Kai pavasariais dega, o rugiapjūtėje lyja

Iš įvairių tribūnų daug kalbama apie klimato pokyčius, kai kuriuos reiškinius pastebi ir paaiškinti gali tik mokslininkai, o kai kuriuos jaučiame savo „kailiu“. Žmonėms nerimą kelia kylanti oro temperatūra, prognozuojama, kad iki 2030 metų oro temperatūra bus aukštesnė 1,5 °C. Žemdirbiai labiau nerimauja ne dėl oro temperatūros, bet dėl netolygiai pasiskirstančių kritulių.

Priklauso tiesiogiai

Praėjusiais metais Kauno r. balandžio mėnesį buvo pakankamai vėsu ir kritulių kiekis nesiekė standartinės klimato normos (SKN), o gegužės mėnesį iškrito dvigubai daugiau kritulių nei įprasta ir temperatūra buvo žemesnė. Birželio ir liepos mėnesį kritulių kiekis buvo 2 kartus mažesnis nei SKN, o oro temperatūra viršijo daugiametes. Visi prisimena dienas, kai oro temperatūra dienomis kilo virš 30 °C, o naktimis nekrito žemiau 20 °C. Tokios sąlygos augalams ekstremalios, juolab kad auginame veisles, nepritaikytas tokioms sąlygoms. Jei augintume pietiniams regionams pritaikytas veisles, jos tokias temperatūras pakeltų, bet prastai žiemotų. Rugpjūčio mėnesį iškrito daugiau kritulių nei įprasta, o temperatūra buvo artima daugiamečiams rodikliams. Tai reiškia, kad pirmiausia augalai nukentėjo nuo sausros, o derlių nuimti trukdė lietus, rugsėjis buvo sausas, pasėti žiemkenčiai sunkiai dygo. Augalai tiesiogiai priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Žiūrint vidurkius, viskas atrodo normaliai, tačiau netolygus pasiskirstymas veda į neviltį. Kai augalams reikia drėgmės – sausa, kai reikia nuimti derlių – lyja.

Daugiausia dėmesio skiriame kviečiams ir visi suprantame, kad užtikrinti grūdų kokybę esant ekstremaliai aukštoms temperatūroms – sudėtinga, nes pakinta ne tik pasėlio struktūra, bet keičiasi ir galutinio produkto funkcinės savybės. Visuomet stengėmės užauginti baltymingus grūdus, naudojame įvairias gudrybes, bet augalams ekstremalias temperatūras reikia vertinti kaip grėsmę ne tik pasėlio struktūrai, bet ir grūdų kokybei. Labai svarbu, kokioje vystymosi stadijoje augalus užklumpa nepalankios sąlygos, nes pagal tai reikia planuoti darbus bei augalų „gelbėjimo akcijas“.

Žinių ir patirties gali nepakakti

Augintojai per eilę metų daugiau mažiau išmoko kompensuoti neigiamą aplinkos veiksnių poveikį augalų produktyvumui ir nepatirti ekonominių rodiklių nuosmukio. Tačiau augalininkystėje nauji nežinomieji susiję su naujomis direktyvomis ir akivaizdu, kad dabartinių žinių bei patirties gali nepakakti, norint neutralizuoti galimą poveikį augalininkystės verslui. Daugelio akys krypsta į selekcininkus, nes naujų veislių kūrimas yra labai veiksminga priemonė, prisitaikant prie naujų iššūkių ir sušvelninant neigiamas pasekmes. Tačiau lieka vienas klausimas: ar augalų selekcija gali padaryti daugiau, nei ji jau padarė? Selekcininkai nuolat primena, kad augintojai savo sprendimais apriboja augalų genetinį potencialą.

Dažniausiai susiduriama su neracionaliu vandens naudojimu, dar neprisitaikome prie netolygaus kritulių pasiskirstymo, paleidžiame drėgmę iš dirvožemio, todėl atsiranda maisto medžiagų tiekimo apribojimai dėl trumpalaikių ar ilgesnių sausrų. Augintojai jau įsitikino, kad drėgmė yra pagrindinis veiksnys, lemiantis nestabilų augalų produktyvumą. Reikia į paieškos sistemas įvesti terminą „sausra“ arba „klimato kaita“ ir išvysime daugiau nei 20 000 publikuotų straipsnių, iš kurių apie 20 proc. susiję su keturiais pagrindiniais augalais: kviečiais, ryžiais, kukurūzais ir sojomis. Daugiau nei pusė visų šių straipsnių buvo paskelbta per pastaruosius penkerius metus. Tai atspindi didėjantį mokslinių tyrimų aktyvumą. Atsižvelgiant į augančius klimato iššūkius augalininkystei, matyti, kad daugumos pasėlių tolerancijos sausrai gerinimo pažanga buvo tik laipsniška ir dažniausiai susijusi su augalų selekcija.

Prireikia dešimtmečių

Pastaruoju metu daugiausia kalbama, kad azoto trąšos ne tik nepadoriai pabrango, bet kartu azotas yra ir labiausiai ribojanti kai kurių augalų produktyvumą maistinė medžiaga, todėl dažniausiai reikia papildomai tręšti azoto trąšomis, patikslinus prognozuojamą pasėlių produktyvumą. Tinkamų azoto normų pasirinkimas – vienas svarbiausių agronominių sprendimų, su kuriais susiduria augintojai, ypač, kai trąšų sąnaudos didelės, o derliaus vertė sąlyginai nedidelė. Siekiant padidinti maisto medžiagų efektyvumą, vis dažniau rekomenduojama diegti technologijas, užtikrinančias augalininkystės tvarumą, pvz., tiesioginė sėja, dengiamieji augalai ir sėjomaina. Šiandien akcentuojama, kad reikia tobulinti maistinių medžiagų valdymo technologijas, ypač azoto. Galima pagerinti augalų produktyvumą, tačiau azoto naudojimo technologijos turi atitikti ūkio dirvožemio sąlygas ir prognozuojamą augalų derlingumą. Būtina tobulinti azoto naudojimo praktiką, ypač apskaičiuojant azoto normas, reikalingas optimaliam augalų produktyvumui, nepakenkiant ūkio ekonominiams rodikliams ir išlaikant optimalias aplinkos sąlygas ir tvarumą.

