Ką šiltą rudenį veikia bitės?

Gyvena vos ilgiau nei mėnesį

Šilti saulės spinduliai dar išvilioja bites laukan, bet jos jau lėtesnės, sukiojasi aplink ir skuba vidun – oro temperatūrai nukritus žemiau +10 °C, į lauką jos nebelįs ir prasidės žiemojimo periodą. Patyrę bitininkai žino, kad avilyje žiemos tik jaunoji karta, išsiritusi rugpjūtį ar rugsėjį. „Žiemai liks dar kažkiek liepą išsiritusių bičių, kurios spėjo šiek tiek prisidėti renkant nektarą ir žiedadulkes, – patikslina 30 metų bitininkaujantis D. Noreika. – Bitė nėra ilgaamžis vabzdys. Paprastai vasarą gyveną apie mėnesį ar pusantro, nes atlieka daug darbų: augina perus, juos maitina, išvalo korio akutes jiems išsiritus, vėliau skrenda į laukus rinkti nektaro, jį perdirba. Todėl pavargusios bitės miršta.“

Galime sakyti, kuo mažiau bitė gauna darbo, tuo ilgiau gyvena. Būtent vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje išsiritę vabzdžiai dirba mažiau. Daugiau padirbėti tenka, kai rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje bitininkas išima medų ir palieka sirupo maistui, nes reikia jį sunešti į korius.

Įdomu tai, kad darbus bitės pasiskirto pagal amžiaus periodus. „Kai išsirita, neskuba skristi į lauką, bet dirba avilyje. Pirmas penkias šešias dienas jos bičių duonele, medaus mišiniu maitina perus, išvalo korio akutes, iš kurių išsirito naujos bitės, o į švarias bičių motinėlė deda naujus kiaušinėlius. Ir tik vėliau subrendusios bitės skrenda į laukus“, – pasakoja bitininkas.

Ką tik pradėjusios skraidyti nelekia toli nuo avilio, tik apie puskilometrį, bet jau dabar jų darbas – rinkti žiedadulkes ir nektarą. Labiau patyrusios skrenda gerokai toliau, 2,5–3 km, o radusios nektaro grįžta ir šokdamos praneša kitoms. Iš specialaus šokio, šios supranta, kokia kryptimi ir kokį atstumą reikės skristi, kokius nektaro ar žiedadulkių išteklius ras.

Yra paskaičiuota, kad per penkias šešias gyvenimo savaites viena bitė atneša dešimtadalį arbatinio šaukštelio medaus. Regis, menkas lašelis, bet, kol gaunamas galutinis produktas, mažam vabzdžiui reikia intensyviai darbuotis. „Tik rugsėjo viduryje, o jeigu laikysis šilti orai, dar ir spalio viduryje išsiritusios ir žiemoti likusios bitės išgyvens maždaug iki gegužės, kiek ilgiau nei pusmetį, nes dirbs gerokai mažiau“, – teigia pašnekovas.

Žiemoja kamuolyje

Kol laikosi šiokia tokia šiluma, pasak D. Noreikos, bitės nenurimsta ir, tik labiau atvėsus, liausis lįsti laukan, susiburs į kamuolį ant korių su maistu. „Negalime sakyti, kad žiemą bitė miega. Kamuolyje jos labai lėtai, bet nuolat juda. Nuo to priklauso temperatūra avilyje: kuo mažiau juda, tuo mažiau šildo. Paprastai viduje laikosi apie 10–13 °C šilumos, net jei lauke ir 20 °C šalčio, joms tiek pakanka“, – apie bičių žiemojimo ypatumus pasakoja bitininkas.

Pasak jo, į kamuolį gali susiburti apie 5–10 tūkstančių bičių: „Jeigu šeima didesnė, lengviau žiemoti, nes kamuolyje bitės keičiasi vietomis: pakraštyje sušalusios pereina į vidurį, o ten buvusios – į pakraštį atsivėsinti. Taip ir gyvena žiemą, minimaliai judėdamos ir palaikydamos reikiamą temperatūrą. Persikeldamos aukštyn nuo vieno korio su maistu ant kito, bitės sulaukia pavasario.“

Vasario pabaigoje–kovo viduryje motinėlė pradeda dėti kiaušinėlius, kad spėtų išsiristi nauja darbininkių karta, pakeisianti senąją. Kitos kamuolyje buvusios bitės ima skirstytis, aktyviau judėti ir šildyti avilį. Temperatūra pakyla net iki +35 °C, todėl perai puikiai jaučiasi ir vystosi. „Bet nepamirškime, kad kuo daugiau bitės juda, tuo daugiau maitinasi, tad bitininko pareiga stebėti, kad pavasarį joms nepritrūktų maisto“, – atkreipia dėmesį pašnekovas, primindamas, kad jau vasaros pabaigoje ir bitininkui reikia atlikti kelis namų darbus, kurie padės bitėms pasiruošti ilgam ir pavojingam žiemos laikotarpiui.

