Kaimo bendruomenės pirmininkė: „Dalytis gera“

Pradžia – nuo vandens

Gineitų k. gyvena apie 50 žmonių. Čia prieš šešerius metus ir įsikūrė Gineitų kaimo bendruomenė. Kaip prisipažino jos pirmininkė S. Dargužienė, viskas prasidėjo nuo vandens problemos. „Mūsų kaimas įsikūręs ant kalno, todėl šuliniuose vandens beveik nėra, o vandentiekis – tolima svajonė. Kai nėra bendruomenės, su tavimi apie problemas niekas net nekalba. O vanduo juk yra būtinas, todėl su kaimo aktyvistais ūkininkais Vilma Živatkauskiene ir Vytautu Andriuliu nutarėme, kad reikia imtis veiksmų“, – pasakojo „Ūkininko patarėjo“ pašnekovė.

„Bendruomenė susikūrė labai greitai, užteko mūsų, trijų aktyvistų. Važiavome į UAB ,,Kėdainių vandenys“, ieškojome galimybių įrengti vandens gręžinį. Pirmuosius projektus finansavome iš asmeninių lėšų – Vilma ir Vytautas paskolino bendruomenei keletą tūkstančių eurų, vėliau pinigai grįžo, kai projektas buvo patvirtintas“, – prisiminė kaimo geradarius bendruomenės vadovė.

Bendromis jėgomis buvo parengtas projektas, dėl kurio Gineituose atsirado vieša vandens kolonėlė. „Kolonėlei jau penkeri metai. Iki tol kaimas buvo tiesiog pamirštas – nei vandentiekio, nei šulinių su vandeniu“, – pastebėjo veikli moteris.

Tačiau tai – tik pirmas žingsnis. Šiuo metu rengiama paraiška įrengti centralizuotam vandentiekiui, tikimasi, kad projektas bus patvirtintas ir kitais metais gyventojai pagaliau turės vandentiekį. „Labai norėtume patys mokėti už sunaudotą vandenį, kaip visur kitur. Bet kol kas vandenį naudojame iš kolonėlės. Kavai ar arbatai vandens tenka eiti prisipilti iš ten ir naudoti taupiai. O ką daryti žmonėms, kai reikia laistyti daržus ar šiltnamius, girdyti gyvulius, jau nekalbant, kad vandens reikia žmonėms nusiprausti“, – problemą įvardijo S. Dargužienė.

Gineitai – vienas aukščiausiai įsikūrusių kaimų Kėdainių rajone, todėl vandens problema čia ypač skaudi. „Gyvename civilizuotoje šalyje, bet be vandens. Tikimės, kad greitai viskas pasikeis“, – vylėsi bendruomenės pirmininkė.

Iš svajonės – į tikrovę

,,Kitiems kaimams pasisekė labiau – jie turi senas mokyklas, vaikų darželius ar buvusias kolūkių kontoras, kurias gali pritaikyti bendruomenės reikmėms. O Gineitai neturėjo nieko. Mes neturėjome nė vieno pastato, todėl teko pradėti nuo nulio – tiesiog plyname lauke“, – pasakojo ŪP pašnekovė.

Pernai, vasaros pabaigoje, tame lauke, kur dar visai neseniai ūkininkas buvo pasėjęs javus, iškilo nauji bendruomenės namai. „Tai buvo vienintelis mūsų kaime valstybinės žemės lopinėlis – beveik 1 ha. Čia dabar stovi bendruomenės namai, pastatytas biotualetas. Įgyvendiname dar vieną projektą, kuris leis įrengti kanalizaciją ir vandentiekį, kad galėtume turėti visavertį pastatą“, – paaiškino bendruomenės pirmininkė.

Žolę aplink pastatą bendruomenės nariai pjauna patys. „Pernai seniūnija nupirko putinų, davė transportą. Mums užtenka parašyti žinutę į bendrą pokalbių grupę – kas galėtų padėti pasodinti medelius, ir visada atsiranda žmonių – reikia tik kalbėtis“, – džiaugėsi S. Dargužienė.

„Mūsų gamta – išskirtinė. Norėjosi, kad bendruomenės namų pastatas įsilietų į kraštovaizdį. Nenorėjome pilko, modulinio namo, todėl labai ilgai derinome spalvą – galiausiai pasirinkome žemės, molio atspalvį“, – pasakojo ŪP pašnekovė.

Šiuo metu bendruomenė įgyvendina dar vieną projektą – planuoja įrengti sodą ir sutvarkyti aplinką. „Norime pasodinti senųjų lietuviškų veislių obelų – ‘Antaninių’, ‘Auksių’, ‘Alyvinių’, kad čia atvykstantys piligrimai galėtų nusiskinti obuolių. Tikimės įsirengti ir saulės elektrinę, kad žolę pjauti galėtų robotas, o biotualetą pakeistų normali kanalizacija. Kol kas vandenį tiems, kas paprašo nakvynės, kibirais pati nešu iš kolonėlės. Tačiau tai yra tik laikini nepatogumai“, – optimistiškai nusiteikusi bendruomenės pirmininkė.

