmes, tarp jų „nesusitupėjęs“ ir priešingai – „stiprus“.

„Visą laiką kartojame, kad žemdirbiai seniai eina žaliuoju kursu. Nė viena technologinė naujovė, kuri būtų nedraugiškesnė aplinkai, nepatenka į žemės ūkį. Priešingai – technologijų kūrėjams jau seniai keliami ne mažesni žali reikalavimai. Visos tos inovacijos žemdirbiams atsieina labai brangiai, o paramos tam jie arba negauna, arba ji sudaro menką investicijų dalį. Žemės ūkis žalėja savo iniciatyva, tačiau tos brangiai kainuojančios investicijos lydimos nuolatinio žemdirbių kaltinimo teršimu“, – samprotavo dėl prezidento posto kovosiantis advokatas. Jis pastebėjo, kad iš principo žemdirbių protestai buvo labiausiai nukreipti ne tiek prieš ES bendrąją žemės ūkio politiką, kiek prieš valstybių narių vykdytojų surašytus reikalavimus – vadinamąją nacionalinę specifiką.

„Kažkas, matyt, ne be intereso audrina žmones, gąsdina klimato baubu. Bet Paryžiaus susitarimas žemės ūkio ir maisto šakoms kelia uždavinį ne mažinti klimato kaitą, o prie jos prisitaikyti“, – akcentavo I. Vėgėlė.

„Žalioji“ meškos paslauga

R. Žemaitaitis teigė kategoriškai nusistatęs prieš ES žaliąjį kursą, kuri pavadino parodija. „Gamta tiesiog gyvena savo cikliškumu ir nieko čia nepadarysi. Priešingai – galima tik pakenkti, kai, pavyzdžiui, nešienauji laukų, jų neprižiūri, sukuri dar blogesnę agrokultūrinę būklę ir kenki gamtai. Tada kalbame apie nykstančias rūšis. O prieš 50 metų flora ir fauna klestėjo, nors „dusto“ ir kitų chemikalų buvo daugiau naudota, laukus dirbo „belarusai“, „stalinai“, o dyzelis ar mazutas laisvai liejosi pakelėse. Daugiau betvarkės turime, kai sukūrėme žaliąjį kursą. Žemdirbiams prigalvota draudimų, bet nematome, kiek namų apyvokoje, virtuvėje naudojame chemikalų“, – pabaksnojo valstybės vadovu norintis tapti parlamentaras.

Skeptišką nuomonę žaliojo kurso atžvilgiu ŪP išsakė ir A. Mazuronis, kartu pabrėžęs, kad turi omenyje ne tik žalinamą žemės ūkį, bet ir kitus sektorius. Jo nuomone, ES ambicingi tikslai daro sau meškos paslaugą, nes įgyvendinama ne visiškai protinga politika, nuo kurios kenčia vartotojai.

„ES bandymas prisiimti lyderystę žalinimo ar CO2 mažinimo politikoje problemos neišsprendžia, nes ji yra globali. Didieji teršėjai yra ne ES, o Kinija, JAV, Indija ir kitos didžiosios šalys. Jos nesiima tokių priemonių, nes prioritetą teikia ekonominiam interesui ir konkurencingumui. O ES, keldama sau ambicingus tikslus, stumia save į neįgalią poziciją pasaulinėse rinkose, kadangi bet kokia ES produkcija tampa tiesiog nekonkurencinga, nes yra gerokai brangesnė“, – dėstė į prezidentus kandidatuojantis Seimo narys.

Laukia aklavietė ir spąstai

E. Vaitkus įsitikinęs, kad žaliasis kursas – totalus absurdas: „Tai yra viena iš didžiausių pasaulinio lygio apgaulių, kurią norima įdiegti. Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi darbotvarkėje iki 2030 m. yra surašyti sprendimai dėl mūsų ateities, įskaitant ir žemės ūkį, atsiprašant, karvių bezdėjimą, kiek kiekvienas žmogus galės suvalgyti mėsos ir t. t. Mums peršami tarakonai, o mėsa ribojama. Per skaitmeninimo procesą norima įteisinti vergystę. Brukami elektra varomi automobiliai, nors kai juos visi turėsime, nebus elektros jiems pakrauti. Apie pasekmes negalvojama, nes svarbiau yra žmones įpratinti prie šios minties, kad jie tuo patikėtų, o paskui bus aklavietė ir spąstai.“

vaitkus
Eduardas Vaitkus.