Keturios užduotys bitininkui

Pirmoji – išimti medų, – be abejo, yra pati smagiausia. Anksčiau tai būdavo daroma rugpjūčio viduryje, Žolinės laikotarpiu, bet klimatui keičiantis, pasak D. Noreikos, terminas persikėlė į rugpjūčio pabaigą–rugsėjo pradžią.

Medų išimti būtina ne tik dėl to, kad norėsime pasmaližiauti. Tai padaryti reikia dėl to, kad jo gali būti įvairaus ir ne visas jis tinka bitėms. „Pavyzdžiui, jeigu avilys stovi prie miško, meduje greičiausiai bus daug miško lipčiaus, turtingo mikroelementų, – atkreipia dėmesį patyręs bitininkas. – Toks medus žmogaus organizmui labai vertingas, bet bitėms gali pakenkti. Žiemą jos mažai juda, neišskrenda iš avilio, neišsituština, todėl nesuvirškintos medžiagos kaupiasi jų uodegėlėje, o susikaupus per daug, vabzdys gali nesulaukti pavasario. Vietoje medaus, labiau tinka cukraus sirupas ar parduodamas specialus maistas bitėms. Šiuose produktuose daugiau gliukozės ir mažiau mikroelementų.“

Antra užduotis – susiaurinti lizdus. Žiemoti bičių lieka keliskart mažiau nei jų skraido vasarą, todėl, kad nereikėtų judant šildyti per didelio avilio tūrio, svarbu sumažinti lizdą. Pasak D. Noreikos, rėmelių turi likti tiek, kiek bičių kamuolys gali aptūpti. O apsispręsti tenka, atsižvelgiant į šeimos stiprumą.

„Stipri šeima nesunkiai peržiemos, gerai startuos pavasarį ir bus galima džiaugtis pirmuoju naujo sezono medumi. Silpnesnė šeima kito sezono sulauks dar labiau nusilpusi ir prireiks laiko atgauti jėgas, o labai silpna gali ir visai pavasario nesulaukti. Tad suprantama, kuo šeima silpnesnė, tuo labiau reikėtų sumažinti avilio tūrį“, – paaiškina bitininkas.

Susiaurinus lizdus, bites reikia pamaitinti – tai dar viena bitininko užduotis. Susivėlinti negalima, nes vėstant orui, sirupas stingsta ir bitės negali jo pasiimti, o ir patys vabzdžiai tampa vangesni, mažiau juda.

Šiems darbams atlikti, suprantama, reikia žinių, bet rūpinantis bitėmis, to nepakanka – asmeninė patirtis šioje srityje neįkainojama. Gero rezultato pasiekiama tada, kai sukauptą informaciją papildo ir išlavinta nuojauta. Čia kaip vairuojant ant ledo, sako D. Noreika: „Noras laikyti bites – labai gerai, bet reikia ir kantrybės, ir užsispyrimo. Net ir patyrę bitininkai susiduria su problemomis. Neužtenka pabitininkauti dvejus trejus metus ir jau manyti, kad esi asas. Bitininkauju per tris dešimtmečius ir tai dar daug ko nežinau.“

Ketvirta užduotis – bičių gydymas

Kiekvienas bitininkas yra ir gydytojas, o pašnekovas perspėja, kad gydyti bites reikia pradėti iškart išėmus vasarinį medų: „Prieš dešimt ar penkiolika metų tokių problemų, kaip šiuo metu bites kamuojanti varoatozė, nebuvo.“

Šią ligą sukelia varoatozės erkė (Varroa destructor) į Europą, transportuojant bites, atkeliavusi iš Azijos ir paplitusi vietinių bičių šeimose. Jos turi aštuonias kojas, kuriomis prikimba prie suaugusių bičių arba jų lervų ir siurbia hemolimfą. Erkių apnikta šeima nusilpsta ir negydoma žūva, dažniausiai žiemą arba ankstyvą pavasarį. Suaugusi erkė padeda kiaušinėlius į tuščią korio akutę, o išsiritusios jaunos erkės užpuola ten besivystančią bitės lervą. Erkės dauginimosi ciklas trunka vos dešimt dienų, todėl jos itin sparčiai dauginasi.

Azijoje gyvenančios bitės aktyviai kovoja prieš šias erkes, nukąsdamos joms kojas, kad šios negalėtų įsikabinti. Bet tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos kraštuose gyvenančios bitės nėra prisitaikiusios taip priešintis. Ir nors bandoma jas kryžminti su azijietiškomis, mėginama išvesti naujų bičių veislių, šios problemos visuotinio sprendimo vis dar nėra.

Pirmieji erkių pėdsakai Europoje, D. Noreikos teigimu, pastebėti maždaug prieš 30 metų, o dabar jos taip plačiai paplitusios, kad bites nuo jų saugoti specialiais vaistais būtina kiekvieną sezoną.