Baltos vakarienės tradicija

Paklausta, kaip kilo mintis pastatyti apžvalgos bokštą, S. Dargužienė šypsosi – idėja priklauso bendruomenės narei Vilmai Živatkauskienei. „Vilma labai norėjo, kad nuo mūsų kalno atsivertų vaizdas į Isos slėnį. Taip ir gimė mintis pastatyti bokštą“, – prisipažino moteris.

Šiandien bokštas, kurio aukštis siekia apie 4 m, tapo tikra Gineitų k. pažiba. „Tai smagi pramoga – užlipi, pasižvalgai po apylinkes, pasiklausai gervių klyksmo. Mes vieninteliai rajone turime tokį apžvalgos bokštą“, – pasididžiuodama pasakojo bendruomenės pirmininkė. Ji pati, važiuodama pro šalį, neretai sustoja ir užlipa pasižiūrėti į slėnį: „Iš viršaus atsiveria nuostabus vaizdas, o šalia pastatytas medinis langas į Isos slėnį puikiai tinka įsiamžinti natūralios gamtos fone. Kai sutvarkysime aplinką iki galo, viskas dar labiau atsiskleis.“

Gineitų kaimo bendruomenė ne tik kuria, bet ir puoselėja bendrystę. „Pernai pirmą kartą visi susirinkome papuošti Kalėdų eglę. Šiemet nutarėme, kad kiekvieną paskutinį vasaros šeštadienį rinksimės bendrai vakarienei. Gal ir pasiskolinome idėją, bet tai buvo jaukus bendruomenės vakaras po atviru dangumi ,,Ten, kur baltai sužydi vakaras“. Žmonių susirinko nemažai – kiekvienas atsinešė vaišių, mano dukra Akvilina grojo saksofonu. Buvo labai graži šventė – susėdome prie bendruomenės namų, o nuotraukos iš bokštelio primena tą vakarą iki šiol“, – dalijosi įspūdžiais S. Dargužienė.

Dalytis gera

Pernai prie bendruomenės namų iškilo dar vienas mažas, bet labai ypatingas statinys – namelis-vitrina. Jame – stiklainėliai uogienės, indeliai medaus, vilna apvelti muiliukai, knygos. Kiekvienas, norintis ką nors įsigyti, gali įdėti pinigėlį į dėžutę, kiek nori. Ir, kaip sako bendruomenės pirmininkė, įdomiausia tai, kad niekas nieko nepavagia. „Tai buvo mano idėja. Generavau ją nežinau kiek metų. Sakiau bendruomenės valdybos narei Vilmai, juk kiekvienas namuose turime atliekamų uogienių ar cukraus kilogramą – pasidalykime. Iš pradžių kaimo žmonės sakė: ,,Tu sugalvojai – tu ir daryk.“ Bet pasirodė, kad iš tų uogienių bendruomenė labai gerai uždirbo“, – šypsojosi ŪP pašnekovė.

S. Dargužienė pati verda uogienes. Sau jas pilsto į didesnius stiklainius, o dalijimuisi – į mažesnius. „Uogienės turi didelę paklausą ir stiklainiai labai greitai dingsta. Mano dukra Akvilina sugalvoja pavadinimus ir ranka juos užrašo ant etikečių: avietės su agrastų plutele, obuolienė kaip pas močiutę, gervuogės ir avietės tango. Niekada neverdu vienos rūšies uogienės – ką sode randu, tą sudedu į puodą, todėl kiekvienas virimas – vis kitokio skonio. Dar verdu ir pomidorų padažą – aštrų, neaštrų, su slyvų gaidele“, – pasakojo ji.

Kol kas pagrindinę produkciją ruošia pati bendruomenės pirmininkė, tačiau po truputį prisijungia ir kiti. „Šiemet pirmą kartą kažkas atnešė medaus – tai man ženklas, kad einame teisingu keliu. Kitais metais, tikiu, prisidės dar daugiau žmonių. Jokių kainų mes nerašome – kiek žmogus gali, tiek įdeda į dėžutę. Gal turi tik dešimt centų ar visai neturi, bet nori paragauti uogienės – tegul pasiima. Juk dalijamės gerumu“, – kalbėjo ji.

Kartais žmonės palieka dosnių aukų. „Didžiausias rekordas buvo, kai už indelį uogienės ir du apveltus muiliukus žmogus paliko 25 Eur. Būna visko – vieni įdeda daugiau, kiti nieko, bet tai netrukdo daryti gerų darbų“, – šypsojosi ŪP pašnekovė.

Pasirodo, kad labai paklausūs vilna apvelti muilai – žmonės ima ir dovanoms, ir sau. Juos ruošia kaimo mergaitės Viktorija, Luknė ir Akvilina. Akvilina net sugalvojo smagų pavadinimą – muilas su veltinio megztuku.

Eina „Camino Lituano“ kelias

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. spalio 17 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.