Dažnai kartojame: konkretaus ūkio sąlygomis, nes pasėlių augimui ir produktyvumui įtakos turi sudėtinga augalų sąveika su daugybe aplinkos ir auginimo agrotechnikos veiksnių, o klimato kaita paaiškina pasėlių derlingumų svyravimų dinamiką pasaulyje.

Augintojai dažnai reikalauja greitų atsakymų, tačiau klimato kintamosios yra įvairios ir sudėtinga nustatyti jų sąveikos reikšmingumą augalų produktyvumui. Pavyzdžiui, karščio stresas pagreitina augalų lapų senėjimą, per didelis kritulių kiekis skatina išgulimą arba padidina kenkėjų ir ligų riziką, pastaruoju metu per vegetaciją patiriame visus šiuos reiškinius. Mokslininkai tiria specifinių klimato kaitos ar ekstremalių klimato reiškinių poveikį pasėlių derlingumui, tačiau augintojai pasigenda tyrimų, kuriais siekiama nustatyti derliaus svyravimų priklausomybę nuo įvairių meteorologinių reiškinių. Tačiau šių priklausomybių nustatymui reikia dešimtmečių. Ši informacija kaupiama, nes būtina nustatyti koreliaciją tarp reikšmingiausių meteorologinių reiškinių ir jautriausių pasėlių vystymosi tarpsnių.

Nuolat kalbame apie augalų veisles ir sėklų kokybę, nes meteorologinės sąlygos ir auginimo agrotechnika stipriai sąveikauja su augalo genotipu. Taupymo sumetimais pasirinkus prastesnės kokybės sėklas, daugeliu atvejų augalai labiau nukentės nuo nepalankių aplinkos veiksnių ir galutiniame rezultate sutaupyti eurai prieš sėją sugrįš nemenkais nuostoliais, tik dažniausiai tai nevertinama, nes nėra su kuo palyginti. Veislės, aplinkos veiksnių ir agrotechnikos sąveika, gali turėti įtakos fiziologiniams procesams, pvz., vandens ir maistinių medžiagų įsisavinimui ar transportavimui, sausųjų medžiagų sintezei ir pasiskirstymui, organogenezei, senėjimui ar grūdų brendimui bei derlingumui.

Nauji veiksniai

Žvelgiant iš žemės ūkio perspektyvos, sausrą galima apibūdinti kaip būseną, kai išgaravimas viršija vandens kiekį, kurį gali įsavinti augalai. Šia prasme sausros stresą galima apibrėžti kaip tašką, kuriame dirvožemio vandens kiekis veikia kaip augalų transpiraciją ribojantis veiksnys.

Planuojant žiemkenčių tręšimą pavasarį, drėgmė vaidina labai svarbų vaidmenį. Išberti trąšas – dar nereiškia pamaitinti augalus, trąšų efektyvumas priklauso nuo daug veiksnių, vienas jų – drėgmė. Pasėliuose gali susidaryti situacija, kai drėgmės patekimas į dirvą nesutampa su augalų poreikiais. Be to, net ir nedidelis oro temperatūros padidėjimas pavasarį gali lemti ankstyvesnį ir greitesnį augalų augimą, dėl to jie gali sunaudoti daugiau vandens ankstyvose vystymosi stadijose ir pritrūkti vandens vasaros pradžioje. Vandens trūkumas ankstyvojo vystymosi metu visiškai kitaip paveikia augalų savybes nei vėlesnėse stadijose, pavyzdžiui, žydėjimo ar grūdų užpildymo metu. Modeliuojant tręšimą azotu, įvertinamas minimalus kasdienis azoto poreikis ir galimas azoto pasisavinimas, reikia įvertinti plutą dirvos paviršiuje bei dirvos suslėgimą, oro temperatūrą ir augalų išsivystymą. Augalų išsivystymas labai svarbus nustatant azoto įsavinimo potencialą, kuris skirstomas į dvi fazes: azoto įsavinimas iki žydėjimo ir po žydėjimo. Azoto įsavinimas iki žydėjimo priklauso nuo lapų paviršiaus ploto ir antžeminės biomasės, o po žydėjimo – nuo užsimezgusių grūdų skaičiaus, tiksliau – derlingumo potencialo ir oro temperatūros. Daugelis planuodami tręšimą įvertina veislės savybes, drėgmės režimą, bet neatkreipia dėmesio į kritines temperatūras po žydėjimo. Šiuo atveju reikalinga agronomų intuicija, nes daugelyje tręšimo programų neįvertinama kritinių oro temperatūrų įtaka azoto įsavinimo dinamikai.

Šiuo metu reikia kaupti žinias apie aplinkos veiksnių tarpusavio sąveiką bei jų įtaką augalų mitybai, nes esant tokioms trąšų kainoms, reikia atsižvelgti į tai, į ką anksčiau augintojai nekreipė dėmesio.

Autoriaus nuotraukos