Kai putpelių „duona“ – sviestu tepta

„Putpelės – mūsų šeimos gerovės šaltinis“, – neslėpdama džiaugsmo, tvirtina putpelių ūkio šeimininkė Daiva Urbonavičiūtė, gyvenanti Vievininkų kaime, Vievio seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje. Verslo pradžioje, daugiau nei prieš dvidešimtį metų, ji buvo kitokių nuotaikų. Galvojo, jog, baigusi meninės krypties studijas, tars sudiev nemalonaus kvapo putpelių tvartui – spruks į didmiestį. „Didžiausi laikinumai kartais virsta pastovumais“, – prisiminusi tą laiką, šypsosi moteris. Jos pavarde registruotas putpelių ūkis šiųmečiuose „Metų ūkio“ rinkimuose Elektrėnų savivaldybėje buvo pripažintas vienu geriausių – užėmė antrą vietą. Laurų priežastis – modernizuotas, išplėstas ūkis. Jame dabar – apie 15 tūkst. putpelių. Bet gerai jaustis gali dvigubai daugiau šių rudai pilkų paukštelių, dedančių margus kiaušinius.

Prijaukinti neįmanoma „Putpelės labai jautrios laikymo sąlygoms – kiaušinių nedės, jei blogai jausis, – dideliame, mūriniame liaudiško stiliaus automatizuotų sistemų ūkiniame pastate aiškina D. Urbonavičiūtė. – Putpelės – nesociologizuoti, visiškai laukiniai krūmų ir pievų paukščiai: labai baugštūs, neprisipratinami. Žmonių artumas jiems sukelia stresą. Todėl stengiamės jų neblaškyti.“ Pasak ūkio šeimininkės, kad putpelės gerai dėtų, svarbu gerai lesinti ir kad netrūktų kokybiško – šviežio, negeležingo, švaraus vandens. Svarbu ir tinkamas apšvietimas: „Įrengėme modernų apšvietimą, bet, pasirodo, toks tinkamas mums, žmonėms, bet ne joms. Putpelėms patinka prietema, todėl apšvietimą pakoregavome – imituojame saulėlydį ir saulėtekį.“ Apšvietimo korekcijų teko imtis pastebėjus, kad daugiau kiaušinių deda putpelės, kurių narvai toliau nuo tolygaus apšvietimo šaltinio.

Rankų nesitepa, nes automatizuota Modernizuotas D. Urbonavičiūtės putpelių ūkis – už trijų kilometrų nuo jos gyvenamosios vietos – Matukiškių kaime, 4 ha vienkiemyje. Toks čia iškilo prieš dvejus metus, pasinaudojus europine parama. Investicijos į modernų putpelyną su ispaniška įranga, skerdykla, monolitinio betono mėšlide, priešgaisriniu tvenkiniu atsiėjo apie 500 tūkst. Eur. „Trečdalis investicinių lėšų – šeimos santaupos, trečdalis – europiniai pinigai, trečdalis – banko paskola“, – aiškina D. Urbonavičiūtė, pridurdama, jog tiek asmeninių lėšų pavyko sukaupti, nes apie dešimtį metų iki 2008-ųjų ekonominės krizės putpelių verslas puikiai sekėsi, nepaisant didelės konkurencijos. Pasak moters, beveik visą paskolą pavyko grąžinti, gavus europinės paramos pinigus, kai putpelių ūkio modernizavimo ir plėtros projektas buvo įgy­vendintas. Putpelyne įdiegtos automatinės vėdinimo, lesinimo, girdymo, kiaušinių bei mėšlo surinkimo sistemos. Putpelės laikomos šešiais aukštais sustatytuose narvuose. Vienoje patalpoje – dvi šešiaaukščių narvų sekcijos su beveik 15 tūkst. putpelių. Kita taip įrengta patalpa kol kas tuščia. D. Urbonavičiūtė viliasi, kad ir čia netruks apsigyventi putpelės, mat nėra problemos realizuoti jų kiaušinius, nors konkurencija didėja.