Prezidento posto siekiantis medikas, kaip vieną iš neprotingų žaliojo kurso pasekmių, redakcijai įvardijo Vokietijos sprendimą uždaryti atomines elektrines. „Šių elektrinių energija yra pati švariausia, bet Vokietija jas uždarė ir paleido anglimis kūrenamas elektrines, kurios labiausiai teršia gamtą. Nuo sausio 1 d., regis, jas uždarė, bet tai yra puiki šio absurdo, kuris vadinasi žaliasis kursas ir kurio esmė – totali žmonių kontrolė, iliustracija“, – apibendrino E. Vaitkus.

Klimato kaita – visų reikalas

G. Jeglinsko nuomone, gamtos atkūrimas yra ne tik ministrų ir aplinkosaugininkų ar ūkininkų rūpestis, bet visų reikalas, kurį reikia spręsti nedelsiant. Anot jo, ES šiuo atveju yra flagmanas pasaulyje, kuris brėžia kryptį kitoms pasaulio valstybėms. Kandidatas sutinka, kad galbūt kai kurie reikalavimai yra per griežti, nepamatuoti, neišdiskutuoti ar netinkamai iškomunikuoti. „Kilus masiniams žemdirbių protestams, Europos Komisija švelnina savo poziciją, bet kryptis nebus pakeista, ir tai yra gerai. Europai reikia socialinės klimato darbotvarkės, naujo socialinės gerovės kontrakto, padėsiančio mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams, konkrečioms grupėms, tokioms kaip ūkininkai, nepatirti per didelių nuostolių, kol žemynas siekia neutralumo klimatui ir įgyvendina fundamentalius pramonės, darbo rinkos, transporto, statybos, žemės ūkio politikos pokyčius“, – ŪP dėstė G. Jeglinskas.

Jis pabrėžė, kad stabdyti klimato kaitą negali būti vien Europos pareiga, ir pridūrė, kad bet kokie ES pasirašomi investavimo ir tarptautinės prekybos susitarimai turi ginti ES valstybių narių ir kitų pasaulio šalių teisę reguliuoti rinkas, siekiant socialinių, aplinkosauginių standartų kėlimo, pasaulio naudingųjų išteklių, miškų ir ekosistemų tausojimo, iškastinio kuro naudojimo mažinimo.

Kito kandidato į prezidentus, D. Žalimo, įsitikinimu, visi žmonės turės prisiderinti prie klimato kaitos, o Europos siekis kurti klimatui neutralią ekonomiką skatins pokyčius žemės ūkyje. Ilgainiui tai turės teigiamą įtaką ir sektoriui, ir Lietuvos ekonomikai. „Ko gero, dalis ūkių pereis prie pelningesnės veiklos, naujoviškų, alternatyvių maisto šaltinių, taikys pažangias technologijas. Kad taip ir įvyktų, valstybei nepaprastai svarbu turėti aiškią ilgalaikės žemės ūkio raidos strategiją ir skirti ES bei Lietuvos išteklius šiai strategijai įgyvendinti ir ją gerai apginti ES institucijose“, – apie alternatyvius maisto šaltinius ir aiškią žemės ūkio raidos strategiją kalbėjo buvęs KT pirmininkas.

Koordinuoti ir telkti

Skirtingi ir kandidatų į prezidentus planai žemės ūkio ir žemdirbių atžvilgiu. Perrinkimo siekiantis dabartinis šalies vadovas akcentavo visuomet pabrėždavęs žemės ūkio ir žemdirbių bendruomenės svarbą mūsų valstybei, ir, jei būtų vėl išrinktas, toliau atstovautų Lietuvos ir jos žemdirbių interesams ES, kaip tai daręs iki šiol. „Derėdamiesi dėl naujos finansinės perspektyvos, dėjome visas pastangas, kad tiesioginių išmokų dydis Lietuvos žemdirbiams padidėtų, ir pasiekėme tikrai puikių rezultatų. Reikia nesustoti ir toliau kartu dirbti šia linkme“, – nuveiktais darbais pasidžiaugė G. Nausėda.

I. Šimonytė kirto šalies vadovui, pastebėdama, kad, nors pagal mūsų Konstituciją prezidentas ir turi įstatymo iniciatyvos teisę, turėtų naudoti ją ne tam, jog konkuruotų su valdančiąja dauguma, kokia ji bebūtų, „gerumu“. „Už krašto reikalų tvarkymą atsako Vyriausybė, o įstatymų leidėjas yra Seimas. Matau prezidento vaidmenį koordinuojant ir telkiant diskusiją klausimais, kurie kartais atrodo kaip dirbtinai kuriamos takoskyros, pavyzdžiui, tarp ūkininkavimo laisvės ir gamtosaugos. Abu tikslai yra labai svarbūs, abiejose srityse dirba aktyvūs šalies piliečiai, visuomenininkai, įvairios organizacijos. Svarbu ieškoti abipusio įsiklausymo ir galimo konsensuso, derinant abu uždavinius, nepaisant tam tikro jų konfliktiškumo. Čia matyčiau pagrindinį prezidento vaidmenį ir aštriausius debatus dėl artimos ateities“, – redakcijai teigė premjerė.

