Kaimas kvepia vyrų duona

Tris vaikus auginantys ukmergiškiai Ugnė ir Nerijus Kriaučiūnai Mikėnų kaime tikrą kaimišką duoną kepa tęsdami šeimos tradicijas. „Kepti duoną – sunkus vyriškas darbas“, – sako Nerijus, šią veiklą pradėjęs su savo tėčiu.

Krosnis nelaukia Duonkepėje žaižaruoja įkaitusios žarijos, mediniame kubile kvepia užminkyta duona. Kitoje krosnyje jau kepa pašauti kepaliukai. Ugnė apie save pasakoja dirbdama – nėra kada prisėsti. Duris praveria Nerijus – jis ką tik parlėkė iš ūkininkų susirinkimo Kaune. Persirengęs lininiais drabužiais ir paėmęs iš žmonos žarsteklį, išstumdė įkaitusias žarijas, pušine šluota nubraukė pelenus. Ir jis apie savo veiklą pasakoja nė minutės nesustodamas – įkaitinta krosnis nelaukia. Nerijus ant ližės vieną po kito deda ruginės duonos kepaliukus, kiekvieną apglosto, įspaudžia raštą. Kriaučiūnai duoną kepa penkis kartus per savaitę, ketvirtadieniais veža parduoti į Vilniaus, šeštadieniais – į Kauno ūkininkų turgelius. „Kepti duoną – mano darbas, bet kai reikia, žmona mane pavaduoja. Jei nedirbtume kartu, net nebūtų verta pradėti savo veiklos“, – sako Nerijus.

Sutuoktiniai surėmė pečius 33-ejų N. Kriaučiūnas mokėsi barmeno specialybės, dirbo Vilniuje ir niekada negalvojo, kad kelias nuves į kaimą. 31-erių ekonomistė U. Kriaučiūnienė dirbo įmonėje. Ji – miesto vaikas, kaimas atrodė kaip „kažkas nerealaus“, kuriame „niekada niekada“ negyvens. Dabar Ugnė įsitikinusi, kad nėra geresnės aplinkos vaikams auginti kaip kaime. O ką jie veiktų mieste? Sėdėtų prie kompiuterių? „Kai norisi į Vilnių ir Kauną, nuvažiuojame. Bet kuo toliau, tuo labiau traukia į kaimą. Visą šią vasarą praleidome sodyboje, virš kepyklos įrengti kambariai. Kol kas gyvename bute Ukmergėje. Persikelsime, kai pasistatysime naują namą su visais miestietiškais patogumais“, – ateities planais dalijasi U. Kriaučiūnienė. Ugnė ir Nerijus susituokė anksti: vyriausiam sūnui Kristupui jau vienuolika metų, viduriniam Kasparui penkeri, jauniausiam Kiprui treji. „Norėjome turėti tris vaikus, esame labai laimingi, kad sukūrėme tokią šeimą“, – sako Ugnė. Dabar trijų sūnų mamos pagrindinės pareigos – finansų specialistės žinias pritaikyti ūkyje, tvarkyti dokumentus.

Pavadinimą pasiūlė pirkėjai Sodyboje Mikėnų kaime gyveno Nerijaus močiutės sesuo. Ji garsėjo kaip puiki šeimininkė, ruošdavo vaišes šventėms, gedulingus pietus. Kriaučiūnai antram gyvenimui prikėlė sodybą – senąją trobą restauravo, kieme pastatė du naujus pastatus. Viename jų įrengta kepykla. Visi statiniai liaudiško stiliaus, sena troba atrodo kaip nauja, o nauji statiniai primena senus kaimo namus. Kepti duoną Nerijus su savo tėvu pradėjo daugiau kaip prieš dešimt metų. Jie rengė edukacines programas Petronių amatų namuose netoli Mikėnų. Pavadinimą Mikėnų kaimo vyrų duona sugalvojo ne Kriaučiūnai, o pasiūlė pirkėjai, duonos valgytojai. „Mes ne tik parduodame duoną, bet ir bendraujame su pirkėjais – rengiame susitikimus, edukacines programas, pažįstame savo nuolatinius klientus“, – sako Ugnė.

Sunkus vyriškas darbas „Duoną kepti – sunkus vyrų darbas. Nenaudoju jokių mechanizuotų priemonių, juolab kad tokiai įrangai neužteko Europos Sąjungos paramos. Maišyklės neturiu ir dabar, didelį kubilą tešlos užmaišau rankomis. Žinoma, darbas nelengvas, reikia vyriškos jėgos. Anksčiau duoną kaime moterys kepdavo, bet tik savo šeimai, ne tokiais dideliais kiekiais“, – sako Nerijus. Jo močiutė duoną kepdavo per visą sovietmetį. Kol ji buvo gyva, niekas šeimoje nesimokė šio amato. Tik jai iškeliavus anapilin, duoną pradėjo kepti Nerijaus tėtis. Iš jo išmoko ir Nerijus. Ar šeimos vyrai naudojasi mamos ir močiutės duonos receptu? Nerijus sako, kad popieriuje parašytas receptas nieko nereiškia. Norint gerai iškepti duoną, reikia nemažai patirties. „Labai daug reiškia niuansai, svarbu ir tinkamai iškūrenti krosnį, ir tinkamai išminkyti, ir išrauginti duoną, ir iškepti. Net ir patyrusiems meistrams pasitaiko nesėkmių“, – sako N. Kriaučiūnas, Žemės ūkio ministerijoje įgijęs tautinio paveldo duonos kepėjo meistro kategoriją.