„Rudenį mirštančios bitės palieka avilį, bet erkės nuo jų atsiskiria ir lieka viduje, todėl vienų skaičius sumažėja, o kitų didėja. Erkių populiacijos augimas yra eksponentinis. Jeigu žiemai avilyje lieka 10–20 kenkėjų, regis, mažas kiekis palyginus su keliais tūkstančiais bičių, tai kitą rudenį avilyje gali būti jau maždaug tūkstantis erkių, – apie pavojingą reiškinį pasakoja bitininkas. – Negydant, vasaros pabaigoje perai būna nesveiki ir bitės neužaugina naujos kartos žiemai. Gali nutikti taip, kad rudenį lyg ir matysite skraidant nemažai bičių, bet jeigu perai bus blogai išsivystę, bitės pažeistos erkių, vadinasi, tos šeimos jau nebėra. Varoatozės erkės gali gerokai susilpninti net stiprią šeimą.“

Norint apsaugoti bites, tenka pasitelkti specialių vaistų. Stipresni cheminiai preparatai, pasak pašnekovo, gana veiksmingi, bet pastebima, kad jų pėdsakų lieka ant korių, tad geriau rinktis ekologiškesnius. Europoje ieškoma kuo efektyvesnių vaistų formulės, bet ir farmakologams dar nepavyko galutinai išspręsti problemos. Be to, nauji, efektyvesni preparatai gana brangūs.

„Egzistuoja dar viena problema. Keliskart panaudojus vienus vaistus, erkės adaptuojasi ir jie tampa neveiksmingi. Po kelių metų tenka juos keisti“, – bitininkas pasakoja, kad ir pačiam yra tekę atsisveikinti su keliomis bičių šeimomis, tada keitė vaistus, pradėjo naudoti ekologiškesnius.

Jis perspėja, kad preparatų negalima naudoti, kol avilyje yra koriai su medumi, jie dedami rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje – išėmus medų, bites reikėtų pradėti gydyti iškart. Beje, vieno karto neužteks, nes vaistai dažnai nepasiekia perų, būtent juose erkės dauginasi, tad gydymą pakartoti reikia tada, kai jų nelieka, išsirita jauniausios bitutės. „Tai galite padaryti ir dabar“, – pataria pašnekovas.

Po kontrolinio gydymo, kuris apsaugos vėliausiai išsiritusias bites, greičiausiai erkių avilyje liks mažiau. Taip gydyti bičių šeimas rekomenduojama kasmet. Vienus metus praleidus, pavasarį šeima dar skraido, bet vasaros pabaigoje gali ir sunykti, perspėja D. Noreika.

Bitininkas turi išlikti budrus ir žiemą

Kol temperatūra lauke nėra labai žema, bitės ir pačios puikiausiai pasišildo savo namus. Avilio šiluma reikėtų pasirūpinti tik temperatūrai nukritus iki 10–15 °C šalčio ir daugiau. „Bitė kaip vaikas. Jeigu jį per anksti šiltai aprengsi, jis sukais, suprakaituos, o išėjęs į kiemą peršals ir susirgs“, – šypsosi rūpestingas bitininkas.

Žiemą atšalus, avilį galima apšiltinti, bet reikėtų atsižvelgti į jo konstrukciją. „Mažinant avilio tūrį, paliekama nuo 6 iki 10 korių, vietoje kokių 20-ies, taigi lieka daug vietos, kur galima dėti apšiltinimą, – paaiškina pašnekovas. – Tik jokiu būdų nereikėtų tuo užsiimti dabar, nes šeimai šiuo metu reikia susimesti į kamuolį. Apskritai, net ir žiemą geriau kuo mažiau lįsti į avilio vidų.“

Užtat reikia būti atidiems, kad po gausesnio snygio, avilio laka liktų atvira. „Pasnigus, saulei dieną pašildžius, o naktį atšalus, ties apsnigta laka susidaro ledas ir oras nepatenka vidun, nevyksta cirkuliacija“, – apie pavojų perspėja D. Noreika.

Be to, bites reikėtų pasaugoti ir nuo pelių. Jeigu aviliai stovi netoli laukų, kuriuose yra šių graužikų, pasirūpinkite ant lakų uždėti groteles. Bet visus šiuo darbus galėsite padaryti ir vėliau, o šiuo metu dar turite šiek tiek laiko pagalvoti, ar jūsų bitės sukaupė pakankamai atsargų žiemai, ar šios atsargos tikrai joms tinka, ar nereikės intensyviau judėti, kad apšildytų per didelę joms paliktą erdvę. Ir dar spėsite paskutinįkart panaudoti vaistus nuo mirtiną grėsmę jūsų bičių šeimai keliančių erkių.

ŪP redakcijos archyvo nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.