Kai žemė buvo šventa: Tauragės krašto artojų pasaulis

Tauragės krašte žemdirbystė nuo neatmenamų laikų buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, o su ja susiję papročiai, tikėjimai ir įrankiai formavosi ištisus amžius. Modernaus ūkininkavimo banga XIX amžiaus antroje pusėje ir XX amžiaus pradžioje šią seną tradiciją pakeitė staigiai. Daug ką šiandien žinome tik iš vietos senelių pasakojimų.

Nuo trilaukio prie vienkiemio

Seniausia žemdirbystės forma šiose apylinkėse buvo daržinė sistema su nedideliais natūraliais laukeliais, vėliau ją pakeitė lydiminė žemdirbystė, o galiausiai įsigalėjo pastovi laukų dirbimo sistema – iš pradžių dvilaukė, paskui archainė trilaukė. Lūžis įvyko 1552–1566 metais, kai Žemaičių seniūnijoje buvo vykdoma valakų reforma: išmėtytos dirvos suglaustos, kaimo žemė suskirstyta valakais po 21–23 hektarus, o laukai padalinti į tris dalis – žiemkenčiams, vasarojui ir pūdymui. Kiekvienas valstietis gavo savo dalį visuose trijuose laukuose, o dalijantis palikimą rėžiai vis siaurėjo – atsirado net pusvalakiai, trečdaliai ir šeštadaliai valakų.

Trilaukė sistema Tauragės krašte, kaip ir visoje tuometinėje Raseinių apskrityje, išsilaikė iki pat XIX amžiaus vidurio – dar 1855–1860 metais tai buvo vienintelė žemdirbystės sistema tiek kaimuose, tiek dvaruose. Tačiau permainos jau brendo: dvarininkai, siekdami atsikratyti pasenusių baudžiavinių papročių, XIX amžiaus pradžioje ėmė pereiti prie činšo, o 1803 metų įstatymas leido valstiečius atleisti nuo lažo. Pažangesni ūkiai vis dažniau rinkosi daugialaukę sėjomainą – keturlaukę, penkialaukę, net dvylikalaukę, kurioje šalia grūdinių javų atsirado dobilai ir šakniavaisiai.

Tikras persilaužimas įvyko po baudžiavos panaikinimo, kai kaimai ėmė skirstytis į vienkiemius. Nuo 1876 iki 1900 metų šiame krašte net 19 kaimų buvo išskirstyta į 541 vienkiemį. Šis procesas dar labiau paspartėjo Stolypino reformos metais (1906–1914), o galutinai trilaukio sistema buvo palaidota tik 1923–1935 metų žemės reformos metu. Tik tada valstiečiai galėjo laisvai rinktis septynlaukę ar aštuonlaukę sėjomainą, pritaikytą savo ūkio dydžiui ir dirvožemiui.

Žagrė – artojo bičiulis

Iki pat XX amžiaus pradžios pagrindinis Tauragės krašto arimo įrankis buvo žagrė, paveldėta iš tolimų protėvių. Šis medinis įrankis, pritaikytas porai jaučių arba vienam arkliui, buvo dviejų pagrindinių tipų: su ragočiumi ir pastoviai pritvirtinta verstuve – vadinamoji ragožinė žagrė, ir žagrė su ienomis arba grąžulu, kurios verstuvė buvo perkeliama nuo vieno norago ant kito. XIX amžiuje žagrės sparčiai tobulėjo – medines verstuves keitė geležinės, medines įvaržas – kanapinės ar vielinės virvės.

Šalia pačios žagrės nuo seno gyvavo ir jos pagalbininkas – vienanoragis arklas, vadinamas žagrute, naudotas bulvėms bei runkeliams vagoti. Tauragės krašte žinomi net trys žagrutės tipai – rėžtuvinė, lenktapavažinė ir pavažinė. Įdomu, kad viena tokių žagručių puošė net šventojo Izidoriaus artojo statulėlę Tadaušavo kaimo (Skaudvilės apylinkėse) koplytėlėje – čia žagrę vietoj pavargusio šventojo varė ariantis angelas.