Receptūroje – jokių priedų Nerijus formuoja nedidelius kepaliukus, nes taip patogiau pirkėjams. Kol duona dar karšta, geriau kepaliuko neprapjauti, nes pradeda žiedėti vidus, sukietėja pluta. „Kaime anksčiau visada iškepdavo pagranduką – mažą kepaliuką iš tešlos likučio. Jį iš karto padalindavo vaikams, kurie nekantraudami laukdavo šviežios duonos“, – pasakoja Nerijus. Mikėnų kaimo vyrų duona kepama tik iš rupių ruginių miltų, druskos, vandens ir raugo. Į tešlą nededama jokių priedų, cukraus. Nerijus nenaudoja nei kopūstų lapų, nei ajerų. „Daugelis neįpratę valgyti becukrės duonos, bet kai pradeda kamuoti ligos, ieško sveikų produktų. Mes pirktinės duonos skonį jau pamiršome“, – teigia Kriaučiūnai. Mikėnų kaimo vyrų duonos buvo patiekta per vaišes svečiams Valdovų rūmuose. Kaip sakė renginio organizatorė, ruginė duona nuo stalo pirmiausia ištirpo.

Dėl pyragų laiko karvę Pirmą kepalą Nerijus paženklina kryželiu: „Tai mūsų šeimos tradicija. Mano močiutė visą laiką taip darydavo. Duonos kepimas – ne tik verslas. Neįsivaizduoju, kad samdomas žmogus galėtų dirbti taip, kaip aš pats ar žmona.“ Jaunieji ūkininkai rugius augina savo sertifikuotame ekologiniame 35 ha ūkyje. Ekologiškai auginti sunku, derlius kiekvienais metais būna skirtingas, todėl kartais savo rugių neužtenka, tenka pirkti. Kriaučiūnų šeima veiklos turi tiek, kad vos spėja suktis: dar augina avis, vištas. Vien mėsai šiais metais užaugino 200 viščiukų. „Daug kas norėtų įsigyti tikros kaimiškos vištienos. Lesiname ne kombinuotuoju pašaru, bet ruošiame lesalą – šutiname pačių užaugintas bulves, sumaišome su miltais. Kaime močiutės augina vištas ir lesina pirktiniu lesalu – kam tada vargti, geriau parduotuvėje vištienos nusipirkti“, – stebisi Nerijus. Dar vienas naminių vištų privalumas – jos nėra uždarytos, vaikščioja po kiemą laisvai. Ukmergiškiai laiko ir vieną karvę, nes kepa mielinį pyragą, užmaišytą piene, su kaimišku sviestu ir grietine. „Parduotuvės pilnos surogatų. Manau, kad žmonėms reikia tikrų produktų. Mes nusiperkame tik aliejaus, cukraus, druskos, kai kurių daržovių, kurių neauginame. Ūkininkų turgelyje perku lietuviškus pelėsinius sūrius, man jie labai patinka“, – pasakoja Nerijus.

Svajoja apie agroturizmo sodybą „Svarstome, ką darysime ateityje. Turiu pasiūlymų padirbėti užsienyje. Jei turėsiu ruginių miltų, duoną iškepsiu bet kur. Ruginė duona Prancūzijoje ar Vokietijoje – didžiausia egzotika. Matėme, kaip ragavo, dalijosi tarsi didžiausiu skanėstu“, – pasakoja N. Kriaučiūnas. Jis prisipažįsta, kad ir šios kepyklos nebūtų buvę, jei ne supaprastinta tvarka paramai gauti. „Tikrai nebūčiau ėmęs paskolos iš banko, nerizikuočiau įklimpti į skolas. Būčiau išnuomojęs žemę ir išvažiavęs į užsienį“, – teigia ukmergiškis. Nerijus ateityje norėtų įkurti agroturizmo sodybą, kurioje nebūtų triukšmingų kaimo turizmo pramogų, iš miesto atvežto maisto. Poilsiaujančios šeimos galėtų padėti sodybos šeimininkams pašerti gyvulius ar nukasti bulves, parodyti miesto vaikams, kaip atrodo višta ar kaip melžiama karvė. Ugnė svajoja atidaryti ir kavinę.

„Valdžiai tai nerūpi“ Tačiau jaunųjų ūkininkų ateitis priklausys nuo įstatymų. Nerijus negaili kritikos dabartinei tvarkai. „Mūsų šeima – šeši žmonės: aš, žmona, trys vaikai ir mano tėtis. Iš savo verslo pragyvename, nesame valstybės išlaikytiniai. Bet valdžiai tai nerūpi, išmoka pašalpas „nedirbantiems“ iš visų mūsų, dirbančiųjų, surinktų mokesčių. Kartą girdėjau, vienas žmogelis piktinosi: „Mano pinigų neišmoka.“ Sakau: „Tie pinigai ne tavo, o mūsų visų, kurie dirba. Tu padirbėk nuo ryto iki vakaro, užsidirk 50 litų. Tada tai bus tavo pinigai, už kuriuos nusipirksi cigarečių ir alaus“, – kaimo realijas komentuoja Nerijus Kriaučiūnas.

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.