Kad virte virtų gyvenimas Žemaitkiemyje

Išorė klaidina

„Kad šis namas nebūtų tik namas, stovintis kaimo vidury. Tikiuosi, čia virte virs mūsų bendruomenės gyvenimas“, – linkėjo Žemaitkiemio kaimo bendruomenės pirmininkas Robertas Verkevičius. Robertas nenorėjo imtis vadovauti bendruomenei. „Norėjau pailsėti“, – neslepia jis. Žemaitkiemyje gimęs, čia užaugęs išvyko į Vilnių. „45 metus dirbau sostinėje. Išėjau į pensiją ir sugrįžau į tėviškę numirti“, – „Ūkininko patarėjui“ prisipažįsta vyriškis. Tačiau įkalbėtas vietinių ėmėsi darbų. „Nesigailiu. Padedu kitoms kartoms“, – patikina R. Verkevičius.

„Pastatą nupirko Bernatonių šeima“, – pabrėžia jis. Marius Bernatonis tvirtina pirkęs šį buvusį mokyklos, paskui – laisvalaikio salės pastatą su vienintele mintimi, kad čia bus bendruomenės namai. „Jokių kitų minčių nebuvo ir negali būti“, – patvirtina Marius. Dabar šis pastatas ir 70 arų žemės išnuomota Žemaitkiemio kaimo bendruomenei 10 metų. Ir nors pastato išorė prasta, tai – klaidinantis įspūdis praeiviui. Vidus moderniai suremontuotas, erdvės pritaikytos bendruomenės poreikiams.

Bendruomenė vienija per 100 narių. Kad kaime tiek žmonių gal negyvena? Didžiausias gyventojų skaičius užfiksuotas 1888 m. – 319, 2021 m. m. – mažiausias, 73. „Savaitgaliais kaimas atgyja. Čia iš miestų suvažiuoja vietinių gyventojų vaikai, anūkai. Jie taip pat mūsų bendruomenės nariai“, – redakcijai paaiškina bendruomenės vadovas.

Akivaizdu, bet neįtikėtina

Per pusantrų metų Žemaitkiemio kaimo bendruomenė padarė tai, ko kiti negeba sukurti net per 10 metų. Remontas padarytas iš Europos Sąjungos paramos lėšų, dalį skyrė Lazdijų rajono savivaldybė. „Ir dar labai daug dirbome patys ir savų lėšų skyrėme. Bendruomenės sąskaita niekada nebuvo tuščia“, – patikina bendruomenės pirmininkas R. Verkevičius. Anot Dzūkijos VVG pirmininkės, Vietos plėtros strategijos administravimo vadovės Editos Gudišauskienės, kol vieni skundžiasi, kaip sunku gyventi, Žemaitkiemio kaimo bendruomenės žmonės kantriai dirba. Jų padarytas darbas kalba pats už save.

R. Verkevičius aprodė bendruomenės patalpas. Įėjus į senučiuką, medinį, nedažytą pastatą, netenki žado. Viduje viskas nauja, šviesu. „Pirmiausia viską išgriovėme ir privežėme daug smėlio“, – šypsosi pasakodamas bendruomenės pirmininkas. 

Dabar vaizdas džiugina širdis. Yra krosnelė, galima pasišildyti ir naujoviška šildymo sistema oras–oras, apšildytos grindys. „Įvedėme vandenį, įrengėme vietines nuotekas“, – kalba jis. Suremontuota didžiulė, erdvi, dabar jau baltai dažyta salė tinkama susirinkti visai bendruomenei, kiti kambarėliai skirti repeticijoms, edukacijoms. Norėtų bendruomenės nariai biliardo stalą pastatyti viename iš kambarių. „Ką tik sugalvos, tą galės čia veikti“, – patikina Robertas. Dar bus įrengtas dušas, jau veikia tualetai. „Vietoje buvusios katilinės įrengėme nedidelę virtuvėlę“, – parodo ŪP pašnekovas. Yra ir nemaža rūbinė. Pakeisti langai, durys.

Simbolinę Žemaitkiemio bendruomenės namų atidarymo juostelę perkirpo Žemaitkiemio kaimo bendruomenės vadovas R. Verkevičius ir Lazdijų rajono savivaldybės merė Ausma Miškinienė, dovanojusi bendruomenės žmonėms trispalvę, kuri tuoj pat buvo iškelta. Palaimino žmones, pašventino jų atliktą didžiulį darbą – suremontuotas bendruomenės patalpas, Vilkaviškio vyskupijos Katedros Kapitulos garbės kanauninkas, Lazdijų dekanato dekanas, šv. Onos parapijos klebonas Nerijus Žvirblys, padovanodamas bendruomenei kryželį. Sulaukta daug garbių svečių, Lazdijų rajono bendruomenių, kurios sveikino Žemaitkiemio kaimo bendruomenę su tokiu nekasdieniu įvykiu. O ir patys bendruomenės nariai dėkojo visiems geradariams.

Muzikavo vietiniai ir Lenkijos lietuviai

Gabių žmonių, dainuojančių, vaidinančių, Žemaitkiemio bendruomenėje tikrai yra. Tokią ypatingą dieną juos aplankė ir svečiai iš Punsko valsčiaus.

Grojo Vidugirių kaimo kapela „Vidugiriai“. „Mums Žemaitkiemis ranka pasiekiamas“, – patikina šios kapelos vadovas Jurgis Vaznelis iš Punsko valsčiaus. Muzikavo ir mažieji Žemaitkiemio bendruomenės nariai: dvyniai Dominykas ir Jokūbas Naujaliai, Kajus ir Ugnė Baliukoniai. Svajingas dainas dovanojo Žemaitkiemio moterų ansamblis „Obelėlė“ bei Vaida Naujalienė. O pašokti kvietė Mantas Sujeta. Žemaitkiemio mėgėjų teatras „Seklyčia“ parodė komediją „Neįprasta dovana“ pagal Edmundą Untulį.

Vaikai siautė kiek įmanydami. Mažieji buvo vaišinami cukraus vata, linksmai šokinėjo ant batuto, buvo siūloma dalyvauti edukacijoje, kartu su tėveliais pasivažinėti karieta, kurią traukė žirgai. Vaikai nepraleido progos pajodinėti mažuoju arkliuku.

O paskui – vaišės ir šokiai. Pasitaikė puikus oras šventei švęsti. Tądien ir lijo, ir saulė švietė, tad kaimo žmonės ne į laukus skubėjo, o į šventę atsikvėpti ėjo.

Autorės nuotraukos

Titulinėje nuotr. – Kokia šventė be vaišėmis nukloto stalo? Pasirodo, išradingoms Žemaitkiemio kaimo šeimininkėms net vežimas vietoje stalo tinka.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.