Kad gėlynai skambėtų tarsi muzika...

Įrengti gėlyną – tai tik pirmas žingsnis. Vėliau, kad augalai džiugintų visus metus, reikia nuolatinės priežiūros.

Būdamas gamtos dalimi, žmogus jėgų, stiprybės ir sveikatos semiasi iš jį supančios aplinkos. Harmonija gydo. Gėlynas – tik vienas iš muzikantų sodo orkestre. Taip, šis muzikantas neretai groja solinę partiją sezoninėje operoje, tačiau bendras vaizdas turi skambėti darniai.

Be jokios abejonės, norint groti instru­mentu, jį reikia saugoti ir prižiūrėti, taip ir su gėlynu – tik gaudamas dėmesio, bus dekoratyvus ir teiks gerų emocijų.

Kaip gėlynas gali skambėti darniai?

Jo tipas parenkamas atsižvelgiant į daugybę dalykų, tokių kaip gyvenamojo namo architektūra, gyventojų pomėgiai, gyvenimo būdas, gamtinės sąlygos.

Etnografinio tipo sodyboje galime su­kurti apvalų arba stačiakampį gėlyną prie įeigos į namus arba po langais. Saulėto­je vietoje gali augti bijūnai, šluoteliniai flioksai, lelijos, viendienės, piliarožės, rudbekijos.

Provanso stiliaus gerbėjai savo gėlyną formuos iš levandų ir tam stiliui būdingų augalų. Rožių mėgėjai kurs romantišką nuotaiką. Kvapnias rožes galima papildyti snapučiais, šalavijais, astrancijomis. Šalia rožyno greičiausiai atsiras suolelis dviem.

Modernios griežtų formų architektūros pastate gyvenantys žmonės gali pasiten­kinti minimalistiniais vieno ar kelių augalų masyvais, įrėmintais griežtos formos bor­teliu, pavyzdžiui, tai gali būti formuojama buksmedžių ir smailiažiedžio lendrūno ‘Karl Forster’ kompozicija.

Natūralumo, tvarumo, lėto judėjimo filosofijos propaguotojai greičiausiai kurs laukinę gamtą primenantį gėlyną, o gal tiesiog paliks natūralią pievą, įterpdami vieną kitą dekoratyvinį augalą su viltimi, kad jie įsipins į augalų bendriją.

Daugiamečių augalų kolekcininkams labiausiai tiktų angliškojo sodo stiliaus gėlynai, kuriuose augalai sodinami blokais, kad neliktų tuščių plotų, vienus žydinčius augalus keičia kiti. Augalai komponuojami atsižvelgiant į jų aukščius, t. y. žemiausi sodinami palei takus ir gėlyno kraštus, aukštesni – už jų.

Koks gėlynas? Ar tik iš daugiamečių gėlių, ar papildomas ir vienmečiais augalais?

Daugiametės gėlės palengvina sodo priežiūrą, nes nereikia kasmet jų atsodinti. Tinkamai parinkti daugiamečiai įsitvirti­na ir ilgainiui jiems netgi turėtų pakakti natūralaus drėgmės režimo. Tiesa, kas 4–5 metus reikėtų persodinti kai kurias daugiametes gėles, pavyzdžiui, hibridinius vilkdalgius, saulaines, daugelio rūšių šilo­kus, raktažoles, kraujažoles, taip augalai išliks sveiki, gėlynas tvarkingas.

Tinkamai parinktos vienmetės atgaivina ir papildo gėlyną. Pavyzdžiui, etnografiniais laikomi vienmečiai augalai: didžiosios nasturtės, gvazdikiniai serenčiai, medet- kos ne tik paryškina gėlyną, užima laisvas vietas, kuriose želtų piktžolės, bet kartu jie gali būti naudojami vaistams, maistui arba kenkėjams atbaidyti. Natūralistinio stiliaus gėlynus puikiai papildo vienmetės patagoninės verbenos ir kosmėjos, kurios dažnai pačios pasisėja ir kitais metais vėl pražysta.

Taip pat reikia paminėti dvimečius skėtinius augalus – laukines morkas ir bervidinių šeimos atstoves tūbes, kurios gali pasisėti ir klaidžioti po gėlyną įvairio­se vietose, taip dovanodamos įdomių ir netikėtų derinių.

Priklausomai nuo želdynų stiliaus, gėlynų priežiūra skiriasi, be to, ji – se­zoniška.

Tradiciniame gėlyne situacija paprastai griežtai kontroliuojama, aplink kiekvie­ną augalą paliekama erdvė jam plėstis, kruopščiai ravima, purenama. Po žydėjimo atsakingai iškasami tulpių svogūnėliai. Pa­prastai šiuose gėlynuose reikšmingą vietą užima kiti nežiemojantys augalai, tokie kaip kardeliai, frezijos, jurginai, kanos. Rudenį viskas nupjaunama, nežiemojančių augalų svogūnai, šakniagumbiai ir šakniastiebiai iškasami, pradžiovinami gerai vėdinamoje patalpoje, išvalomi ir nešami žiemoti į vėsesnes patalpas, o žiemą gėlynas ilsisi tuščias.