XIX amžiuje, pirmiausia dvaruose, o vėliau ir kaimuose, žagres ėmė stumti įvežtiniai plūgai. Pirmieji jų buvo medinio korpuso, tik atskiros dalys – kelmas, pavaža, noragas, verstuvė ir peilis – geležinės. Pagal statistiką, 1910 metais Raseinių apskrities dvaruose dar buvo 1445 mediniai ir 2768 geležiniai plūgai bei 1549 žagrės, o valstiečių ūkiuose plūgų buvo dar daugiau – beveik 22 tūkstančiai, tačiau ir žagrių išliko net 8656. Būdinga, kad ilgą laiką ir plūgus žmonės vadino žagrės vardu.

Sena žagrė spėjo giliai įsišaknyti tautosakoje – apie ją kurtos mįslės, minima dainose, tuo tarpu plūgas, atsiradęs jau tada, kai tradicinė liaudies kūryba sparčiai nyko, tautosakoje beveik neminimas. Vienoje eržvilkiečių mįslėje plūgo noragas vadinamas „šviesiu kurmeliu, visą žemę landančiu“.

Arti su ragožine žagre, kurią traukė pora jaučių, buvo sunkus darbas – silpnesni artojai net rankšluosčiu prisirišdavo žagrę prie pečių, kad būtų lengviau ją valdyti. Jeigu dirvoje pasitaikydavo akmuo ar šaknis, žagrė iššokdavo iš vagos, ir vagą reikėdavo pradėti iš naujo.

Arimas su malda lūpose

Arimo laikas buvo griežtai paskirstytas: rugieną paprastai ardavo rudenį, pavasarį tik akėdavo, prieš vasarojaus sėją vėl ardavo, o pūdymą ariant per birželį net kelis kartus jį perverdavo skirtingame gylyje, kad geriau pasiruoštų rudens sėjai. Toli nuo namų dirbantys valstiečiai išeidavo visai dienai, o maistą jiems ir gyvuliams pašarą atnešdavo specialiuose induose.

Su arimu susiję papročiai siekė žilą senovę. Kai kurie Gabšiškių kaimo (dabar Jurbarko r.) žemdirbiai anksti pavasarį, dar nenutirpus sniegui, susirasdavo dvynius jaučius ar net žmogų iš dvynių, kad jis apartų vagą aplink visą vasarojaus lauką – tikėta, kad tai apsaugos derlių nuo krušos. Šv. Morkaus, Velykų ir Sekminių trečiąją dieną, vadinamą „ledų diena“, žemės liesti apskritai nevalia buvo – nei arti, nei akėti, nei kuolo smeigti, kitaip, tikėta, audra sunaikins pasėlius. Kaimynai vieni kitus saugojo, kad niekas šio draudimo nepažeistų.

Ypatingas dėmesys skirtas pirmajam pavasario arimui. Artojas prieš pradėdamas darbą melsdavosi, prašydamas Dievo gero derliaus, sakydamas: „Padėk, Dieve, kad žemelėj geras derlius užderėtų.“ Grįžusį iš pirmojo arimo artoją namiškiai apipildavo vandeniu – tikėta, kad tai atneš lietaus visam sezonui.

Žemę purenti padėjo akėčios, kurios keitėsi ne mažiau nei pati žagrė. Seniausios buvo eglišakių akėčios, naudotos smėlėtoms ar akmenuotoms dirvoms akėti, taip pat pintinės akėčios iš eglės, lazdyno ir karklo šakų su ąžuoliniais kuoleliais – jų vaizdas išliko mįslėje: „Sumazgyta, suraizgyta, gale lauko pastatyta.“ XIX amžiaus viduryje paplito akėčios su mediniais ar geležiniais virbalais, o amžiaus pabaigoje geležinės akėčios galutinai išstūmė medines. 1910 metais Raseinių apskrities dvaruose jų buvo 467, o valstiečių ūkiuose – net 4217.

