Columbus +22,7 °C Debesuota
Ketvirtadienis, 4 Lie 2024
Columbus +22,7 °C Debesuota
Ketvirtadienis, 4 Lie 2024

Roma MĖČIENĖ
ŪP korespondentė
 

„Kaimas man visad prie širdies buvo...“

2024/07/01


Rietavo savivaldybės ir Šilalės rajono paribyje, už 8 km nuo Tverų ir už 6 km nuo Laukuvos, visai prie pat Juodainių, yra toks Mėčių kaimas. Aplink tiek kalvų ir kalnelių, kad net sunku atspėti – gamta čia pasidarbavo, ar žmogaus rankos juos supylė.

Ir pasaulio pamatė, ir užsidirbo

Kažkada Mėčiai buvo nemažas ir gan judrus kaimas – šeimos augino ne po vieną ar keturis, bet po dvylika, keturiolika ir dar daugiau vaikų. Dabar jame išlikusios tik kelios sodybos. Vienoje jų ūkininkauja Vaida Milkintienė. Ji su šeima įsikūrusi antrajame trobos aukšte, pirmajame gyvena jos mama, 84-erių Juzefa Stankienė, pagimdžiusi dvylika vaikų – devynis sūnus ir tris dukras. Tarp dukterų jauniausia Vaida. Mieste baigusi siuvėjos mokslus, nenorėjo palikti mamos vienos, tad grįžo į kaimą. „Kaimas man visad buvo prie širdies, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo ji. – Ir nors ūkis nedidelis – 14 ha dirbamos ir 3 ha miško, darbo čia tikrai netrūksta.“

„Daug žmonių Mėčius paliko dėl vienos priežasties – labai nenutolus nuo namų, rasti darbo neįmanoma. Taip buvo anksčiau, tas pats dedasi ir dabar, – leidosi į prisiminimus V. Milkintienė. – Galėjau ir aš mieste likti, bet kas mamai padėtų? Abi sesės išėjo, likau tik aš. Ištekėjau, tad reikėjo visko, pradedant pačiais mažiausiais daikteliais. Vyras Valdas buvo iš dar gerokai gausesnės šeimos nei aš, tad griebiausi visokių darbų. Trejus metus dirbau kambarine Nidoje. Gimė Vitalija, po jos – Laura. Pinigų reikėjo namo antrajam aukštui sutvarkyti, kad galėtume jame normaliai gyventi. Be mūsų, pirmajame aukšte su mama dar gyvena trys mano broliai. Vienas dirba užsienyje, kiti liko čia. Be to, mums reikėjo pinigų žemei nusipirkti, technikai įsigyti.“

Moteris pasakojo, kad išvažiuoti uždarbiauti į užsienį jiems nebuvo lengvas pasirinkimas, tačiau kitos išeities nematė. Dukreles paliko močiutei ir išvažiavo į Angliją, kur jau buvo įsikūręs vyro brolis. Pas jį pirmasis apsistojo V. Milkintas, o po pusmečio – ir ji. Dirbo daug ir sunkiai. Ypač pavargdavo, kai tekdavo dirbti šaldomose patalpose. Ūkininkės veidu tarsi šešėlis perbėga, kai prisimena dienas, praleistas vištų, triušių, kitų mažų gyvulėlių skerdykloje. Klausantis jos pasakojimo, prieš akis iškilo XX a. pradžioje dokumentiniuose kadruose užfiksuoti į Ameriką emigravusių lietuvių veidai, kurių dauguma tuomet taip pat tegalėjo rasti darbą kasyklose ar skerdyklose.

„Dirbom, o ką darysi?.. Mums reikėjo pinigų, o ten tikrai gerai mokėjo. Lietuvoje tuomet apie tokius atlyginimus nebent pasvajoti galėjai, – atviravo ji. – Už tuos pinigus nusipirkom traktorių, bulvių sodinamąją, kažkiek technikos davė netoliese nuo mūsų gyvenantis vyro brolis. Tuo metu daug kam buvo sunku, beje, kaip ir anksčiau. Ar mano mamai buvo lengva, kai nuo keturiolikos metų ėmė kolūkyje dirbti? Ir dar 12 mūsų užaugino...

Kai dukrelės baigė pradinę, reikėjo jas vežti į mokyklą Laukuvoje. Tada apsisprendžiau grįžti. Valdas iki šiol dirba užsienyje. Tik jau ne skerdykloje, o prie modulinių namų. Galėtų grįžti, bet reikia baigti namą rekonstruoti, reikia dar ir antrąją dukrą ištekinti. Vitalija – kosmetologė. Ji su vyru gyvena Klaipėdoje, augina metų ir septynių mėnesių sūnelį. Laura su draugu gyvena Kaune. Ji – floristė. Kai įgyvendinsim viską, ką esame susiplanavę, ir Valdas grįš į Mėčius. Jis dabar pabara mane ir liepia mest ūkininkavimą ir gyventi sau, savo malonumui. Tik aš taip nemoku...“

Nebeliko karvių ir pieno ūkio

Valdydamas 14 ha, nelabai pašokinėsi ir šimto karvių tikrai nemelši. Mama V. Milintienei davė dvi telyčias, likusias ji nusipirko. Stengėsi, kad jos banda neviršytų dešimties melžiamų karvių. Kol už pieną mokėjo bent šiek tiek normaliau, ūkininkė nė nemanė jų atsisakyti. Tačiau pernai pieno kainos taip nukrito, jog net stambiesiems ūkininkams plaukai ant galvų šiaušėsi. O ką kalbėti apie mažuosius... Tarsi to būtų negana, Milkintams nepavyko tiek, kiek reikia, apsirūpinti pašarais. Moteriai nieko kito nebeliko, kaip tik imti ir parduoti savo bandą. Pasiliko vieną karvę – šeimai. Juk ne tik pieno, bet ir grietinės, ir sūrio, ir varškės reikia kasdien.

Labiausiai, matyt, tuo patenkintas buvo Vaidos vyras Valdas. Jis seniai žmoną įtikinėjo karves parduoti ir džiaugtis gyvenimu – gyventi dėl savęs. Jis norėtų, kad žmona ir prieauglio nebesupirkinėtų ir neaugintų vienų veršelių iki jaučių, o kitus, mažesnius, parduotų. Tačiau ūkininkė vyro nepaklausė, tad ir dabar jos pievose ganosi ir veršeliai, ir jaučiai, ir telyčios. Jas moteris sukergia ir tik tuomet parduoda. Nebelikus karvių, tvartai ištuštėjo. Ūkininkė nerimsta ir žada plėsti savo mėsinių vištų ūkį. Iki šiol augindavo iki 60 – daugiau negalėjo, nes nebuvo kur jų laikyti. Šiuo metu jau baigia visas išparduoti, tad galės nusipirkti gerokai daugiau viščiukų. Turi ji ir dedeklių vištų, tik ar didins jų būrį, kol kas neapsisprendžia.

„Galėjome ir mes didesnį ūkį turėti. Reikėjo pasiimti paskolą, daugiau žemės nusipirkti, gerokai padidinti melžiamų karvių skaičių, bet vyras nė girdėti apie paskolas nenorėjo, – pasakojo ŪP pašnekovė. – Aš jau buvau pasiryžusi viename ar kitame projekte dalyvauti, bet jis ir vėl nesutiko. Sakė, kad mums užteks tiek, kiek turime, o įklimpę su bankais, galime viską prarasti.“

Ir iš kosmoso matyti

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

 

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

 

Autorės nuotraukos

Viršelyje: Ūkininkė Vaida Milkintienė prie sodybą puošiančių akcentų.

 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis
Mano ūkis