Kaip reikia prižiūrėti daugelio labai pamėgtus natūralistinius želdynus? Tikriausiai jų priežiūra skiriasi nuo tradicinio gėlyno?

Spėju, kad natūralistinio dizaino popu­liarumą lėmė ne domėjimasis natūraliais gamtos procesais ir klimato kaita, bet didėjantis žmonių gyvenimo tempas, kai sąmoningai stengiamasi sustoti, susitelkti į momentą. Stebėti tokį gėlyną įvairiais metų laikais yra nepaprastai įdomu.

Šio gėlyno priežiūra gan paprasta ir labai dera su natūraliais gamtos ritmais. Dabar, rudenį, kai apstu kitų darbų, miškai, daržai ir sodai pilni gėrybių, kurias reikia apdoroti, paruošti žiemai atsargas, gerai sukonstruotas, saulamėgis natūralistinis gėlynas ramiai gyvena įprastu ritmu: mi­skantai ir soruolės linguoja šluotelėmis, rudeniniai astrai šypsosi saulutėmis, gumbenės ir ežiuolės užtikrintai laiko dekoratyvias sėkladėžes, rytais laumės apipila voratinklius karoliais, o žmogui telieka tai stebėti ir mėgautis.

Vienintelis rudeninis darbas tokiame gėlyne – galima papildyti jį svogūniniais augalais (krokais, scylėmis, snieguolė­mis, tulpėmis, narcizais). Dėl ilgo rudens geriausia svogūnines gėles sodinti spalio pabaigoje–lapkritį. Už šį darbą gėlynas atsilygins ankstyvomis spalvomis pavasarį. Žiemą šiame gėlyne žaidžia paukščiai, šerkšnas, sniegas ir pusnys. Jis tampa namais vabzdžiams ir kitiems gyvūnams.

Pavasarį, maždaug kovo pradžioje, rei­kia nupjauti visą žolinių augalų antžeminę dalį, ją galima susmulkinti ir kompostuoti arba panaudoti mulčiui. Po šios procedū­ros kiemas palengvėja, atsiranda erdvės naujai gyvybei, kuri tūno po žeme ir jau yra užprogramuota gimti. Tai įvyksta ne­trukus, ir vėl sąmoningai galima pasitikti spalvas, augimą ir užplūstančią energiją, kuri jau leidžia išsijudinti po žiemos, ravėti nepageidaujamas žoles, dauginti norimą augalą ir atlikti kitas korekcijas.

Pavasarį ir vasarą piktžoles teks išravėti, kad užaugusios nespėtų išsisėti. Kartais tenka praravėti ir dekoratyvių augalų sėjinukus. Organinis mulčias (smulkinti šiaudai, spygliuočių žievė) gerokai pri­stabdo nepageidaujamų žolių augimą. Sausros metu gėlyną galima palaistyti.

Rožyno priežiūra, priešingai nei kitų gėlynų, reikalauja daugiau žinių, kantrybės ir laiko.

Iš tiesų, visai kitokia priežiūra reikalinga rožynui. Rudenį nukarpomi rožių žiedai ir nesumedėję ūgliai, šaknies kaklelis mulčiuojamas 20 cm aukščio durpių ar komposto kauburėliu, kad apsaugotų skiepo vietą nuo šalčio ir vėjo. Pačios rožės, kai temperatūra nukrinta žemiau 5 °C šalčio, uždengiamos eglišakėmis arba daržo plėvele (agrodanga). Taip jos apsaugomos nuo per didelių temperatūrų svyravimų.

Pavasarį eglišakiai ar kita danga at­sargiai nuimama, išskirstomos durpės, pašalinamos negyvos pajuodusios šakelės, gyvos sutrumpinamos paliekant 3–5 mie­gančius pumpurus, iš kurių išaugs naujų ūglių. Augalai mulčiuojami kompostu arba pušų žieve ir tręšiami rožėms skirtomis kompleksinėmis trąšomis.

Sezono metu reikia nuolat šalinti nužy­dėjusius žiedus, kad gausiau formuotųsi nauji. Rožes puola tiek grybinės ligos, tiek kenkėjai, kurių kontrolei tenka pasitelkti pesticidus arba ieškoti kitų alternatyvių priemonių.

Ne veltui šios gėlės jau ilgus metus neužleidžia sodo karalienių titulo, o už tokį rūpestį savo šeimininkus ir svečius apdovanoja įspūdingais vaizdais bei aro­matais. Klasikiniams rožių partneriams – gojiniams šalavijams ir levandoms taip pat rekomenduojama nukarpyti nužydėjusius žiedus, jie atrodys tvarkingiau ir dailiau sužydės antrą kartą.

Kokio stiliaus muzikos galėtume klau­sytis vaikščiodami po rožyną? O angliško stiliaus gėlyną? O kaip galėtų atrodyti gėlynas ten, kur dažnai skamba folkloras? Jazz‘as? Funk‘as? Rock‘as? Hip hop‘as? Šokių muzika?..

„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ

Rasos POVILIONIENĖS nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.