Žemei po sėjos sulyginti naudotas sunkus medinis volas iš storo ąžuolo kamieno, kurio skersmuo siekdavo 45 centimetrus, o ilgis – apie du metrus. Baigę darbą, žmonės visada parveždavo įrankius namo – tikėta, kad palikti lauke jie atneša blogą derlių.

Nuo neatmenamų laikų žemę Tauragės krašte arė ir jaučiais, ir arkliais, tačiau XIX amžiuje arkliai pamažu ėmė nustumti jaučius į šalį – Balandžių kaime (Gaurės sen.) jaučiais arti liautasi apie 1860–1880 metus. Jaučiai buvo jungiami specialiais lankiniais jungais, o žagrė prie jungo kabinama velke. Nors arimas jaučiais buvo lėtesnis, jie kainavo pigiau išlaikyti, o vagos, artojų teigimu, būdavo lygesnės ir gražesnės. Darbiniai arkliai, kaip ir kiti, turėjo savo vardus pagal plauko spalvą – bėris, širmis, kaštanis, sartis, juodis ir kiti – ir kiekvienas prie savo vardo pripratęs atsiliepdavo šaukiamas.

Arimas jaučiais taip pat giliai įsišaknijo tautosakoje. Viena mįslė klausia: „Du turliku turlinėja, vanags žemę kasinėja“, kita – „Du šnaru šnarina, du vanagu kabin, o paskui smakis“, o dar kita primena vaizdingą „Du bėga, du veja, šeši šimtai švilpia“. Šalia jaučių minkštesnes dirvas dažnai ardavo arkliais, kinkytais į žagres pavalkais su viržiais, o plėškės – kinkymo diržai – dažniausiai buvo išaustos iš stiprių siūlų arba pasiūtos iš odos.

Trąša ir sėklos paslaptis

Prieš sėją dirva būdavo tręšiama mėšlu – šaltas ir žemas dirvas tręšdavo daugiausia arklių bei avių mėšlu, o molėtas – stambių raguočių. Dirbtines trąšas, tokias kaip kaulamilčiai ar superfosfatas, XIX amžiaus pabaigoje naudojo tik stambesni ūkiai, ir tai – nedideliais kiekiais. Pagrindinis mėšlavežis vykdavo birželio mėnesį, dažnai kviečiant talką iš kaimynų ir giminių.

Sėja buvo laikoma vienu atsakingiausių metų darbų. Sėklai javai buvo kruopščiai atrenkami ir valomi dar rudenį per kūlę, o prieš sėją tikrinamas jų daigumas, įmerkiant grūdus stiklinėje vandens. Sėti pradėdavo balandžio pabaigoje, kai sušildavo oras ir laukuose pasirodydavo voratinkliai – spėta, kad pavėluota diena atitolins ir derliaus nuėmimą trimis savaitėmis.

Sėją lydėjo gausybė burtų ir apeigų. Tauragės krašto žmonės niekada nepradėdavo sėti šeštadienį, bijodami, kad paukščiai nulesios grūdus, o pirmoji sauja grūdų dažnai būdavo skiriama ne dirvai, o „paukščiams“, „kunigams“ ar „elgetoms“. Į sėklą kartais įmaišydavo pašventinto Velykų valgio ar sudaužytų kiaušinių lukštų – tikėta, kad tai apsaugos pasėlius nuo negandų. Sėtuvė, iš kurios sėta viena ranka, buvo pinama iš eglės šaknelių, lazdyno plėšų ar karklo šakų ir kabinama ant kaklo per kairįjį petį, kad dešinioji ranka liktų laisva darbui.