Gelbsti geografinė padėtis D. Urbonavičiūtė atskleidžia, kas padeda jos ūkiui laimėti konkurencinėje kovoje: „Esame geroje geografinėje padėtyje – patogu su kiaušiniais pasiekti didžiųjų prekybos centrų bazes, turgus, restoranus, perdirbimo įmonę, juos nuveža mano vyras.“ Priduria, jog tokia geografinė padėtis palanki ir tuo, kad Kauno, Vilniaus, Kėdainių, Panevėžio mėsos parduotuvėlių atstovams patogu atvykti į ūkį putpelienos. Kitur ir kitaip D. Urbonavičiūtės ūkio paukštiena nerealizuojama. Putpelių mėsa – delikatesinė. Jos paklausa daug mažesnė nei putpelių kiaušinių. Pastarieji – pagrindinis moters ūkio pajamų šaltinis. Kilogramą putpelių mėsos ji parduoda už 10–12 eurų. Nupešta ir išdarinėta putpelė sveria 120–130 gramų. Tad paruošti kilogramą putpelių mėsos reikia beveik 8 paukščių. Gerai prižiūrimų putpelių dėslumas – 80 proc. Vadinasi, dešimt putpelių per parą padeda aštuonis kiaušinius. Pasak D. Urbonavičiūtės, jos ūkio jaunų putpelių dėslumas – 90 proc. Vyresnių nei metų putpelių dėslumas mąžta, galop dingsta. „Jos tik lesa, bet kiaušinių nededa. Todėl utilizuojamos“, – aiškina moteris. Mėsa paverčiama mažoji dalis ūkio nedėslių putpelių. Likusios utilizuojamos Rietave. Pagrindinė utilizacija vyksta po Velykų – kai sumažėja putpelių kiaušinių paklausa. Didžiausia ši esti prieš Velykas, mat mažučiai, rusvai bei melsvai dėmėti putpelių kiaušiniai – ypatinga šventės stalo puošmena, vaikų džiaugsmas. Nė marginti, kaip vištų kiaušinių, nereikia – gamta numargina.

Įsibėgėti padėjo jaunystės žavesys Paukščių pamaina perinama putpelyno inkubatoriuose. „Čia – darželis“, – Daiva rodo į patalpą, kur auga mažyliai. Jie, skirtingai nei suaugusios putpelės, lesinami įprastai – ne automatiškai. Putpelyne dirba dvi samdomos moterys. Viena prižiūri paukščius, surenka kiaušinius, atriedančius ant stalų, kai šie spustelėjus mygtuką pakyla iki kiekvieno narvo aukšto. Kita darbuotoja kiaušinius pakuoja į dėžutes. Pakuotės – lietuviškos. Jos iš pradžių, – kai D. Urbonavičiūtė su putpelių kiaušiniais pradėjo žengti į parduotuves, – buvo prancūziškos. „O, atėjo mergaitė su kiaušiniais“, – su šypsena Daivą čia pasitikdavo, jos verslui įgavus pagreitį. „Keičiau požiūrį į ūkininkus“, – į tą laiką grįžta moteris. Mat į parduotuves ji, jauna ūkininkė, su kiaušiniais visada ateidavo pasitempusi, švari, dailia, tvarkinga šukuosena, lakuotais nagais. Ant jos ūkio kiaušinių pakuočių parašyta: „Mūsų putpelių lesalai – iš žaliavų be GMO!“ Lesalų pagrindą sudaro lietuviški kviečiai, pridėta sojų, kukurūzų, mineralinių priedų. „Juos sukomplektavo Lietuvos gamintojai pagal mūsų patirtinį receptą“, – sako D. Urbonavičiūtė. Jos ūkio putpelės lesinamos keturis kartus per dieną. Paskutinį kartą – apie 18 val., prieš užgesinant šviesą. Pasak ūkio šeimininkės, putpelės prieš naktį turi sočiai prilesti, tada gerai dės. „Pradeda dėti per pietus. Ryte visi kiaušiniai būna sudėti“, – aiškina moteris.

Sėkmės paslaptis – šeima kaip kumštis D. Urbonavičiūtės putpelių ūkio pradžia – jos tėvų namai Vievininkų gyvenvietėje ir 20 putpelių. Jas moters tėvui inžinieriui Rimantui dovanojo jo bičiulis biomedicinos mokslų daktaras Jonas Skonsmanas, putpelininkystės Lietuvoje pradininkas, propaguotojas. Abu dirbo Vievio paukštyne. Iš pradžių dovanotosios putpelės glaudėsi namo rūsyje, paskui, kai daugiau jų priviso, – ūkiniame 50 kv. m pastate. R. Urbonavičius putpelėms padarė narvus su nuolaidžia apačia, kad kiaušiniai išriedėtų. Sukonstravo ir inkubatorių. Šeima – Daiva, jos mažametė duktė Sigita, tėvai – pilna burna valgė putpelių kiaušinius. Kai visų suvalgyti neįstengė, nutarė jų pasiūlyti parduotuvėms. Taip, pavykus pirmiesiems sandoriams, verslas ir įsisuko. Putpeles lesino, prižiūrėjo, kiaušinius surinkdavo daugiausia Daivos tėvai. Ji juos išvežiodavo po parduotuves. Programavimą, paskui medienos dizainą ir technologiją studijavusi jauna moteris maldė save, kad ne iš gero gyvenimo su putpelėmis susidėjo – pinigų pragyvenimui reikia. Galvojo: „Visą gyvenimą nekuopsiu šito mėšlo! Baigusi mokslus, iš kaimo bėgsiu į Vilnių.“ Bet likimas buvo išmintingesnis Daivai dovanodamas mylimą žmogų ir ne bet kokį – nagingą kaip jos tėtis, inžinierių, ekonomistą. Dovanojo dar du vaikus – Mykolą ir Emiliją. Vyro Ričardo gebėjimai palengvino rūpinimosi ūkiu naštą. Tai jis su sūnumi, dabar šešiolikmečiu, bei uošviu surinko ispanišką putpelyno įrangą. Putpelės sočiai maitino, šiltai, dailiai rengė didėjančią D. Urbonavičiūtės šeimą. Moteris tvirtina, jog jos vardo putpelių ūkio sėkmę lig šiol lemia ne kas kitas, o darbšti, draugiška šeima. Anuomet, verslo pradžioje, mažamete buvusi Daivos dukra Sigita – jau mama.