Bet kokios gerovės šaltinis – darbas

I. Vėgėlės tikslas – pirmiausia visuomenėje į savo vietas sudėlioti vertybines nuostatas, kurių viena – bet kokios gerovės šaltinis yra darbas. Jis svarstė, kad žemės ūkio statuso gaivinimą galbūt reikėtų pradėti nuo jo įtraukimo į Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą. Kartu pabrėžė, kad žemės ūkis yra ne tik aprūpinimo maistu saugumo užtikrintojas, bet ir pusės šalies teritorijos tvarkytojas.

„Atrodytų, žemės ūkiui vienas iš aktualiausių yra ES išmokų sulyginimo klausimas, sprendžiamas EVT. Tačiau Lietuvoje pirmiausia reikia kalbėti apie išmintingą ES paramos valdymą. Pavyzdžiui, paradoksas, bet 2023–2027 m. didėjant ES Lietuvai skiriamam išmokų paketui, tikrųjų gamintojų ir nacionalinio biudžeto pildytojų gaunamos sumos mažėja, palyginti su ankstesniu laikotarpiu. Perskirstymo išmokai tvarumui didinti (mokamai už pirmuosius 50 ha) dvigubai viršijant privalomus ES reikalavimus, per 2023–2027 m. bus aklai (ir sofos ūkininkams) išleista apie 300 mln. Eur, užuot šias lėšas koncentravus ir nukreipus smulkiesiems ūkininkams, kurie nori tvariai auginti ir gaminti“, – paradoksalią situaciją akcentavo teisininkas.

Jo nuomone, ministerijose, aukščiausiose šakos valdymo institucijose, kompetencijos nusirito iki nepriimtino lygio, o valstybės tarnyboje nelieka nuo politinių vėjų nepriklausomo sveiko proto ir atsparumo, ministerijų vadovais tampa nekompetentingi žmonės.

Kalbėdamas apie užsienio politiką, kur prezidentas turi didžiausius įgaliojimus, I. Vėgėlė teigė, kad jam neteko girdėti, kad dabartinis prezidentas būtų vykęs, pavyzdžiui, į Nigeriją, Keniją, Maroką, kur eksportuojami lietuviški grūdai, drauge užkirsti lietuviškos košės ar su lietuvišku sūriu į pieno produktus importuojančius ne Europos kraštus.

Advokatas teigė norintis pakeisti ydingą politinę sistemą ir nekompetentingą valdymą, kad atvertų politinę sistemą Lietuvos žmonėms, sukurtų prielaidas visuomenei išsakyti savo reikalavimus ir priverstų politikus klausyti bei veikti visuomenės naudai, kitaip tariant, vykdyti esminį demokratijos reikalavimą – atstovauti visuomenei.

Bendradarbiautų su šalimis kaimynėmis

R. Žemaitaitis pabrėžė, kad prezidentas veikia neperžengdamas tik išimtinai konstitucinių įgaliojimų ribų. Ką jis nuveiktų žemdirbių ir duonos valgytojų labui? „Esu aiškiai pasakęs, kad dvejus metus nepritarčiau nė vienai Seimo mokestinei reformai ir įstatymams, kurie tai numatytų. Kitas darbas – rinkų atidarymas ir bendradarbiavimas su visomis kaimyninėmis šalimis, nes be rinkų neparduosime produkcijos, kokią nuostabią ir gerą bepagamintume. Štai per metus praleisdavome apie 10 mln. t baltarusiškų trąšų ir jei praleistume 10 mln. t ukrainietiškų krovinių, papildytume biudžetą. Tai reiškia, kad galėtume didinti neapmokestinamųjų pajamų dydį, mažinti PVM maisto produktams ir kartu skatinti vidaus vartojimą. Taigi, manau, kad prezidento prerogatyva – ne karštagalviškai kirtinėti vištoms galvas, o situaciją vertinti realiai“, – dėstė Seimo narys. Jis pridūrė, kad tapęs prezidentu siūlytų išlaikyti esamą miškų kirtimo normą ir skatintų kuo daugiau sodinti jaunuolynų.