Linai buvo laikomi ypač šventu augalu – dirva, kurioje jie augo, laikyta švenčiausia visame ūkyje, o teršti ją buvo griežtai draudžiama. Linus sėdavo šv. Petronėlės dieną, gegužės 31-ąją, o pasėjus virdavo kiaušinius, kurių lukšto tvirtumas turėjo pranašauti būsimo pluošto kokybę. Bulves sodino stebint debesis ir mėnulio fazes, o kopūstus – vakare prieš Jonines, kad galvos susisuktų kietesnės.

Rugius stebint spėta ir apie kitų metų derlių. Gabšiškių apylinkių žemdirbiai, žiūrėdami, ar daug lauke storų, aukštų, tiesiai stovinčių varpų, spėdavo, kad tokiais metais reikės rugius taupyti, nes ateinantys metai bus prastesni. Beržų ar alksnių sprogimo laikas, gužučio kiaušiniai lizde, net sūkuriai lauke – visa tai žmonėms kalbėjo apie būsimą derlių. Žemę žmonės vadino motina, maitintoja, duonos davėja ir melsdamiesi ją bučiuodavo.

Daržuose sėta įvairiausių daržovių – morkų, burokų, vadintų barščiais, ropių, ridikų, agurkų ir aguonų. Sėjant daržoves taip pat laikytasi burtų: kopūstus sodino delčioje, žiemių vėjui pučiant, o ant sodintų kopūstų lysvės uždėdavo akmenį, kad galvos būtų kietesnės. Svogūnus sodino šv. Stanislovo dieną, tikėdamiesi gero derliaus.

Rugiapjūtės šventė

Vienas svarbiausių metų darbų buvo rugiapjūtė, prasidėdavusi liepos pabaigoje, apie šv. Onos dieną. Tauragės krašto žmonės sakydavo, kad tuo metu net „akmuo kruta“, o „duona verkia tinginio valgoma“ – dirbti privalėjo visi, kas tik pajėgė. Rugius ilgą laiką pjovė pjautuvais, vėliau juos išstūmė dalgiai, o šiems galąsti naudotos medinėje talpykloje su vandeniu laikomos galąstuvės, vadinamos bobelėmis.

Baigę darbą, pjovėjai pindavo iš rugių varpų vainiką bei lazdą ir grįždavo namo dainuodami. Šeimininkė gaudavo vainiką, šeimininkas – lazdą, o senovėje šis įteikimas lydimas ir ilgų oracijų, kuriose artojas prašomas priimti javus „ne ant ilgo laiko, ant trumpo pasidėjimo“ ir apdovanoti darbininkus alumi bei sūriu. Rugiapjūtės pabaigtuvės Vadžgirio parapijoje virsdavo tikra švente su apeiginiu ugnies deginimu, gyvulio aukojimu ir bendra puota, kurioje dalyvaudavo visa šeimyna.

„Klausiu kelio ir takelio į tan dvarą ir to dvaro pundatoriaus, kur tus laukelius išari, išakėje ir tus rugelius užsėje. Ateja šalta žyma, – užšali kaip su mytu užkali. Ateje šiltas pavasaris, – kaip rūta žaliava, kaip rožės žydėje, kaip perlas brinda. Ateje seselės baltums galveliums – surinka į pėdelius, sustati į mandulelius. Kelius išgatavokit, takus išgracavokit, pareis neilgas svečias, brolį sava palieka, patsai atgal grįžta ant šalcia, ant varga, ant didelia kentėjima, o dabar prašom priimti nu manęs tą vainikelį nei iš vyšnių sodele, nei iš rūtų daržele, o iš lygių laukelių, iš rugių varpelių, kad Dievas dūtų tamstoms, kad uždėrėtų ant jūdų suknelių, ant vaksavotų batelių“.