Lukšte daug kalcio, vitamino D3 D. Urbonavičiūtė, paklausta, į kokią perdirbimo įmonę pristatomi jos ūkio putpelių kiaušiniai, sako, jog jie naudojami darant makaronus. Moteris pastebi, kad putpelių kiaušinius perka žmonės, kurie rūpinasi sveikata. Kartą viena klientė jai papasakojo, kad vėžiu sirgęs vaikas po švitinimo procedūrų nieko nevalgė. Kad nenusilptų organizmas, atsitiktinai jam pasiūlė putpelių kiaušinių. Ligoniukas tik juos vienus valgė ir sustiprėjo. Putpelių kiaušinius geriausia valgyti nevirtus ir su lukštu: jo paviršiuje gausu vitamino D3. Norint gauti jo dienos normą, užtenka suvalgyti vieną putpelės kiaušinį. Be to, putpelių kiaušinių lukštas – natūralus kalcio šaltinis. Išvirus kiaušinį jo sumažėja. Bodintis valgyti žalią kiaušinį, galima lukštą paversti milteliais. Putpelių kiaušiniai naudingi ir mažam, ir senam: stiprina kaulus. Valgytini ir lūžus kaulams: pagreitina jų gijimą. Jie vartotini stiprinant imunitetą, gydant virškinimo ligas, pavyzdžiui, gastritą. Motulė gamta jiems suteikė ilgą – net 70 dienų – galiojimo laiką.

Putpelių namas – tarsi žmonių D. Urbonavičiūtė dėkinga Elektrėnų maisto ir veterinarijos tarnybos specialistams, patarusiems naujajame putpelyne įrengti supaprastintų reikalavimų skerdyklą. Ji patyrė ir daugiau valdiškų institucijų geranoriškumo. Antai Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje jai patarė išplėsti ir modernizuoti putpelyną iškart, o ne pirmiausia įrengti mėšlidę. Šios tarnybos specialistai padėjo įšokti į besibaigiančio europinės paramos laikotarpio – 2007–2013 metų – traukinį, skatindami pasinaudoti paramos galimybėmis bei skubiai parengdami techninį projektą. „Daug lėšų atsiėjo gamtą tausojanti monolitinio betono mėšlidė. Dabar nė lašas teršalų į aplinką nepatenka“, – tvirtina Daiva, pasakodama apie modernaus putpelyno ištakas. Toks galbūt tik po kelerių metų būtų atsiradęs, jei ne rūpestis, kur, putpeles laikant gyvenvietėje, žiemą dėti jų mėšlą. Juk kaimynams dvokia. Tad labai reikėjo atokios mėšlidės. Putpelių mėšlo tiek daug prisikaupia, kad aplinkiniams ūkininkams užtenka. Esąs labai vertingas: „Tai – koncentruota trąša.“ Ar dar vis knieti D. Urbonavičiūtei sprukti į miestą gyventi? „Ne. Man labai patinka putpelių ūkyje dirbti, kaime gyventi“, – tikina moteris. Norėtų širdies šauksmui paklusti – kaip dailininkė paplušėti: „Vėliau galbūt pavyks.“ Vis dėlto ir ūkininkaujant apstu kūrybiškumo: „Argi ne kūryba – ieškoti išeities iš įvairių situacijų, bendrauti su žmonėmis?“ Jos žodis buvo lemiamas šeimoje sprendžiant, koks turėtų būti naujasis putpelynas. „Vyras ir tėtis sakė, kad pakaks angaro – pigesnis, o aš – kad reikia panašaus į liaudiško stiliaus gyvenamąjį namą. Architektai džiaugėsi tokį projektuodami“, – mena šalyje didžiausio ir moderniausio putpelių ūkio šeimininkė D. Urbonavičiūtė. Būdama ne darbo vietoje, pavyzdžiui, namuose, ji mobiliajame telefone mato, ar viskas gerai putpelyne – ar veikia vėdinimo, vandens tiekimo, kitos sistemos. „Jachtų neturime, tačiau oriai gyvename iš putpelių ūkio. Užtenka pinigų kelionėms. Užteko vaikams užauginti“, – teigia ūkio šeimininkė.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.