Pakovotų dėl tiesioginių išmokų

A. Mazuronis teigė, kad  labiau kovotų dėl tiesioginių išmokų ir kitų konkurencinių sąlygų suvienodinimo, nes dėl to kenčia mūsų ūkininkai. Pasak jo, tai reikia įvardyti, ir tokią politinę poziciją nuolat pristatinėti, nebijoti stiprių europinių žemės ūkio lobistų, kurie gina senųjų ES valstybių narių žemės ūkio sektoriaus interesus, drąsiai išsakyti problemas ir sunkumus, su kuriais susiduria naujos ES šalys.

„Šiuo atveju, manau, buvo praleista ne viena ir ne dvi progos siekti politinių tikslų susikooperavus regioniniu lygiu, pavyzdžiui, kartu su Lenkija, kurios ūkininkai ir valdžia gana aktyviai gina šio sektoriaus interesus. Prezidentas juk važiuoja į EVT, aukščiausiu lygiu atstovauja valstybei, ES sprendžiant visus klausimus. Vadovai užduoda politinį toną, kuris vėliau persiduoda į žemesnes sektorines tarybas. Juk prezidentas gali formuluoti užduotis ir tikslus, skirdamas ministrus. O to neįgyvendinus, reikalauti vieno ar kito ministro atsakomybės“, – kalbėjo parlamentaras.

Trūksta deramo atstovavimo

D. Žalimas naujų įstatymų nežadėjo, nes jų ir taip esą pakanka, pasak jo, svarbiausia yra jų vykdymas. „Trūksta, kad valstybė deramai atstovautų ir gintų tiek savo ūkininkus, tiek vartotojus. Pavyzdžiui, svarbu nesuvienodinti sąlygų Lietuvos ūkininkų pagamintiems ir importuojamiems gaminiams, produktams, kurie užauginami nesilaikant griežtų ES reikalavimų. Kartais veikia ir kūrybiškos priemonės, skatinančios vietinės produkcijos vartojimą. Nepamirškime, kad mūsų genome prisirišimas prie vietoje užaugusio obuolio ar pagaminto sūrio yra labai didelis“, – redakcijai aiškino kandidatas į prezidentus.

Inicijuotų nacionalinį susitarimą

G. Jeglinskas teigė, kad būtinai taisytų dėl valdžios abejingumo prarastą kaimo veidą: „Jei tapsiu prezidentu, pirmiausia būsiu atviras visuomenei ir ją girdintis šalies vadovas. Kviesiu sukurti nuolatinį tarpinstitucinį formatą, kuriame būtų nuolat aptariamos kaimo problemos. To pasigendu šiandien, kai nėra susikalbėjimo tarp Vyriausybės, Seimo ir Prezidentūros. Labai svarbu, kad žemės ūkis išliktų nuoseklus ir, pasibaigus kadencijai ir atėjus naujai politinei daugumai, nebūtų siūbuojamas į kitą pusę. Kviesiu visas partijas diskusijai dėl nacionalinio žemės ūkio susitarimo, kuriame būtų apibrėžtos kryptys ir gairės, kokį kaimą mes norime matyti ateityje. Tai leistų agrariniam sektoriui planuotis savo ilgalaikes veiklas ir įneštų nuoseklumo bei stabilumo.“

Siūlytų reguliuoti maisto kainas

E. Vaitkus ŪP pabrėžė, kad, būdamas prezidentu, dabartinio žemės ūkio ministro kategoriškai netvirtintų į šį postą. Jis būtų už tai, kad vietinei produkcijai būtų teikiamas prioritetas, kiek tai leidžia ES teisės aktai. Taip pat palaikytų mintį, kad nebūtų PVM maisto produktams arba jis būtų minimalus.

„Neteisinga, kad prekybininkas ir perdirbėjas tvarkingai pasiima savo dalį, o žemdirbiui tenka mažiausia dalis. Ir tai reikėtų keisti, reguliuojant maisto produktų kainas. Visi sakys, kad tai neįmanoma laisvojoje rinkoje, bet kodėl vaistų rinkoje, kai perkame didelį vaistų kiekį, regis, už 1 mlrd. Eur per metus, vaisto antkainis, marža yra reguliuojama tiek vaistinėje, tiek didmeninėje prekyboje, o maisto kainų reguliuoti negalima? Ką norime apgauti?“ – retorinį klausimą kėlė medikas.

Kandidatas į prezidentus perspėjo, kad jeigu užleistume žemės ūkį, tai būtume patys kalti prieš savo anūkus ir proanūkius.

 

lrp.lt, kandidatų į prezidentus ir jų socialinių tinklų nuotraukos

 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis
Verslas