Arba:

„Klausia to dvaro, tos padvarijos, tų namų altoriaus, kas tus laukus ari, kas akėje, kas sėje? Anus apšali kai ola apkali, šalčius ir lytus, visokius peršus kentėje. Sulauki pavasare šiltos dynelės, skaisčios saulelės, žaliava kaip auksas, žydėje kaip sauli, brenda kaip perlas, neužilgai stojos po mečium. Anus nukirta nudratavoje ir į mandulį sugatavoje. Tų mandulių nelabai daug – devyni šimtai devynios dešimt devyni. Dabar prašom poną gaspadorių priimti tus rugelius i savo numelius ne ant ilga laika, ant trumpa pasidėjimą. Ir vėl tus pačius rugius išveš į pakeistus laukus ir vėl kentės šalčius ir lytus ir visokius peršus. Dabar prašom gaspadorių nugãdyti šios dienos darbininkus, nei auksu, nei sidabru, nei deimantu, tik alaus po stiklinelę ir sūrio po šmotelį“.[i]

Nupjautus rugius rišdavo į gubas – mandulius, o baigus derliaus nuėmimą, saugant sudėtus javus nuo pelių, ant pirmojo vežimo dažnai uždėdavo akmenį – tikėta, kad pelės apie jį atmuš dantis ir nekapos grūdų. Bulves paprastai kasdavo moterys su mažais kastuvėliais, o derlius buvo renkamas itin rūpestingai, kad nežūtų nė vienas grūdas.

Grūdo kelias į aruodą

Kūlė prasidėdavo vėlai rudenį, lapkričio mėnesį, ir senaisiais laikais, kuliant spragilais, tęsdavosi iki pat gruodžio pabaigos. Pagrindinis kūlimo įrankis – spragilas, sudarytas iš buožės ir koto su jungu – kuliant naudotas dviese, trise ar net keturiese. Kūlėjai švietėsi balanomis, kurias laikydavo specialiai pritaikytoje medinėje trinkelėje su skardele.

Apie XIX amžiaus vidurį atsirado kūlimo volai, kuriuos valstiečiai vertino labiau nei atskirus kuliamųjų tipus – jie buvo daromi iš ąžuolinės ar beržinės trinkos su prikaltomis aštriomis briaunomis. Vėliau fabrikinės kuliamosios mašinos, atkeliavusios pirmiausia į dvarus, o paskui ir į kaimus, visiškai pakeitė senuosius kūlimo būdus. 1910 metais Raseinių apskrities dvaruose jau buvo net 58 garinės kuliamosios, o valstiečių ūkiuose – 635 rankinės ir 2011 arklinių.

Iškultus javus vėtydavo medine vėtykle, o vėliau juos supildavo į medinius aruodus klėtyje, seikėdami pūrais, puspūriais ar gorčiais. Neturtingesni valstiečiai grūdams laikyti naudodavo didelius kubilus ir pintines. Kaip ir arimo, taip ir kūlimo metu grūdas buvo brangus – sakydavo: „Dėk grūdą prie grūdo – pripilsi aruodą.“

Kraštas, artimas kaimynams

Tauragės krašto žemdirbystė, nors ir turėjo savitų bruožų, glaudžiai siejosi su kaimyninių bei net tolimesnių apylinkių tradicijomis, ypač su suvalkiečiais. Čia naudota tiek „žemaitiškoji“, tiek „lietuviškoji“ žagrė, o spragilas su lankeliais bei šunkojinis dalgis su dviem rankenom buvo tokie patys, kaip ir Suvalkijoje. Panašumų netrūko ir papročiuose, apeigose bei tikėjimuose.

Tradiciniai darbo įrankiai šiame krašte vyravo beveik iki XX amžiaus antrojo dešimtmečio, kol juos galutinai išstūmė patobulinta technika ir mašinos. Kartu su įrankiais nyko ir su jais susijusios agrarinės apeigos, darbo dainos, burtai bei prietarai, kurie dar laikėsi iki Pirmojo pasaulinio karo. Šiandien visa tai – jau tik senelių atmintyje išlikęs, tačiau vis dar iškalbingas liudijimas apie kartų kartas, žeme ir jos derliumi grindusias visą savo gyvenimą.

Perpublikuota iš „Tauragės žinios“